Fotogalerijos bokšte liepos 20 dieną atidaryta 22-jų fotografijų paroda, skirta galerijos 20-mečiui. Šiam tikslui trys tauragiškiai, Mindaugas, Sigita ir Juozas, kūrybiškai suartėjo, pakol paruošė pinhole technika atliktą fotografijų ciklą. Proceso pradžioje juos vienijo idėja – įamžinti analoginiu metodu lankytinas miesto vietas. Galiu pasakyti, kad ši mintis nepasirodė itin originali. Skęstant skaitmeninių vaizdų gausybėje, miestas ištyrinėtas iki plytų ląstelių. Geriausi kampai jau atrasti, nufototkinti/nupleškinti. Tai yra tiesa, jei orientuojamasi į vaizdą, t. y. turinį, bet visai kas kita, jei procese svarbus tampa pats fotografavimo metodas.
Paklausus parodos vyrijos, kurgi daugiausia svorio nusėdo kūrybiniame procese – į metodą ar į vaizdą, jie atskleidė, kad šioje parodoje daugiausia energijos dėjo į pinhole metodo įvaldymą. Kaip rašoma parodos anotacijoje: „Pinhole – nesudėtinga fotokamera, kuri neturi objektyvo, tačiau turi adatos galiuko dydžio ertmę, kuri atstoja diafragmą F160, F126. Nors kameros veikimo principas nėra sudėtingas, tačiau vaizdui užfiksuoti tenka pasitelkti fotografijos laborantams reikalingas žinias“. Per parodos atidarymą Sigita, fotografų trio moteriškoji pusė, minėjo, kad pirmąkart išbandžiusi analoginį fotografavimą pakliuvo į raudonąjį kambarį, kur pilstant įvairias chemines medžiagas ryškinamos nuotraukos. Moterį šis fotografavimas intrigavo dėl iki tol neįvaldyto vaizdo išgavimo būdo.
Kartą teko girdėti pokštą apie juostų ryškinimą patamsiuose, kad tai popavojingė veikla, vedanti į „priekabiavimo skandalus, aprašomus spaudoje“. Chi, chi, chi. Tiesa, šis juokelis turėjo konkretų kontekstą. Neseniai kilęs #metoo judėjimas išryškino VDA problemines dėstytojų ir studentų bendravimo ydas (!). Tenka pripažinti, kad laukiant ryškėjančio vaizdo raudonoje šviesoje mintyse plyksteli holivudinių filmų sukurta nekantros būsena. Matai, kaip baltame popieriuje ryškėja objektų kontūrai, bandai atspėti, kas tai. Tomis sekundėmis fotografavimas tampa kažkas išties prasmingo. Tiek daug dirbi, todėl šitai tikrai turi būti verta, galvoji. Skaitmeninis fotografavimas, pagreitinęs nuotraukos infliaciją, neverčia labai daug galvoti apie jos vertę, mat galima tą patį objektą fotografuoti iki tobulai išbaigto vaizdo, o analoginiai metodai yra sąlyginai brangūs, grąžina prie lėtumo. Ar XXI amžiuje tai regresas? Nepasakyčiau. Netgi priešingai. Dalis visuomenės dėl įvairių priežasčių atsigręžia į praeitį, ieško joje įkvėpimo dabarčiai. Dabarčiai, kur „didmiestyje gyvenančio žmogaus smegenys per dieną gauna tiek informacijos, kiek viduramžių žmogus gaudavo per visą gyvenimą“. Argi fotografuoti lėtai nebus prabanga gyventi lėtai?
Tyrinėjant fotografijų seriją „Fotojūra Pinhole“ beveik neina atskirti, kuris sukurtas vaizdas yra konkretaus autoriaus. Padedančių identifikuoti kūrėją užrašų nepalikta. Iš pradžių spėliojau. Bandžiau atrasti kažkokį specifinį Mindaugo ar Sigitos braižą. Jei pirmasis įamžino sūpynės metalinę konstrukciją, tai ir likusiose fotografijose reikia ieškoti geometrinio braižo? Nieko panašaus. Nepataikiau, nes kita fotografija, kur kabelių kryžiuje stovi katilinės bokštas, jau Sigitos darbas. „22 fotografijų serija pasakoja apie mistiškojo Tauragės apylinkių stebėtojo pasivaikščiojimą Tauragės gatvėmis ir apylinkėmis. Kiekviename žingsnyje sutinkamos architektūros, miesto infrastruktūros ir gamtos kompozicijos atskleidžia stebėtojo koncentraciją trijose temose: miesto daugiasluoksniškumas, urbanistikos objektų santykis su gamta, architektūros palikimas“. Autoriai, gavę pradinį stimulą fotografuoti lankytinas Tauragės vietas, palengva individualizavo kūrybinį procesą. Pasiskirstę fotografuotinas „teritorijas“, nejučiomis savaip pakreipė objektų paieškas. Kas įdomiausia, kad Sigitai „nuotraukose be žmonių“ natūraliai veržėsi... tie patys žmonės: dvejuose darbuose jie yra užfiksuoti. Mindaugas aktyviai naudojamose miesto erdvėse atrado net savotiškų subkultūrų pėdsakų, tai jį kuriam laikui masino kaip pagrindinė kūrybinė varomoji jėga. Juozo vizijoje ryškėjo iškreipti architektūros linkiai. Bandymai vienoje nuotraukoje sutalpinti visą pastatą, pvz. liuteronų bažnyčią. Galbūt tai bus subjektyvu, nes recenzija tai „po blatu“, tačiau serijos fotografijose pavaizduotos fizinės vietos tarsi su ištrintu emociniu krūviu. Čia šviežia sąmone, be priešistorės tyrinėjami miesto vaizdai, leidžiama „pažvelgti į mus supantį pasaulį per mistiškojo stebėtojo prizmę“.
Po parodos sulaukiau mesendžeriu pakviesto tauragiškio žinutės: „Kol kas paroda paslaptis, patiko, vienas darbas su mišku, kuo ilgiau žiūrėjau, lyg pats būčiau. Visumoj neįprasta, lyg realu, bet ne taip, kaip akis sako, dar virškinti“ (kalba netaisyta). Asmeniškai man paveikiausi darbai buvo tie, kurie vertė tyrinėti, davė erdvės interpretacijoms. Atkreipiau dėmesį į kvadratinių fotografijų pozicionavimą stačiakampio rėmo atžvilgiu. Kaip Juozas vėliau paaiškino: „Toks įrėminimas suteikia bendram vaizdui dinamikos“. Fotogalerijos bokštas yra parodoms netradicinė vieta.
Prieš 20 metų įkurta galerija galėjo būti ir kitur. Apie galerijos Tauragėje atsiradimą proginės parodos atidarymo metu kalbėjo jos sumanytojas ir įkūrėjas, muziejaus direktorius Romualdas Vaitkus. Buvo įdomu išgirsti, kad anuomet dairytasi ir į dabartinį „Humanos“ pastatą Vytauto gatvėje. Ne kartą pamaniau, kad šis objektas tikrai puikioje vietoje. Ne tik dėl gatvės judrumo, bet ir dėl paties pastato daugiastogelinio sumanymo. Jau ne pirmą kartą tenka nugirsti iš kultūros lauko dalyvių pastebėjimų, kad Tauragėje būtų poreikis rastis didesnėms parodų erdvėms vaizduojamajam menui, ne tik fotografijai, eksponuoti. Prisimenu savo ex-kolegos telšiškio skeptišką požiūrį į Telšių centre įrengtą vasaros estradą ant Masčio ežero kranto.
– Kam to reikėjo, – jis klausė, – juk nieko nevyksta, be reikalo pinigai išmesti.
Šioje vietoje aš su juo nesutinku, nes tuščioje vietoje nieko ir nevyksta, o jei nesidomi, tai ir nematai. Kultūra persipildžiusi aplinka yra ta aplinka, kurioje generuojamas ekonominis gėris, jei mes jau kalbame pragmatiškai. Įmatyti galimybes tuščioje vietoje yra toliaregiška, iš tiesų. Sveikinimai jubiliejaus proga fotogalerijos įkūrėjui, Romualdui, išlaikiusiam idėjinę liniją iki šių dienų.
Tauragiškių apie Tauragę sukurta Tauragėje – tai fotografijų paroda „Fotojūra Pinhole“, skirta galerijos 20-mečiui. Analoginis fotografavimo metodas simboliškai grąžina fotoklubo veiklą į jo ištakas, vėl užduoda tą patį klausimą: ar reikia fotografuoti? Jei taip, tai kaip?