Lobių skrynia

Nors dabar Užgavėnės – linksmų pramogų ir „žiemos išvarymo“ šventė, jos tikroji prasmė buvo visai kitokia. Užgavėnių apeigos perteikia daug gilesnius dvasinius, religinius dalykus. Kažkada tai buvo bene esmingiausia senosios lietuvių religijos šventė, skirta mitinio-kosmologinio šviesos pergalės prieš tamsą įvykio kasmetiniam apeiginiam pakartojimui. Užgavėnių kaukes kūrė ir tauragiškis tautodailininkas Antanas Bagdonas, palikęs gilų pėdsaką, ryškų autorinį stilių. Jos eksponuojamos Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ šalia kitų jo kūrinių. Apie šio menininko sukurtas kaukes ir jų reikšmę papasakojo Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Kultūros-edukacijų skyriaus vedėja Renata Jančiauskienė.

Ekspozicijoje – kaukių sienelė

A. Bagdono tautodailės ekspozicija „Santakos“ muziejuje atidaryta 2021 m. rugpjūčio 10 d. Joje pristatomi Antano ir Elenos Bagdonų sukurti kūriniai, kuriuos 2013 m. tautodailininkas padovanojo muziejui. Tai medžio skulptūros, įvairių dekoratyvinių kaukių kolekcija, keramikos, metalo, akmens dirbiniai.

– Padarėme eksponatų atranką ir sudėliojome juos pagal muziejininkystės standartus. Man kilo idėja surinkti visas kaukes į vieną vietą ir parengti kaukių sienelę. Joje – 40 kaukių, – pasakoja R. Jančiauskienė. – Jos yra medinės, keramikinės ir metalinės. Taigi menininkas buvo įvaldęs kelias medžiagas. Muziejaus restauratorius Audronis Skurvydas padėjo atskirti metodą, kaip pagamintos šios kaukės. Jos yra beicuotos, lakuotos, dažytos, glazūruotos, išdegtos, drožinėtos, apklijuotos ir iškaltos, kai kuriose panaudota ir papildomų medžiagų – odos, pakulų, plastiko. Taigi A. Bagdono darbai pasižymi įvaldytų medžiagų ir  technikų įvairove. 

Nuotrauka

Autorės nuotrauka

Pasak jos, A. Bagdono sukurtos kaukės – ne paprotinės. Tai reiškia, kad jos nebuvo naudojamos švenčių metu, nes užsidėti jų tiesiog neįmanoma, nors turi aiškių užuominų į Užgavėnių persirengėlius. Tuos įvaizdžius, kuriuos mes matome kaukių sienelėje, puikiai atpažįstame per Užgavėnes – maždaug tokius personažus sutinkame Užgavėnėse.  

– Su muziejininkais diskutavome, kas vis dėlto tai yra – kaukės ar suvenyrai? – pasakojo muziejininkė. – Iš tikrųjų, kaip nori, kaip gali vertinti. Šiuo metu mes sakome – kaukės, nors, tikėtina, jos sukurtos puošti erdvę.

Tiesa, lietuviams neįprasta puošti savo namus kaukėmis. Kas kita – kavinių interjerai. 

Kaukės funkcija – keisti prigimtį

Kaukė yra vienas seniausių, dar pirmykštės žmonių bendruomenės laikus menantis apeiginis reikmuo.  Iš kur tie Užgavėnių persirengėliai, iš kur jie semiasi idėjų kaukei, nes tai, ką matome per Užgavėnes dabar, – toli nuo tradicijos. Pasak R. Jančiauskienės, pagrindinė kaukės funkcija – keisti prigimtį. 

Nuotrauka

Autorės nuotrauka

– Ritualinio tipo kultūroje persirengęs žmogus tapdavo padaru, kurį vaizduodavo jo dėvima kaukė. Pats žodis „kaukė“ turi etimologinių sąsajų su mirusiųjų pasauliu (kaukė-kaukas-kaukolė). Daugelio tautų kalbose pats žodis „kaukė“ reiškia numirėlį, todėl kaukėtų svečių pasirodymas kaime senosiose valstietiškose kultūrose reiškė mirusių protėvių apsilankymą pas gyvuosius, – teigia muziejininkė. – Dėl to labai sunku suprasti, kad kaukė reiškia „kitas, svetimas, ne iš šio pasaulio“. Šiuo metu kaukė iš esmės turėtų reikšti kitą svetimą. Dabartinėje, XXI a. kultūroje, kai tarsi nyksta nacionalinės valstybės, nyksta sienos, nebėra stipraus identiteto, tad tampa sunku suprasti, kas yra tas „kitas“. Kone kiekvienoje šeimoje juk yra emigrantų, mišrių santuokų su kitos tautybės ar konfesijos žmonėmis ir t.t. Taigi pati bendruomenės sąvoka šiomis dienomis yra pakitusi ir nebegalima aiškiai suvokti, kas yra „savas“, o kas – „kitas“. Esu bendravusi su Tauragės jaunimu ir mane nustebino, kad jie tapatina save ne su Taurage, o su Lietuva, Europa – turbūt dėl to, kad mūsų gyvenimas yra labai mobilus. Be to, dabar kita epocha, mes jaučiamės saugūs, esame Europos Sąjungos nariai...

Svetimšalių kaukės nereiškia tautinės priklausomybės 

Pagal mokslininkę Pranę Dundulienę apeigos persirenginėti žvėrimis atsirado tada, kai žmonės vertėsi medžiokle ir maisto rankiojimu. Taigi seniausios kaukės – zoomorfinės: gyvūnų, kažkada buvusių totemais, – arklys, ožys, gervė, meška. Šiek tiek vėlesnės yra demonomorfinės kaukės: giltinė, velnias, ragana. Dar vėliau išsivystė antropomorfinės kaukės – kitataučių arba kitatikių: „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „gydytojai“ ir „ubagai“. 

– Svetimšalių kaukės nereiškia tautinės priklausomybės, – teigia R. Jančiauskienė. – Jos yra tik priemonė paryškinti priešybei „svetimas-savas“ ir siekiant ano pasaulio būtybę atskirti nuo „savų“. Kiekviename laikotarpyje mes galime atrasti, kas yra tas „savas“ ir „kitas“. Pavyzdžiui, kai mes pristatėme ekspoziciją, teoriškai galėjome sakyti, kad tasai „svetimas“ buvo tuo metu labai aktuali naujiena – pabėgėliai, nes mums reikėjo suprasti, pažinti juos. 

Pasak jos, kreivanosės, bedantės kaukės galėjo vaizduoti seno žmogaus veidą, taip išryškinama artėjanti mirtis. Velnių, raganų įvaizdžiai, pasak mitologo Norberto Vėliaus, valstiečių sąmonėje susiformavo tada, kai į tas teritorijas atkeliavo krikščionybė. 

– Kai atkeliavo krikščionybė, kartu su ja atkeliavo velnias ir ragana, – pasakoja muziejininkė. – Mat krikščionybė atnešė kitokį pasaulio supratimą, kuriame aiškiai išreikštas blogis ir gėris. Gėris yra Dievas, pranašas Jėzus Kristus, o blogis – velnias. Žydai buvo prekiautojai, vengrai – gydytojai. Susidūrimas su šiais personažais suformavo valstiečių interpretaciją, kaip jie jus mato ir supranta. 

A. Bagdono kaukių sienelėje  – ir karžygiai, karaliai, filmų ar pasakų herojai. Pasak muziejininkės, autorius prisirankiojęs įvairių įspūdžių, kurie atsidurdavo ir jo kūryboje. 

Kaukė – vienas seniausių apeiginis reikmuo 

Dabar Užgavėnės tapo linksma švente. Pasak baltų kultūros tyrinėtojo, etnokosmologo Jono Vaiškūno, tokia ji tapo, kai buvo užmirštas senasis gelminis dvasinis-religinis šios šventės turinys. Naivu žiemą varyti apeigomis. Ji praeina savaime. Portale „Lietuvė“ išspausdintame straipsnyje jis teigia, kad Užgavėnių apeigos perteikia daug gilesnius dvasinius, religinius dalykus. Kultūros tyrinėtojai Užgavėnių apeigose įžvelgia religinių kosmogoninės pasaulio tvarkos atkūrimo šventės apeigų atbalsį. Tai galėjo būti bendra mūsų protėvių indoeuropiečių šventė, skirta mitinio-kosmologinio šviesos pergalės prieš tamsą įvykio kasmetiniam apeiginiam pakartojimui siekiant žmogaus ir gamtos vienybės pagrindu tamsos galias pakeisti į šviesos galias ir nualintoje žmogaus sieloje.

Kaukė yra vienas seniausių, dar pirmykštės žmonių bendruomenės laikus menantis apeiginis reikmuo. Žmogus nuo neatmenamų laikų troško pažaboti ir valdyti savo vidines, sąmonės įtakai sunkiai pasiduodančias, nesąmoningas galias. Neįstengdamas su jomis susitvarkyti tiesiogiai, jis perkėlė jas į išorinius pavidalus, į regimus reiškinius, daiktus, jiems suteikdamas žmogiškąsias dvasines prasmes – paversdamas juos ženklais, simboliais, su kuriais jau pajėgė atlikti apeiginius veiksmus. Taip sunkiai apčiuopiamoms ir suvaldomoms vidinėms galioms priskirdamas apčiuopiamus atitikmenis savo kultūroje, žmogus įgijo galią jas suvokti, veikti ir suvaldyti. 

Nuotrauka

Autorės nuotrauka

Pasak mokslininko, panašu, kad Užgavėnių karnavalas pakartoja pirmapradžius laikus, kai pasaulis dar buvo nepasidalytas ir kai žmogiškasis, dieviškasis ir velniškasis pradai buvo susimaišę. Todėl neatsitiktinai karnavalo metu mūsų žmogiškos kaukės susimaišo su gyvūnų ir demonų vaizdiniais ir visi įsukami į pirmapradį sūkurį: keičiamos lytys – vyrai persirengia moterimis, moterys – vyrais, gražuolės virsta pabaisomis, pabaisos – gražuolėmis, juokdariai – valdovais, valdovai – juokdariais… Nusistovėjusi Pasaulio tvarka laikinai išardoma tam, kad, pasinėrę į pirmaprades versmes ir išlaisvinę savo prigimtinius instinktus, sugrįžę į  kasdienybę, jų galias panaudotume naujo, darnaus, apvalyto gyvenimo kūrybai.

Kalbininko bei tautosakininko dr. Stasio Skrodenio teigimu, persirengėlių įvardijimas žydais atsirado dėl krikščionybės, kuri kitos religijos žmones vadino žydais, tai yra pagonimis. Įsigalint krikščionybei, kryptingai užmarštin stumiančiai senųjų tautinių religijų simbolius ir papročius, senojo tikėjimo apraiškoms ir jas puoselėjantiems žmonėms prilipo žydo – pagonio pavadinimas.

Žiemos ir Užgavėnių persirengėlių atliekamų apeigų pobūdis, jų atlikimo kalendorinis laikas atitinka pirmapradės mitinės epochos bruožus: vis dar trūksta šviesos bei gyvybinių galių; karnavalo vyksme neatskiriamai susisieja žmonės, mitiniai didvyriai ir dievai. Sėkmingo Saulės vadavimo žygio rezultatas – kultūrinių didvyrių iškėlimas į dangaus skliautą ir pavertimas dvylikos dangaus ženklų ratu – Zodiaku sukuria kalendorinę-kosmologinę sistemą, reguliuojančią žmonių ir dievų santykius, nustatančią dievams skirtų apeigų laiką ir vaizdžiai perteikiančią jų esmę.

Taigi mūsų Užgavėnės kažkada buvo bene esmingiausia senosios lietuvių religijos šventė.

Apibendrindamas svarbiausią Užgavėnių, kaip religinės šventės, idėją mokslininkas sako, kad visų Užgavėnių veiksmų perkeltinė prasmė – atspindys žmogaus sieloje – siekis prašviesinti, atgaivinti paties žmogaus susidrumstusią sąmonę ir tamsos jėgų nuvargintą dvasią bei kūną.