2020 Liepos 11 d.
Šeštadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Stipri moteris gyvenimo išmintį kaupia įveikdama iššūkius

  • Įkelta: 2019-09-19

Gyvenimas – tarsi amerikietiški kalneliai. Užtat atlygis už juos – patirtis, kuri moko ir veda pirmyn. Adakavo socialinės globos namų direktorės pavaduotoja Asta Šlepavičienė įsitikinusi, kad tai didžiausias turtas, ir gali pasigirti jo sukaupusi išties nemažai. Įgijusi net tris aukštojo mokslo diplomus, ragavusi emigrantės duonos, moteris sako gerai suprantanti, kad lengvo kelio į laimę nebūna. „Dėkoju gyvenimui, kad turėjau galimybę ieškoti, kad nebijojau rizikuoti“, – sako gyvenimo prasmę savo vaikuose, darbe su neįgaliais žmonėmis ir muzikoje įžvelgianti stipri moteris.

Pasiryžo emigracijai

– Mano gyvenimas – vieni iššūkiai: turi pats sugalvoti, pats padaryti ir pasiekti, ko nori. Nuo pat vaikystės. Nėra taip, kad būčiau komforto zonoj: nuolat esu išmetama iš jos, ir tarsi klausia gyvenimas: na, ir ką tu dabar darysi? – pasakojimą apie savo gyvenimą pradeda Asta.

Mamos ji neteko 11-os metų, tėvelis sukūrė kitą šeimą. Su seserimi, dabar Kaune dirbančia teisėja, Asta dažnai pasvarsto, kad gyvenimas jas mėtė ir vėtė nuo pat mažų dienų, užtat leido sukaupti neįkainojamos patirties kraitį.

Prieš kone du dešimtmečius baigusi muzikos studijas Klaipėdoje Asta grįžo į gimtąjį Adakavą, pradėjo dirbti mokykloje. Pajutusi poreikį  mokytis dar vienos specialybės, Šiaulių universitete baigė dar ir istorijos studijas. Tačiau gimus vaikams sako supratusi, kad reikia susikurti tvirtesnį materialinį pagrindą. Šeima pasiryžo emigruoti.

– Trejus metus praleidom Norvegijoj. Dalyvavau konkurse mokytojos pareigoms Osle, „Gintaro“ lietuvių mokykloje, kur savaitgaliais mokiau 3–6 m. emigrantų vaikus lietuvių kalbos – nuo „Jurgelio meistelio“. Labai patiko, buvo didžiulė grupė. Stengiausi, kad ir tėvams, ir vaikams butų smagu, – prisimena Asta.

Iš norvegų yra ko pasimokyti

Ji įsidarbino ir vaikų darželyje, taigi dabar gali palyginti Lietuvos ir Norvegijos švietimo sistemas, pasidalinti gerąja patirtimi.

– Nekalbu apie materialinę bazę. Pirmiausia, kas patiko – tai atvirumas, paprastumas, tiesioginis mokytojo ir mokinio kontaktas. Neateina mokytoja nei su prašmatniais rūbais, nei su papuošalais. Tam yra džinsai, sportbačiai. Mokslo metų pradžia (Lietuvoje Rugsėjo 1-oji) ten nėra jokia šventė. Normali darbo diena, be jokios pompastikos, be kavinių ir kostiumėlių, – pasakoja A. Šlepavičienė.

Pasak jos, svarbu, kad į vaiką žiūrima kaip į asmenybę jau nuo darželio: jei jis ko nors nori, nėra draudžiama, tačiau leidžiama pasirinkti, siūlomi kiti variantai. Niekam nesvarbu, jei vaikas ateina suplyšusiomis kojinytėmis ar marškinukais. Svarbiausia, kad jis būtų laimingas. Jis turi turėti maisto dėžutę, kurią sudėti yra tėvų pareiga. Kaip ir supirkti drabužius, su kuriais vaikas galėtų gulėti kad ir sniege ar pelkėje.

Asta dirbo lauko darželyje, kur vaikai visą dieną praleidžia lauke. Ten niekas nesuka galvos dėl to, kad vaikai išsipurvins. Yra prausyklos, vandens srove juos nuplauna, kombinezonus į specialią spintą sukabina ir jie išdžiūva.

– Sugalvoja kepti picą – ir kepa. Daro sumuštinius, kepa dešreles. Ir nieko jiems neatsitinka. Jokių lovyčių nėra – sugalvoja pailsėti, ant čiužinių paguli. Skaitydavom knygas, dainuodavom. Viskas paprasta. Mane pusę metų šokiravo mintis – o kas bus, jei kals vinį ir užsigaus? Pas mus nelaimingi atsitikimai sureikšminami, o ten, kai vaikas nukrinta ar susitrenkia, niekas tragedijos nedaro. Buvo toks atvejis, šeima sureagavo normaliai, niekas nieko nešokdino, nieko nekaltino, – prisimena Asta.

Gal ir šiauriečių charakteriai ramesni, tačiau ir sistema taip sustyguota, kad dėl nieko nereikia nervintis, svarsto ji. Kol policijoje nepatikrina, negali dirbti, ir kol nepasiskiepijęs nuo tuberkuliozės – taip pat. Net telefono negali nusipirkti, kol neužsiregistruosi policijoje ir negausi leidimo gyventi šalyje.

Jai paliko didelį įspūdį tai, kaip veikia sistema: tėvai, šeima, vaikai, neįgalus žmogus nepaliekami likimo valiai. Antai vaikus į mokyklą veža autobusai, o emigrantams vaikams savivaldybė  net taksi samdo.

– O svarbiausia – viskas be streso. Jei nepadarė šiandien – padarys rytoj. Kiekvienas dirba savo darbą. Juokingas prisiminimas, reikėjo namuose elektros jungtuko, parduotuvėj paklausė, ar turiu elektriko pažymėjimą, kai norėjau nusipirkti. Arba dėl automobilių parkavimo – pabandyk neteisingai pasistatyti, kai baudos didžiulės. Jei žmonės draskosi, šūkauja, tai įvardijama kaip psichikos sutrikimas – sako, jis nesveikas, reikia kviesti pagalbą, – pasakoja ji.

Pastebėti gerus dalykus

Patirties, kuri labai praverčia dabar, Asta pasisėmė kelias valandas per savaitę dirbdama dar ir socialinėje tarnyboje, ten vadinamoje „Uloba“.

– Ten reikėdavo tiesiog būti užsiregistravus sistemoje ir jei prireikia kokį senuką nuvežti į ligoninę ar neįgaliajam kokios nors pagalbos reikia, važiuoji į namus. Dabar jau ir pas mus veikia panaši tarnyba, kurioj yra medikas, socialinis darbuotojas. Siekiama, kad neįgalus žmogus, jei jis bet kiek gali savimi pasirūpinti, gyventų ne globos namuose.

Tiesa, sunkesni ligoniai ir ten gyvena globos namuose. Astai teko juose lankytis, o ten – soliariumai, parduotuvės, restoranai, kirpyklos, manikiūrai, visas servisas. Labiausiai Astą nustebino fortepijonas, o šalia – vynas, užkandžiai – pasirodo, savaitgaliais vyksta muzikiniai vakarai.

– Labai pravertė tas patyrimas. Dabar ir mes einam link to modelio. Labiausiai pagelbėjo susiformuoti požiūriui į žmogų, kuris praverčia darbe su kolektyvu, ieškant problemų sprendimo būdų. Neišsprendžiamų problemų nėra – mes kartais „užsiciklinam“, ir viskas, atrodo, tragedija. Nu ne tragedija. Imponuoja pagarba kitam žmogui. Kiekvienas žmogus turi būti pastebėtas, negabių žmonių nėra, kiekvienas ką nors sugeba, tik būna nepastebėtas, – įsitikinusi ji.

Asta pripažįsta, kad ta patirtis ir suformavo jos supratimą, požiūrį į žmones.

– Žinokit, blogų žmonių nėra, yra aplinkybės. Iš manęs dažnai juokiasi, sako, lyg ir metuose moteris, bet naivumas tai Dieve Dieve... Čia ne naivumas – aš džiaugiuosi, kad nematau, kas bloga, o pirmiausia pastebiu, kas gera. Bent jau stengiuosi. Galbūt tai davė ilgametė pedagoginė patirtis, kursai, mokymai. Turiu tokią taisyklę: pirmiausia sugalvok, kaip pradėti pokalbį nuo trijų gerų dalykų, ir tada jau sakyk, ką nori. Amerikiečiai naudoja šią taisyklę. Nė vienas nesam misteriai tobulybės. Štai dukra Norvegijoje lankė kultūros mokyklą, smuiko klasę, net konkurse dalyvavo, Norvegijos mastu antrą vietą užėmė, per televiziją rodė. Nustebau ten nuėjusi: instrumentai brangiausi, o vaikai groja „pro šalį“. Bet visi laimingi, ir tai svarbiausia, – pasakoja moteris.

Nostalgija paėmė viršų

Kai reikėjo apsispręsti, kur nori gyventi, pasakoja Asta, nulėmė tėvynės ilgesys. Ji sako tik tada supratusi, kas yra tėvynė:

– Ką supratau – kad materialiniai dalykai nėra svarbiausi gyvenime… Priklauso ne nuo to, kiek tu turi, bet nuo to, kaip tu mąstai. Gal kartais atrodo, kad jei laimėtum milijoną, problemų neliktų.

Nesąmonė. Jų visada buvo, yra ir bus, Viskas priklauso nuo to, kaip tu mąstai. Svarbu, ne kiek tu

turi, bet kiek tau užtenka. Reikia užsidirbti, susibazuoti, bet visą gyvenimą ten gyventi nenorėčiau. Vis tiek esi ten svetimas. Nors ir norvegų kalbą mokiausi, baigiau du lygius Folk universitete (iš viso yra trys lygiai), bet vis tiek tu esi svetimas.  Išsigandau, kai vaikai  per sapnus ėmė kalbėti norvegiškai. Galvoju, jau jie net sapnuoja norvegiškai. Po to, kai kartą važiavom į Lietuvą, 12 val. nakties per radiją pradėjo giedoti „Lietuva brangi“, ir mano vaikai kartu gieda! Net apsiverkiau... Asta sako kalbą mokanti, turinti Norvegijoje giminių, draugų, taigi bet kada galinti ten grįžti. Ir neatmetanti tokios galimybės.

Grįžti vėl buvo iššūkis

– Grįžus šeimai į Lietuvą sūnui teko privačiai samdyti mokytoją. Per metus pasivijo, bet dirbo kiekvieną dieną. „Tokio kareivuko tai nemačiau“, – sakydavo mokytoja. Iš mokyklos – tiesiai pas ją. Kad išlaikytų visus testus. O mokykla nieko nepasiūlė, kaip priimti emigrantų vaikus, – prisimena Asta.

Vėl reikėjo ieškoti darbo, nes mokyklą uždarė. Globos namuose reikėjo socialinių darbuotojų, tad ji  pradėjo studijuoti Romerio universitete. Ir sako tada visiškai atradusi save:

– Supratau, kad socialinė sritis yra mano sritis. Ir kad lengvo kelio į laimę nebūna. Visi keliai yra sunkūs ir duobėti. Dėkoju gyvenimui, kad turėjau galimybę ieškoti, kad nebijojau rizikuoti. Jei nori būti laimingas, turi kažką daryti, turi rizikuoti.

Ji norėtų, kad ir socialinės globos, ir švietimo srityje Lietuva eitų tokiu keliu kaip Norvegija. Socialinės globos srityje, pasak jos, Lietuva sparčiau eina. Pertvarkos procese dalyvauja ir Tauragė. Padalinys Tauragėje yra laiptelis aukštyn iš socialinės paslaugų namų, grupinio gyvenimo namai Marių ir Žaliojoje g. – dar vienas laiptelis.

Atgaiva sielai – vargonai

Muzika Astą žavėjo nuo vaikystės, ji sako jau penktoje klasėje žinojusi, kad studijuos muziką. Dėdės, tetos, seneliai dainuodavo, sesuo griežia smuiku. Ir abu vaikai Paulina ir Pijus muzikalūs: dukra baigė smuiko, sūnus – akordeono klasę muzikos mokykloje.

Dirbdama Adakavo mokykloje moteris dėstė muziką, Adakavo globos namuose dirbo meno vadove, ir nuolat talkindavo Adakavo bendruomenės ansambliams.

– Prieš 15 metų kunigas paprašė ateiti vargonuoti Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Sudėtingiausia buvo tai, kad teko visą liturgiją išmokti vos ne kaip kunigui. Galima sakyti, tai dar vienerios studijos. Melodija rašoma ne natomis, o neumomis – tokiais kvadratėliais. Reikėjo daug konsultacijų, studijų, papildomo darbo.

Dabar moteris savaitgaliais vargonuoja dar ir Nemakščių Šv. Trejybės bažnyčioje, tačiau tuo tik džiaugiasi:

– Man duoda moralinį pasitenkinimą, emociškai labai pakelia, pakrauna savaitei į priekį. Ir užsisuka tas pats ratas – meilė artimui, visai kitoks požiūris į gyvenimą. Kasdienybėje būna visko, o pabuvimas toje erdvėje sudėlioja daugelį dalykų į savo vietas, supranti, ko nereikėtų sakyti ar daryti, pirma pagalvoti, o tik paskui padaryti, – atvirauja Asta, kuriai muzika padeda įveikti ir dar vieną gyvenimo iššūkį – šeimos skyrybas.

Lietuvoje Gintarė vieši jau visą vasarą. Per tą laiką atlikėja ne tik ilsėjosi, bet ir lankė artimuosius, aktyviai koncertavo daugelyje šalyje vykstančių festivalių, rengė solinius koncertus. Savo svarbiausiu koncertu ji laiko savo pasirodymą prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos metu. Netrukus Gintarė išvyksta į JAV, tačiau paskutinių savo koncertų nori surengti savo gimtajame mieste.

Praėjusią savaitę skvere prie Tauragės Kultūros rūmų atidengta meninė kompozicija režisieriui Antanui Naraškevičiui atminti. Tauragiškiai A. Naraškevičių mena ne tik kaip talentingą kūrėją, bet ir nuoširdų žmogų, puikų draugą. Tą liudijo ir gražios ceremonijos metu išsakyti žodžiai, prisiminimai. Savo kūryba Tauragę garsinęs režisierius, rašytojas, žurnalistas, menininkas ir kūrėjas Antanas Naraškevičius (1944–2007) Tauragės liaudies teatrui kaip režisierius vadovavo 17 metų, statė spektaklius, dirbo televizijoje, rajono savivaldybėje, vertė knygas.

Šiais metais MAMA apdovanojimuose „G&G Sindikatas“ laimėjo net tris apdovanojimus. Kad jie repuoja, žino visi. O kad vienas jų – Kastytis Sarnickas, repo muzikos mėgėjams labiau žinomas kaip Kastetas, – tapo rašytoju, tikriausiai daugeliui buvo naujiena. Praėjusią savaitę Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka pakvietė skaitytojus į jo knygos „Turnė“ pristatymą.

Minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines Tauragės krašto muziejus „Santaka“ prasmingai įamžino Tauragės krašto istoriją – surengė parodą „Tarpukario dvasia“, muziejaus iniciatyva pagaliau šalia pilies stovi miesto simbolis – tauras. Atsirado ir išliekamąją vertę turintis leidinys „Šimtmečio Tauragė 1918–2018. 100 įdomiausių faktų“. Kaip kilo mintis išleisti tokią knygą ir kaip sekėsi tai daryti, „Tauragės žinioms“ papasakojo jos sudarytojas Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas Darius Kiniulis. Knyga bus pristatyta visuomenei vasario 13 d., 17 val. Pilies menėse.

Grikšų namuose, kuriuose auga keturios mergaitės, ko gero, niekada nebūna idealios tvarkos ir tylos. Nebent tada, kai visos mergaitės miega. Užtat jie kupini vaikiško klegesio, kūrybiškų idėjų ir harmonijos. Rita Grikšienė įsitikinusi – kad vaikai augtų laimingi ir sėkmingi, svarbu ne daiktai ar  prabanga, o kad jie savo namuose gerai jaustųsi, žinotų esą mylimi ir rastų savo kelią. Ievai, Eglei, Rūtai ir Laurai tai padaryti labai padeda šachmatai.

Tauragės muzikos mokykloje neseniai atidaryta piešinių paroda. Stulbinančių realistiškumu, preciziškai atliktų darbų autorė – Kornelija Mikalauskaitė, kuriai netrukus sukaks 16 metų. Muzikos mokykloje ji jau penkerius metus mokosi groti smuiku ir pati kuria muziką. Ir tai dar ne visi Žalgirių gimnazijos pirmokės talentai – mergina parašė knygą. O paklausta, kaip viską suspėja, tik šypsosi: o juk dar yra ir mokslai, ir jie – pirmoje vietoje...

Žurnalas „Reitingai“ pirmą kartą paskelbė 200 iškiliausių Lietuvos mokytojų. Bevartant jį žurnalistei akis užkliuvo už vaikystę primenančio ir taip gerai pažįstamo vardo... Remigija Kalendienė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos gimtosios kalbos mokytoja! Tiesa, nuo rugsėjo ši pedagogė ugdo jau Vilniaus vaikus. Tačiau šimtai tauragiškių su pasididžiavimu gali prisiminti – tai mano Mokytoja, taip taip, iš didžiosios raidės. Ir nori nenori, širdyje kirba gražiausias lietuviškas žodis – Ačiū! – už pažintį su gimtąja kalba, už visada jautrų, nuoširdų santykį su mokiniu, kurį prisiminus net šiek tiek graudu.

Nors šalyje stebimos demografinės tendencijos nedžiugina – kaimai tuštėja ir vis mažiau jaunų žmonių imasi žemdirbystės, Tauragės rajono ūkininkų šeima įrodė, kad veržlus jaunimas gali pasiekti puikių rezultatų. Rokas Macaitis su žmona Ingrida tapo 25-erius metus rengiamo konkurso „Metų ūkis 2018“ laureatais. Šalia to, kad užėmė II vietą šalyje, jie dar buvo pripažinti jauniausiais ūkininkais – Rokui dvidešimt dveji. Kol jo bendraamžiai dar semiasi žinių mokslo įstaigose ir renkasi gyvenimo kelią, jis jau trejus metus su užsidegimu puoselėja ūkį, žemdirbystės tradicijas parėmęs iš tėvų.

Žalgirių gimnazistas Rokas Baciuška praėjusią savaitę perrašė Lietuvos automobilių sporto istoriją. Aštuoniolikmetis pasiekė tai, ko dar jokiam lietuviui nepavyko. Paskutinio Europos ralikroso čempionato (Euro RX) S1600 klasės etape jis neišvaistė sukaupto pranašumo ir buvo paskelbtas čempionu. 10 metų automobilių sporte nardantis tauragiškis šią savaitę lankėsi „Tauragės žinių“ redakcijoje. Už galimybę siekti aukštų rezultatų jis dėkojo savo šeimai, rėmėjams ir klasės draugams.

Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo dekretu Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonu rugpjūčio mėnesį paskirtas Garbės kanauninkas Vytautas Petrauskas. Jis atkeltas iš Ylakių Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos parapijos klebono ir Skuodo dekanato vice dekano pareigų. O į Ylakių parapiją vyskupas paskyrė buvusį Pagramančio kleboną Vaidotą Vitę. „Tauragės žinios“ Garbės kanauninko Vytauto Petrausko paprašė pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais Pagramantyje.

Rugsėjo 26 d. Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje visuomenei pristatyta Onos Butkevičienės poezijos knyga „Per ilgą, ilgą kelią“. Tai jau ketvirtoji literatės knyga.

Praėjusią savaitę Alfonsui Šimkevičiui sukako 95-eri. Šeimos ir seniūnijos sveikinimų sulaukęs pagramantiškis senolis kuklus – iki 100 metų gyventi nenorėtų. Esą jau pavargo, kojas skauda. Nors, žiūrint į jį, to niekaip nepasakytum – pasipuošęs, pasitempęs, be niekieno pagalbos savimi pasirūpinantis ir šviesiai mąstantis, visą gyvenimą aiškiai prisimenantis – didžiąją jo dalį jis nešiojo laiškus.

Žygaitiškę Rugilę Sudeikytę galima vadinti socialinio tinklo „Instagram“ žvaigžde. Sparčiai populiarėjančios nuotraukų ir video peržiūrų platformos nare ji tapo tik praėjusiais metais. Po šėlionių su garsiuoju savo pusbroliu Naglimantu (Naglis Bierancas), 29 metų merginą pradėjo sekti tūkstančiai žmonių. Šiandien ji bene daugiausiai followerių (sekėjų) turinti tauragiškė, kuri savo asmeninio gyvenimo detalėmis sutiko pasidalinti ir su „Tauragės žinių“ skaitytojais.

Devyniolikmetė tauragiškė Dovilė Butvydaitė penkerius metus vyksta dirbti, kartu ir keliauti į Aziją. Šiemet baigusi „Versmės“ gimnaziją mergina susikrovė lagaminą ir išvyko į Kiniją, kur tęsia savo modelio karjerą. Dovilė „Tauragės žinioms“ prisipažino, kad į mados industriją pateko visiškai netikėtai. Aukštą, išskirtinių veido bruožų merginą „Maximoje“ pastebėjo modelių agentūros vadovė. Dovilė dirba „Zaros“ ir garsių Japonijos dizainerių kurtų rūbų modeliu. Azija tapo tauragiškės sėkmės tramplinu, mat raudonplaukės, švelnių veido bruožų merginos Kinijoje ir Pietų Korėjoje tikrų tikriausia egzotika.

Sėkmės istorija – verta knygos ar kino filmo. Mažas gimtasis miestas, eilinė mokykla ir rodos, paprasta mergaitės svajonė, kuri galiausiai virto realybe. Žydrūnė Auksoriūtė – šiuo metu pasaulyje žinoma kaip ZYDRUNE. Straipsnio herojė, aplankiusi dalį pasaulio, pasirinko neeilines studijas užsienyje bei kuria juvelyriką. Apie visą tai ir dar daugiau Žydrūnė, atvirai.

Trečiadienį Tauragės rajono Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje svečiavosi menininkė Nomeda Marčėnaitė. Ši šiluma ir jaukumu spinduliuojanti asmenybė pakvietė tauragiškes į „Puodeliavimo dirbtuves“, kuriose kiekviena turėjo progą išlaisvinti kūrybiškumą, pažadinti savyje piešti trokštantį vaiką ir atsipalaiduoti tarsi tikrame meno terapijos seanse bei pasvarstyti, kas žmogui gyvenime išties yra svarbu.

Jūratę Ačę daugelis tauragiškių turbūt pažįsta, kaip buvusią draudimo agentę, dar anksčiau – fizikos mokytoją ir rajono savivaldybės švietimo skyriaus vyriausiąją specialistę. Dabar moteris save išlaiko užsiimdama jai mėgstama veikla ­– jogos mokymu. Prieš porą metų įkūrusi VšĮ „Spindulys begalinės šviesos“, pastaruoju metu visą save atiduoda Bitėnuose įkurto edukacinio centro veiklos plėtojimui.

Panevėžio „Aukštaitijos“ sporto komplekse paaiškėjo Lietuvos vyrų badmintono čempionas. Nugalėtojo taurę į viršų iškėlė tauragiškis, dabar Kaune gyvenantis, Kęstučio Navicko akademijos treneris Povilas Bartušis. Tarptautinės varžybų patirties turintis badmintonininkas teigia, kad šį sportą atrado atsitiktinai, lankydamas Tauragės muzikos mokyklą. Vėliau tvirtus pagrindus padėjo žinomas treneris Jonas Šileris. „Jis širdyje sukūrė tą kabliuką, kuris leidžia mėgautis šia sporto šaka ir dabar,“ – teigė P. Bartušis, po pergalės sutikęs pasikalbėti apie kelią čempiono vardo link.

Tauragė turės dar du garbės piliečius. Praėjusią savaitę Taryba pritarė siūlymui Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikti operos solistui Liudui Mikalauskui ir kraštotyrininkui Edmundui Mažrimui. Garbės piliečio regalijas nominantams planuojama įteikti Tauragės miesto šventės metu.

Šį savaitgalį – gražiausia pavasario šventė, Motinos diena. Apie šiuolaikinį požiūrį į motinystę, aktyvų gyvenimo būdą ir pavydėtiną šeimyninę laimę „Tauragės žinios“ kalbina vizažistę, trenerę Karoliną Zubę, šiuo metu gyvenančią ir dirbančią Palangoje, drauge su savo vyru Tomu. Susilaukusi pirmagimio, Karolina itin greitai atgavo tobulas kūno formas, mat sportas – neatsiejama judviejų su vyru gyvenimo dalis. Trenerė teigia, kad motinystė jos gyvenimo ritmo beveik nepakeitė – malonius rūpesčius su vyru jie dalijasi per pusę, taigi abu tuo pačiu gali gan intensyviai dirbti. Sūpuodami pirmąjį sūnų, netrukus pora vėl sulaukė gandrų bei didžiulės staigmenos – „Tauragės žinioms“ jauna mama atskleidė, kad šią vasarą į jos gyvenimą ateis dar du vyrai – ji laukiasi dvynukų.

Beveik tris dešimtmečius Tauragės rajono Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja dirbanti Virginija Martutaitienė prisiliečia prie svarbiausių žmogaus gyvenimo etapų įteisinimo – gimimo, santuokos, mirties. Anot pašnekovės, tai nėra vien dokumento išrašymas, reikia išgyventi žmogaus emocijas, įsigilinti į situaciją, išklausyti: „čia visos paslaptys ateina ir pasilieka“. Nuo šių metų liepos mėnesio pareigas paliksianti moteris „Tauragės žinioms“ sutiko papasakoti apie įsimintiniausius savo vykdytos misijos momentus. Bet apie viską nuo pradžių. V. Martutaitienė gimė ir užaugo Tauragės rajone, mažame vos keturias sodybas turėjusiame Balandiškių kaime. Mokėsi Dauglaukio aštuonmetėje, mokslus tęsė tuometinėje antroje vidurinėje (dabar „Versmės“ gimnazija, – red. past.). Atėjus metui pasirinkti studijas, V. Martutaitienė svajojo tapti sinoptike, gėlininke arba režisiere.

Geresnį laiką kalbėti apie gėles, nei pavasaris, vargiai surasime. Kol mes laukiame išsiskleidžiančių žiedų, gėlių salono „Žiedlapis“ savininkę Vaidą Žalandauskienę gėlės supa kasdien. O kai Vaida sako, jog klientų širdis užkariauja nuoširdumu, tiesiog negali ja netikėti. Jaukioje krautuvėlėje „Prekybos banke“ įsikūrusi Vaida teigia, jog jos verslą gudriau būtų buvę pavadinti dirbtuvėlėmis. Čia užsukę tauragiškiai gali kūrybiškai supakuoti dovaną, įsigyti rankų darbo atviruką ar tapytą šilko skarą, pasigrožėti Vaidos paveikslais. Moteris suvaldo ne tik klientų bei gėlių kaprizus, bet ir teptuką. Jos tapybos darbai buvo eksponuojami jau keliose parodose, puošia jos namų bei salono sienas. Tapyba, kaip hobis, jau yra nugulusi į 50 paveikslų. Pernai Vaida surengė personalinę parodą Mažonuose, du kartus Pilies dailės studijos darbai buvo eksponuojami parodose Kultūros centre.

Praėjusį savaitgalį Šiauliuose vyko 2018 m. Lietuvos sportinių šokių čempionatas, kuriame šokėjų poros varžėsi ne tik dėl šalies geriausiųjų titulo, bet ir dėl galimybės atstovauti Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose bei taurės varžybose. Lotynų Amerikos šokių grupėje čempionų titulą iškovojo tauragiškė Aistė Survilaitė, kuri su partneriu iš Italijos Leonardo Lini planuoja ne tik pasiruošimą pasaulio čempionatui, bet ir bendrą ateitį.

Geriausio Tauragės 2017 metų trenerio vardas ir apdovanojimas įteiktas daug stiprių sportininkų išugdžiusiam 53 metų kyokushin karate klubo „Taurus“ vadovui ir treneriui Gintarui Cemnalianskiui. Tačiau treneris gautų apdovanojimų nesureikšmina. Jį jau seniai motyvuoja kiti dalykai, tokie kaip aplinkinių supratimas, palaikymas, auklėtinių pasiekimai, tačiau nebūtinai ant tatamio. Svarbiausia treneriui, kad jauni žmonės taptų savo gyvenimo čempionais.

Broliai kapitonai Naujokai
  • Įkelta: 2018-01-12

Tauragė  gali didžiuotis daugybe Lietuvai ir pasauliui nusipelniusių žmonių. Vienus prisimename pakankamai dažnai, tačiau kitus, ypač gyvenimą susiejusius su kitais Lietuvos ar užsienio miestais, minime kur kas rečiau. Pripažinkime, mažai ką žinome apie du brolius, ilgamečius žvejybinių laivų kapitonus, užaugusius Tauragės pakraštyje – Tauruose ir baigusius Pirmąją vidurinę mokyklą (dabar M. Mažvydo progimnaziją). Kviečiu susipažinti su Vygantu ir Žydrūnu Naujokais. Brolių tėvai turėjo namą Šilalės g., už tuometinių barakų netoli senojo stadiono, tačiau per karą namas sunaikintas miestą bombarduojant vokiečiams. Šeima laikinai apsistojo Jatkančiuose pas tėčio mamos mamą, o naują gyvenimą ėmė kurti Tauruose. Martos Treiklerytės ir Andriaus Naujoko šeimoje augo net aštuoni vaikai. Be vyriausių Vyganto ir Žydrūno užaugo Onutė, Eleonora, Andrius, Ema, Ingryta, Aurimas. Įdomu, kad mamos tėtis Frydas Treikleris gyveno Lauksargiuose, o gimė Karaliaučiuje. Šeimos namas prie Tilžės plento vis dar stovi (sovietmečiu šalia stovėjo Tauragės ženklas, „Vinita“).