Asmeninio albumo nuotrauka
Asmeninio albumo nuotrauka
Rimanto Nalivaikos nuotrauka
Eglės Červinskaitės nuotrauka
Šiandien minima Pasaulinė fotografijos diena. Sveikiname visus fotografuojančius! Nors ji minima dar tik keletą metų, fotografijai jau beveik 200 metų. Pirma nuotrauka užfiksuota 1822 metais. Fotografija mūsų gyvenime yra kasdieninis ir labai svarbus reiškinys – fotografuodami ir fiksuojame įvykius ir išreiškiame save. Tauragėje fotografija visada buvo „aukštumoje“: fotografų čia daug, fotografijų parodos dažnos, rengiami netgi festivaliai. Rugpjūčio 19-ąją, minint Pasaulinę fotografijos dieną, keli fotografai papasakojo, ką jiems reiškia fotografija, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras fotografas ir koks yra jų pačių svajonių kadras.
Romualdas Vaitkus:
– Fotografija man – tai akimirkos įprasminimas ilgesniam laikui, kartais labai ilgam... Fotografija suteikia šansą prisiminti detales, kurias jau esame pamiršę, grįžti laike atgalios... Žiūrint istoriškai ir iš muziejaus pusės, mums tai labai svarbu analitiškai. Fotografas turi matyti 360 laipsnių kampu aplink save, Turi sugebėti nuspėti momento ar aplinkybių ateitį ir kas jame įvyks. Fotografas privalo būti visapusiškai išprusęs žmogus, nes jis savo energiją perduoda į vaizdą. Svajonių kadro nesureikšminu – tokį gal jau esu padaręs, kuris ir buvo įvertintas „Auksiniu kadru“ (Lietuvos spaudos fotografijos apdovanojimas – aut. past.). Fotografija reikia mėgautis – tada bus daug svajonių kadrų.
Juozas Petkevičius:
– Man fotografija yra tam tikros istorijos pasakojimas. Mažos detalės atskleidžia, kur objektas buvo ir koks jo tolesnis likimas. Fotografas turi būti smalsus. Manau, tai yra pagrindinis ir svarbiausias fotografo bruožas. Svajonių kadras – tas kuris dar nėra nufotografuotas. Todėl aš jo ieškau ir toliau.
Sigitas Kancevyčius:
– Mane fotografija lydi nuo, berods, šeštos klasės. Sunkiai save įsivaizduoju nefotografuojantį. Tai savotiškas virusas, kurio tikriausiai neišsigydysiu... Esu žmonių fotografas, todėl labai svarbu bendravimas. Man svarbu pelnyti žmonių, kuriuos fotografuoju, pasitikėjimą. Atrodo, tai pavyksta. Nors, antra vertus, specialiai to daryti niekad nesistengiu. Tai vyksta savaime. Būnu toks, kokį Dievulis sukūrė ir, atrodo, žmonėms tai patinka. Dažnai fotografui pakanka atsirasti reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje ir čia gali būti mažai kūrybos. Tiesiog, pastebėjai, spragtelėjai ir turi... Man įdomiau kuomet su sumanymu guliu ir keliuosi. Žmogus kurio veide atsispindi jo vidinis pasaulis, jo jausenos, jo nugyventi metai, jo patirtis ir būtų auksinis kadras.
Rugpjūčio 19-oji paskelbta Pasauline fotografijos diena. Fotografija (iš graikų photos „šviesa“ + graphis „piešti, teptukas“) – tai vaizdų išsaugojimo technika, naudojant mechaninius, cheminius ar skaitmeninius būdus.
Fotografijos atsiradimo metais laikomi 1839-ieji, kai Džonas Heršelis sukūrė patį fotografijos terminą. Iš tiesų viskas prasidėjo daug anksčiau. 1725 m. Johanas Heinrichas Šulcas pastebėjo, kad tirpalas, turintis sidabro, paveiktas šviesos patamsėja. 1822 m. prancūzas Žozefas Niseforas Nepsas padarė pirmąją pasaulyje užfiksuotą nuotrauką (deja, ji neišliko). 1826 m. Ž. N. Nepsas nufotografavo vaizdą pro langą. Vaizdas buvo užfiksuotas ant alavinės plokštės, padengtos plonu asfalto sluoksniu. 1839 m. Lui Žakas Mande Dageras vaizdą išsaugojo ant varinės plokštelės, padengtos sidabru. Tokį būdą jis pavadino dagerotipija. Galiausiai, Viljamas Henri Foksas Talbotas vaizdą išsaugojo ant popieriaus, išmirkyto chloruotame sidabre.
1839 m. vasario 14 d. laikraštis „Kurjer Litewski“ pranešė apie L. Ž. M. Dagero išradimą, tačiau pirmieji fotografai (M. Blondelis ir A. Rubinšteinas) Lietuvoje pradėjo dirbti tik apie 1854 m. Pagrindinis nuotraukų formatas tuomet buvo 6x9 cm.
Vietoj juostelės pradėjus naudoti elektroninis sensorius, atsirado skaitmeninė fotografija, kurios pagrindinis pranašumas – taupumas, nes nebereikia taupyti juostelės kadrų, gali fotografuoti kiek tik nori.
Laima Kavaliauskaitė-Bernotė:
– Fotografija man yra saviraiškos būdas, jau seniai virtęs darbu. Joje mane labiausiai įkvepia patys žmonės, galimybė pažinti ne tik per žodžius, bet per žvilgsnį, judesius, juos atskleisti ir interpretuoti. Tai tarsi komandinis darbas, kuriame aš tik stengiuosi nukreipti ir jautriai pastebėti, o nuotraukų herojai dažnai nustebina patys. Manau, kad geram fotografui svarbiausia išlavintas meno ir estetikos suvokimas, pastabumas, o visų kitų dalykų išmokstama su metais. Svajonių kadrai galėtų gimti įgyvendinus projektus, kurie gyvena mano galvoje, bet dažniausiai tik esamu laiku fotografuodamas gali aiškiau įsivaizduoti, koks svajonių kadras čia gali būti. Iš kitos pusės – svajonių kadrai būtų tie, kurie kaip meno kūriniai kabėtų galerijose ar žmonių namuose bet kur pasaulyje.
Bronislovas Ambrozas:
– Fotografija man – tai kažkokia gyvenimo dalis, lyg ritualas, kaip rytinė kava ar panašiai. Nėra būtina, na bet reikia ir viskas. Fotografui svarbu pastabumas, žingeidumas, noras padaryti geriau nei prieš tai buvo. Svajonių kadras – galvoje tokio nėra, tai palikta maloniam netikėtumui.
Aistė Krasauskienė:
– Fotografija man yra būdas realizuoti save. Tai sritis, kurioje niekada nenusibosta ieškoti, tobulėti, mokytis bei kurti. Be to, manau, kad galimybė užfiksuoti akimirką yra vienas nuostabiausių atradimų žmonijos istorijoje. Geras fotografas turi būti smalsus. Manau šis bruožas tinka absoliučiai visiems fotografams. Visos kitos savybės priklauso nuo fotografijos žanro: komunikabilumas, kantrybė, organizaciniai sugebėjimai, kūrybiškumas, drąsa... Svajonių kadras tikriausiai dar bręsta mano galvoje.
Asmeninio albumo nuotrauka
Asmeninio albumo nuotrauka
Rimanto Nalivaikos nuotrauka
Eglės Červinskaitės nuotrauka
