Tamsų ir tylų sausio 13-osios rytą nušvietė languose sužibusios žvakutės, o 13 valandą užkaukusi sirena širdį virpino visiems, ypač tiems, kurių prisiminimuose ši diena liks amžinai. Jaunesniems žmonėms ši diena gyva iš artimųjų pasakojimų ar dokumentikos. Ji mums visiems primena, kad mūsų tautos laisvė iškovota žmonių gyvybėmis. 30-ąjį kartą minint Laisvės gynėjų dieną Tauragės gatvėse nenusidriekė rankomis susikibusių žmonių gretos. Minėjome šią dieną kitaip, tačiau pagarbos ir dėkingumo tiems, kurie mums iškovojo laisvę, buvo nė kiek ne mažiau.
Šventė kitokia, tačiau ne mažiau prasminga
Tauragiškiai buvo kviečiami prisiminti visus taikius, ryžtingus žmones, kurie dėl Lietuvos nepabūgo pasipriešinti, tuos, kurie dėl mūsų laisvės paaukojo gyvybes. 8 val. dešimčiai minučių namų, įstaigų languose visi kviesti uždegti atminties, vienybės ir pergalės žvakutes, pagerbiant žuvusius už mūsų šalies laisvę. 10 val. Tauragės kultūros centro feisbuko paskyroje vyko virtualus Lietuvos Nepriklausomybės gynimo 30-mečiui skirtas minėjimas „Neužmirštuolių pieva“.
Sausio 13-sios dienų įvykių prisiminimais, muzika, dainomis dalinosi Tauragės kultūros centro darbuotojai, meno kolektyvų vadovai, savanoriai. O Tauragės kultūros rūmų prieiga Sausio 13-ąją pasidabino Neužmirštuolių pieva – neužmirštuolės žiedas yra tapęs šios šventės atminimo simboliu.
Vidurdienį Tauragės Švč. Trejybės parapijos Youtube kanalu transliuotos Šv. Mišios už Lietuvą.
O 13 val. Tauragės rajono savivaldybės administracija ir LIONS Tauragės klubas kvietė jungtis prie iniciatyvos „Sustok už didvyrius“ – visiems kartu sustoti už savo krašto Didvyrius, iškelti Lietuvos vėliavą ir nuspalvinti miestą trispalvėmis. Šįkart nesirikiavome pagrindinėse Tauragės gatvėse, tačiau pagerbėme Didvyrius stovėdami savo individualių namų kiemuose, daugiabučių balkonuose, iškėlę trispalves ir papuošę namų langus piešiniais, simbolizuojančiais laisvę ir Lietuvą.
Renginio akimirkas žmonės buvo raginami fotografuoti ir dalintis nuotraukomis.
Jungėsi visi
Prie šios prasmingos akcijos jungėsi įmonės, įstaigos, šeimos, pavieniai žmonės. Valstybinėmis vėliavomis pasipuošė savivaldybės pastatas, Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka ir daugelis kitų įstaigų, privačių namų.
Minėdama 30-ąsias tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines, prie kilnios iniciatyvos „Sustok už didvyrius“ virtualia žmonių grandine per Gaurę, Skaudvilę, Lomius, Tauragę, Dauglaukį, Dacijonus, Norkaičius, Dapkiškius, Sartininkus, Žygaičius, Lauksargius ir kitas vietoves prisijungė Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos darbuotojai. Neatsiliko ir Tauragės krašto muziejus „Santaka“, Tauragės šeimos gerovės centro nakvynės namai, policijos pareigūnai rikiavosi Gedimino gatvėje – visa tai atsispindėjo socialiniuose tinkluose.
„Tvyrojo grėsmės nuojauta“
Sausio įvykiai net ir po 30 metų gyvi tauragiškio šaulio Raimondo Matemaičio atmintyje. Jis gali papasakoti labai daug, nes yra tų įvykių dalyvis. Raimondui visa tai prasidėjo dar 1988-aisiais, kai jis, būdamas studentas, įsijungė į Sąjūdžio veiklą, įkūrė studentų sąjūdžio grupę, aktyviai dalyvavo žaliaraiščių judėjime, netgi priklausė vadinamajam greitojo reagavimo būriui, kuris saugodavo mitingus, tiltus, atstatomus paminklus, Sąjūdžio būstinę, „Raidės“ spaustuvę Kaune ir kitus pastatus.
Sausio įvykiai Raimondui prasidėjo dar sausio 8-ąją, kai jie su draugais buvo pakviesti saugoti Parlamento – buvo žinių, kad jį gali pulti. Pašnekovas prisiminė, kad perbėgo per bendrabučius, Žemės ūkio akademija davė autobusą, ir netrukus visi jau buvo Vilniuje.
– Išsirikiavom kolonomis prie Parlamento. Iš tikrųjų atėjo rusai, bet jie tik klausinėjo, ko mes čia stovim, – prisiminė tauragiškis.
Kitą kartą Raimondas su draugais į Vilnių atvažiavo sausio 10-ąją ir jau prabuvo kelias dienas. Pailsėdami pas kurso draugą, daugiausia laiko jie praleido prie Aukščiausiosios Tarybos. Sausio 11-ąją išgirdę, kad puolami Spaudos rūmai, pėsti pasileido ten, pakeliui jau girdėdami šūvius. Kol atėjo, rūmai jau buvo užimti. Išgirdę, kad puolama Policijos akademija, nuskubėjo ir ten.
– Sausio 12-oji buvo ypatingai rami, – prisimena R. Matemaitis, – buvo šeštadienis. Dieną pailsėjom, o vakarop budėjom prie Parlamento, matėm, kaip gatvėmis važinėjo tankai. Du net susidūrė. Garsas – kurtinantis! Iki 21 val. ten pabuvom, matom, kad žmonių daug, aplink sustatyti autobusai, lengvosios mašinos, tad nuvažiavom prie televizijos bokšto. Per langą buvo iškišta aparatūra, jaunimas šoko, vyresni dainavo, kai kas dalijo sumuštinius, arbatą. Tačiau tvyrojo grėsmės nuojauta. Po vidurnakčio išgirdom, kad važiuoja tankai. Vieni žmonės pasiliko prie bokšto, kiti pasiryžo užstoti tankams kelią. Mes irgi. Atvažiavo tankas ir keli šarvuočiai, iš karinio sunkvežimio pabiro kariškiai. Jie ėmė šaudyti, bet ne į žmones, o į gatvės skiriamąją kelio juostą. Supratom, kad šaudo tikromis kulkomis. Jie ėmė važiuoti per aplink bokštą sustatytas mašinas, pervažiavo net per barstytuvą, o autobusą tanko vamzdis tiesiog perpjovė pusiau.
Kai tankas ir šarvuočiai ėmė artėti, žmonės buvo labai susigrūdę ir nesitraukė, tad prieiti arčiau buvo neįmanoma, ir Raimondas atsidūrė tolėliau. Kai ėmė šaudyti, garsas buvo, pasak Raimondo, kaip dešimt perkūnijų.
– Nors prieš tanko vamzdį nestovėjau, savo akimis viską mačiau. Ir dabar vaikams pasakodamas sakau, kad galėjo visko būti, po tanko vikšrais galėjau atsidurti ir aš... O vienas mano draugas buvo stipriai sužalotas, – pasakojo Raimondas.
Kai bokštas jau buvo užimtas, ėmė važiuoti greitosios, vaikinai nusprendė, kad dabar svarbiausia saugoti Parlamentą, ir nuskubėjo ten. Ten irgi – žmonių galybė. Visi meldėsi, giedojo. Nors tankai irgi važinėjo aplink, pulti Parlamento nesiryžo.
Raimondas prie Parlamento budėjo ir vėliau, padėjo statyti barikadas.
Vis dėlto jis įsistikinęs, kad Sausio 13-oji yra labiau džiaugsmo diena.
– Nes mes nugalėjom, nors pergalė ir pareikalavo aukų, – sakė R. Matemaitis.
Istorinė atmintis suteikia dvasios stiprybės
Tauragės rajono meras Dovydas Kaminskas, kviesdamas tądien 13 val., kad ir kur bebūtume, sustoti už didvyrius, savo feisbuko paskyroje parašė: „Kova dėl Lietuvos Laisvės ir kruvini sausio 13-osios įvykiai negali ir niekada nebus pamiršti, nes ši istorinė atmintis kiekvienam iš mūsų suteikia įkvėpimo ir dvasinės stiprybės iš visų jėgų dirbti Lietuvai, kuri ir toliau drąsiai žengia Laisvės,
Nepriklausomybės ir demokratijos keliu!“
„Tauragės žinių“ pakalbinta mokytoja Elena Bazinienė, paprašyta pasidalinti mintimis apie Sausio 13-ąją, sakė:
– Per trisdešimt metų išaugo nauja mūsų karta, kuri Sausio įvykių nepatyrė, apie kruvinąsias žudynes sužino iš vadovėlių, žiniasklaidos, artimųjų pasakojimų. Jaunimas privalo domėtis istorija, nes ateitis priklauso jiems! Atmintyje iškyla šaltosios 1991 metų sausio dienos, kurios mums, tuometiniams trisdešimtmečiams ir vyresniems, buvo pažymėtos giliu susirūpinimu, įsirėžusios širdyse visam gyvenimui. Gyvendami atokiau nuo sostinės, nepaleisdami iš rankų tranzistorių, gaudėme kiekvieną žodį, sklindantį iš sostinės. Tačiau garsai iš radijo nutilo, televizija neberodė. Bet be informacijos likome neilgam. Pradėjo dirbti kitos stotys. Prieš tyvuliuojančias žmonių minias riaumojo tankai, pasiryžę sunaikinti tautos nepriklausomybę. Nekaltų žmonių gyvybės buvo sudėtos ant laisvės aukuro. To mes niekada negalime pamiršti! Beginklė minia, patriotinės dainos ir giesmės pasirodė stipresnės už tankų riaumojimą, šūvius. Iškovotoji Laisvė – talpus, svarus žodis. Jame sutelpa Pareiga, Atsakomybė, Darbas „vardan tos Lietuvos“. Čia mes gyvename ir gyvensime, čia mūsų gimtinė, tėviškė, čia auga mūsų vaikai, anūkai, tad kaip Jos nemylėti ir nebranginti...
Tauragiškė Daiva Bankauskaitė-Šulcienė pasakoja šiomis dienomis irgi vis mintimis grįžtanti į tą laiką. Nors pačią sausio 13-ąją jos ten nebuvo, tą lemtingą sausį ji ne kartą važiavo į Vilnių ginti Parlamento, televizijos bokšto. Feisbuke pamačiusi sausio įvykių nuotraukas, ji sako būtinai jas parodysianti anūkui – jis labai domisi, kaip tada viskas buvo.
– Gaila, kad neturiu nuotraukų, – sako ji, – vasarą su anūku televizijos bokšte aplankėme ekspoziciją, skirtą Sausio 13-ajai. Prisiminiau tą jausmą, kaip parašiusi tokį kaip ir atsisveikinimo laišką – ir mamai, ir savo dar mažai dukrelei, sudėjusi ant stalo dokumentus, papuošalus, išvykau į Vilnių, o tiksliau – į nežinią. Virpuliai ir šiandien nubėga. Dabar pačiai keistai atrodo, kaip galėjau palikti dukrą, juk niekas nežinojome, kaip viskas gali baigtis... Tačiau tada visi buvome apimti euforijos, pasiryžę dėl tėvynės laisvės net gyvybę paaukoti... Būkim vieningi, neieškokime dėmių kituose. Stenkimės nuveikti gera dėl savo krašto, mylėkime jį ir būsime laisvi ir laimingi!
Laisvės gynėjų diena
Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena, Lietuvos valstybinė šventė. 1991 metais šią dieną įvykęs masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus.
Užimti atvyko specialiai parengta, sunkiąja karine technika ginkluota desantininkų grupė. Prie televizijos bokšto Vilniuje per 600 taikių ir neginkluotų žmonių buvo sužeista, žuvo 14. Televizijos bokštas buvo užimtas, tačiau planų pulti Parlamentą kariškiai atsisakė.
Nors užgrobti kai kuriuos objektus ir pavyko, galutiniai operacijos tikslai – užimti parlamentą, išprovokuoti nesantaiką tarp įvairių tautybių Lietuvos piliečių, pateikti šiuos įvykius kaip dviejų ginkluotų pusių kovą – nebuvo pasiekti ir gana greitai Sovietų armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti.