Asociatyvi pixabay.com nuotrauka
Tauragės rajono savivaldybės taryba patvirtino transporto paslaugų teikimo savivaldybės gyventojams tvarkos aprašą. Juo remiantis ne tik išplėstas šių paslaugų spektras, bet ir ja pasinaudoti galės dar daugiau žmonių.
Transporto paslaugų teikimo aprašas nustato transporto paslaugų teikimo atvejus, paslaugų gavėjus, šių paslaugų skyrimo bei mokėjimo už paslaugas tvarką. Transporto paslauga teikiama pagal poreikius asmenims, kurie dėl negalios, ligos ar senatvės turi judėjimo problemų ir dėl to ar dėl nepakankamų pajamų negali naudotis visuomeniniu ar individualiu transportu. Transporto paslaugų gavėjai yra neįgalūs vaikai, neįgalūs suaugę asmenys, turintys judėjimo funkcijų sutrikimų, senyvo amžiaus asmenys, kuriems nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, socialinę riziką patiriančios šeimos ar asmenys, asmenys po traumų, operacijų, sužalojimų. Transporto paslaugos teikiamos vykti į sveikatos priežiūros įstaigas, socialines ir kitas paslaugas teikiančias įstaigas, techninės pagalbos priemonių parvežimui, pristatymui neįgaliesiems bei pasiėmimui iš jų.
Tvarkos aprašė detaliai išdėstyta, kas šia paslauga gali naudotis, kaip ji skiriama, kokia yra apmokėjimo už ją ar jos nutraukimo tvarka. Tokia tvarka veikė ir anksčiau, dabar tik patvirtinti jos pakeitimai. O jie tokie: jei anksčiau transporto paslaugos nemokamai buvo teikiamos tik miesto gyventojams, tai dabar jomis pasinaudoti galės ir kaimo gyventojai. Be to, didėja pajamų riba, nuo kurios šios paslaugos gali būti teikiamos nemokamai.
– Taip nuspręsta siekiant, kad tie nepasiturintys gyventojai, kuriems ši paslauga reikalinga – turintys judėjimo negalią, vykstantys į gydymo įstaigą – gautų ją nemokamai, – teigė L. Rimkuvienė.
Transporto paslaugų teikimą koordinuoja Tauragės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, paslaugas teikia Tauragės šeimos gerovės centras.
Pasak šį klausimą tarybos komitetų posėdžiuose pristačiusios Socialinių paslaugų skyriaus vedėjos Ligitos Rimkuvienės, anksčiau transporto paslaugos nemokamai būdavo teikiamos tiems, kurių pajamos neviršija 2 VRP (valstybės remiamų pajamų) dydžio 250 Eur per mėnesį. Jei pajamos viršydavo šią sumą, dalį paslaugos kainos tekdavo primokėti. Pagal dabar pateikiamą paslaugų aprašą pajamų riba, iki kurios už paslaugą mokėti nereikėtų, padidinta iki 3 VRP. Tai reiškia, kad jei asmens pajamos yra iki 375 eurų, transporto paslaugos jam suteikiamos nemokamai.
– Taip nuspręsta siekiant, kad tie nepasiturintys gyventojai, kuriems ši paslauga reikalinga – turintys judėjimo negalią, vykstantys į gydymo įstaigą – gautų ją nemokamai, – teigė L. Rimkuvienė.
Pasak jos, dabar, karantino metu, šios paslaugos poreikis yra sumažėjęs, o iš viso žmonių, besinaudojančių tokia paslauga, yra apie 30, 7 iš jų – dializuojami. Visi jie šią paslaugą gauna nemokamai.
Tarybos nariai domėjosi, ar tiesa, kad norint gauti tokią paslaugą nemokamai reikia pateikti visą krūvą pažymų. Pasak Stasio Lapės, jei jau autobusais žmonės vežami nemokamai, gal ir ši paslauga galėtų būtų suteikiama paprasčiau, nereikalaujant daugybės dokumentų – juk didelių išlaidų savivaldybė tikrai nepatiria?
Jam atsakyta, kad pažymų reikia, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo. Tokių atvejų irgi pastebėta, tad saugikliai turi būti.
Į Kęstučio Balašaičio klausimą, kas šią paslaugą teikia, atsakyta, kad ją teikia Šeimos gerovės centras, tačiau esant poreikiui ją galėtų teikti ir nevyriausybinės organizacijos, pvz., neįgaliųjų draugija.
Paklausta apie šios paslaugos įkainį, L. Rimkuvienė paaiškino, kad šiuo metu jis yra 37 ct/km. Jau sausį įkainis tikriausiai bus koreguojamas, nes bus peržiūrimi visų socialinių paslaugų įkainiai. Atnaujintas mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašas bus teikiamas tarybai tvirtinti.
Bendrame komitetų posėdyje kai kuriems tarybos nariams kilo įtarimų, kad galbūt patikėjus šią paslaugą teikti Šeimos gerovės centrui prasilenkiama su įstatymu, esą ar neturėtų būti skelbiamas viešasis pirkimas šioms paslaugoms pirkti. Jiems atsakyta, kad tokia funkcija įrašyta Šeimos gerovės centro nuostatuose, o neįgaliųjų draugija šią paslaugą teikia įgyvendindama projektą ir gavusi tam lėšų iš Neįgaliųjų reikalų departamento ir specialų autobusą. Pasak L. Rimkuvienės, šie du paslaugų teikėjai ir užtikrina, kad ji būtų teikiama: Šeimos gerovės centras tenkina daugiau miesto, o neįgaliųjų draugija – kaimo gyventojų poreikius.
