Lobių skrynia

Tauragės „Versmės“ gimnazijos trečiokė Viktorija Rezgytė Lietuvos moksleivių liaudies dailės parodos-konkurso „Sidabro vainikėlis IX“ regioniniame ture už savo siuvinėtus darbelius jau trečią kartą laimi prizinę vietą. Mergina turi daug įvairių pomėgių – nuo siuvinėjimo adinukės technika, piešimo, grojimo gitara iki pasivaikščiojimų gamtoje, knygų skaitymo bei domėjimosi istorija.

– Kuo ypatingas mokymasis bakalaureato klasėje?

– Tauragės „Versmės“ gimnazijoje – bakalauro klasėje, vadinamoje TB, mokausi pirmus metus. Mokymasis čia skiriasi tuo, kad visi dalykai, išskyrus lietuvių literatūrą, yra dėstomi anglų kalba ir mokomės pastiprintu kursu. Kursą nustato ne Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o Tarptautinis bakalaureato komitetas. Pagrindinis skirtumas tarp tarptautinio ir nacionalinio bakalauro tai, kad nacionalinėse mokyklose bakalauro mokymosi programa yra atnaujinama kas penkerius metus. 

– Kokių turi pomėgių?

– Mėgstu piešti pieštuku, groti gitara. Namie turiu dvi gitaras  – akustinę ir klasikinę. Man nuo pat vaikystės labai patinka leisti laiką gamtoje, tad dauguma mano pomėgių ir susiję su ja: mėgstu vasarą su draugais važinėtis dviračiais, pasivaikščiojimus su draugais Oko miške ir šiaip labai patinka leisti laiką lauke. Kartais laisvu laiku siuvinėju, bet dažniausiai praleidžiu laiką su draugais arba savo kambaryje – skaitau knygas. 

– Kas mokykloje sekasi geriausiai? 

– Turbūt anglų kalba yra mano mėgstamiausias dalykas. Greičiausiai todėl, kad turiu nuostabią anglų kalbos mokytoją Ingridą Vaičienę. Kiek prasčiau sekasi matematika ir lietuvių kalba. Su matematika nuo pat pradinių klasių taip niekada ir nesusigyvenau. Labai mėgdavau dailės pamokas, bet bakalaureato programa jų nesiūlo, tai ir nebuvo kaip pasirinkti. Nesimokau dailės ir niekur kitur. Kartais tiesiog piešiu namie.

– Kada susidomėjai siuvinėjimu, kur to mokeisi?

– To mokė turbūt 7 ar 8 klasėje, net nepamenu. Žinau, kad kažkada pamačiau išsiuvinėtą darbelį ir man labai patiko, kaip jis atrodė. Tada darbelis nepasirodė labai sudėtingas ir norėjau pati pabandyti – pažiūrėti, ar man tai pavyktų. Kitomis technikomis – mezgimu ar nėrimu neužsiimu, tik siuvinėju. 

Dažniausiai dirbu tiesiog su balta medžiaga ir baltais siūlais. Tai adinukės siuvinėjimo stilius – kai ant baltos medžiagos siuvinėjama baltais siūlais. Ankstesnė mokytoja pasiūlė pabandyti ir sudalyvauti konkurse, nuo tada ir pamėgau siuvinėjimą. 

– Kiek laiko skiri siuvinėjimui? Kiek trunki padaryti vieną darbelį?

– Kai turiu laisvo laiko, prie šių darbelių pasėdžiu apie porą valandų, kad nors kažkiek padaryčiau. Siuvinėjimas užtrunka – siuvinėti reikia mažais tarpeliais ir siūlai yra gana ploni. Pavyzdžiui, staltiesė su mažąja staltiesėle, kurias pateikiau „Sidabro vainikėliui IX“, siuvinėjau beveik 2 metus, nes reikėjo ir mokytis, ir įvairių kitų veiklų turėjau. Siuvinėti galėjau tik laisvesniu laiku ir vasarą. Iš tikrųjų nemažai laiko prie jos praleidau, bet tikrai nesigailiu. Pačiai buvo gana smagu, tik kartais pirštus paskausdavo nuo adatų. 

– Kas motyvuoja kurti darbelius?

– Įkvėpė Jovarų pagrindinės mokyklos technologijų mokytoja Danguolė Juozaitienė. Idėja kilo iš to, kad labai norėjau pamatyti ir savo rankomis pačiupinėti, kaip atrodė daiktai senovėje, kaip jie savo namus puošdavo ir panašiai. Man labai gražus visas senoviškas lietuviškas menas ir kultūra. Pirmą kartą, kai mokytoja parodė knygutę su siuvinėjimais, aš, atrodo, iš karto juos įsimylėjau, nes visi darbeliai toje knygoje buvo labai įspūdingi. Tada pagalvojau – gal kada nors ir aš taip mokėsiu. Tiesiog save spaudžiau, kad pasiekčiau tokį lygį ir galėčiau siuvinėti tokius darbelius. Na, ir norėjosi kaip ir paminėti senovės lietuvių kultūrą, kaip anksčiau žmonės gyveno ir kaip puošdavo savo namus.

– Ar namie saugai savo kūrinius? Galbūt dovanoji juos?

– Turiu išsiuvinėtą prijuostę, irgi adinukės stiliumi. Tokių darbelių, kad dovanočiau kitiems ar pasilikčiau sau, neturiu. Kartais tiesiog užsimanau, pasiuvinėju, padedu, tada vėl pamirštu kažkiek laiko, tada vėl prisimenu ir pasiuvinėju.

– Kiek kartų dalyvavai „Sidabro vainikėlio“ parodoje-konkurse?

– Konkurse dalyvavau tris kartus. Pirmą kartą laimėjau antrąją vietą. Antrą kartą – pirmąją, o dabar vėl atiteko pirmoji vieta. Konkursui pirmaisiais dalyvavimo metais pateikiau prijuostę, siuvinėtą adinukės technika, antraisiais – staltiesę, o šiais metais komisija vertino mano staltiesę ir staltiesėlę. Idėjų konkursui dažniausiai semiuosi iš knygučių, ten yra visi dizainai, jei yra koks įdomesnis raštas, tai po žingsnelį parodoma, kaip siuvinėti. Netgi parodyta kiekviena vieta, kur reikia durti adatą.

– Ar tau svarbios lietuvių meno tradicijos?

– Tiek daug reikšmės meno tradicijoms teikiu vien dėl to, kad mano seneliai gyveno sovietmečiu ir tais laikais nelabai buvo galima aukštinti lietuviško meno ir puikuotis, kad esi lietuvis. Visais savo darbeliais noriu tai pabrėžti ir taip pasididžiuoti senosios Lietuvos kultūra ir menu. Iš tiesų gaila, kad jie negalėjo visu tuo didžiuotis.

– Kas pirmieji įvertina tavo darbus?

– Bendraamžiai dažniausiai nustebę klausia, kaip aš turiu tiek kantrybės, kaip tai padariau, kiek laiko užtrukau. Suaugusieji irgi įvertina mano darbus. Supranta, kad jiems reikia tikrai daug kantrybės ir kruopštumo. Žinoma, pirmiausia mano darbus įvertina tėvai, po to parodau ir mokytojai.

– Minėjai, kad domiesi istorija. Kas tave pačią labiausiai žavi, verčia didžiuotis?

– Didžiuojuosi tuo, kad Lietuva tapo nepriklausoma po labai ilgo laiko, kad lietuviai atkovojo laisvę ir visi dabar esame laisvi. Man iš tikrųjų ir pasaulinė istorija labai patinka. Ir gimnazijoje istoriją mokausi A lygiu ir domiuosi ja. Mane traukia sužinoti, kaip viskas anksčiau buvo, kodėl tam tikri įvykiai įvyko, ir visa kita. 

– Ar jau galvojai, ką veiksi baigusi gimnaziją?

– Jau gal ketverius metus žinau, kad noriu studijuoti psichologiją, nes man labai patinka patarti žmonėms, išklausyti juos. Jau gal 5 klasėje pradėjau išklausyti savo draugus, patarti jiems. Tada ir supratau, kad mano gyvenimo kelias bus psichologija. Norėčiau studijuoti Vytauto Didžiojo universitete arba, jei pavyks, išvažiuoti mokytis į Olandiją. Su bakalauro diplomu studentus ten priima išskėstomis rankomis. Be to, labai noriu pamatyti kuo daugiau pasaulio vietų. Vis dėlto  dirbti norėčiau Lietuvoje, nes norisi padėti ir savo šalies žmonėms. 

Šventiniam stalui gali būti reikalingos ir naujos staltiesės.