2020 Rugsėjo 29 d.
Antradienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Iveta Skurvydienė: kūryba – tai žaidimas

  • Įkelta: 2020-05-02
Asmeninio albumo nuotraukos

Galbūt ne visi žino, kad vaikų gydytoja pulmonologė, mokslų daktarė Iveta Skurvydienė, ilgą laiką besidarbavusi dar ir rajono taryboje, – itin įvairiapusiška asmenybė. Apie tai byloja ir visai neseniai dienos šviesą išvydusi jos eilėraščių knyga „Sraigė ant asfalto“. Apie knygos gimimą feisbuke paskelbusi autorė sulaukė daugybės sveikinimų ir klausimų, kur bus galima knygą įsigyti. Nors ir būdama be galo užimta šiuo medikams itin sunkiu metu, autorė rado keletą minučių „Tauragės žinioms“.

Knygos įvade autorė rašo, kad ši knyga galbūt buvo sumanyta paauglystės metais. „Tuomet svajojau kurti dainas, o dailės mokyklą baigusi klasės draugė Daiva svajojo piešti iliustracijas knygoms ir galbūt dainų tekstams. Prabėgo 40 metų. Šiandien esu vaikų gydytoja, rašanti eiles. Daiva baigė tuometinį Valstybinį dailės institutą, tapo profesionalia grafike, iliustruojančia knygas vaikams. Kūrybą ir gyvenimą nutraukė sunki liga. 2012 m. vasarą Daiva iškeliavo į amžinybę, palikusi daugybę nuostabių piešinių, miniatiūrų, ofortų, drobių, koliažų, kuriems jau nusibodo tūnoti mamos Irenos spintose. Su maestro Juozo pagalba dvi dešimtys nufotografuotų Daivos darbų persikėlė gyventi į šią knygą. Priimkite mus tokias, kokias pamatysite ir perskaitysite, tarsi dvi sraiges ant asfalto karštą vasaros dieną, išdrįsusias palikti vidinio kiemo komforto zoną ir iškeliauti į platesnį pasaulį“.

„Tauragės žinioms“ I. Skurvydienė pasakojo, kad ši knyga – tai jaunystės draugių projektas.

–  Turėjome daug visokių minčių, bet taip jau išėjo, kad liga pasiglemžė mano draugę, jos nebeliko. Pernai buvo metinės, aplankiau jos mamą ir kilo tokia mintis, kad kažkaip reikėtų ištraukti jos darbus į dienos šviesą. Ji su Jurga Ivanauskaite vienoj grupėj mokėsi, kurios irgi metinės buvo. Ir kažkaip minorinė gaida man suskambėjo širdy, kad reikėtų padaryti tokį bendrą projektą. Šiaip jau buvo pribrendęs reikalas ir savo eilėraščių knygą išleisti, – pasakojo ji. – Jos darbai ir mano eilėraščiai visiškai nesusiję – ji kūrė nuo 1980-ųjų iki 32012-ųjų. Jos mama jau amžiuj, tad supratau, kad nelabai kas jau ir parengs tuos darbus viešumai. Tad tiesiog tai tokia nedidelė jos darbų ekspozicija šitoje knygoje. Tarsi paroda...

Į knygą sudėti, pasak autorės, gal kokių 6–7 metų laikotarpio eilėraščiai. Paklausta, kaip jie gimsta, ji sakė:

– Man įdomus yra žodis, jo svarba, valdymas. Eiliavimą galiu pavadinti prasmingu žaidimu, kuris iš tikrųjų daugiau svarbus man pačiai. Negaliu įvardinti, kaip gimsta eilėraštis – tiesiog atsiranda mintis galvoj ir pradedi ją vystyti. Ir paskui ji pavirsta į eilėraštį.

I. Skurvydienė pasakoja su pertraukomis rašanti nuo paauglystės. Vaikystėje rašė net ir apsakymus. Vėliau, sako, buvo užmetusi: studijos, kai tikrai nebuvo kada rašyti, paskui disertacija, o paskui pagaliau atėjo tas laikas, kai norėjosi kažką parašyti.

O kiek gi knygoje eilėraščių? Autorė sako sudėjusi jų tiek, kiek galėjo sau leisti, nes vis tiek tai yra leidyba privačiomis lėšomis. Prisipažįsta neskaičiavusi, kiek jų sutilpo – gal apie 70.

– Jie yra tokiame juodraštyje, aš juos pasiimu, man patinka juos paredaguoti, kažką pakeisti. Tiesiog mintis kita šauna į galvą. Tai yra žaidimas su žodžiais. Eilėraštis neturi temos. Jei kalbant filosofine prasme, galbūt mano eilėraščiai artimui fenomenologijai, yra tokia filosofijos kryptis, ją plėtojo XIX a. egzistencialistai – Polis Sartras, Simona de Bovuar, Alberas Kamiu. Tie žmonės, aišku, yra kaip švyturiai, į kuriuos galima žiūrėti, tačiau tai yra praeitis. Bet kas man patiko jų gyvenimuose ir kūryboje, tai kad jie labai atidžiai stebėjo gyvenimą, jo reiškinius ir stengėsi tuos reiškinius aprašyti, kaip jie juos supranta. Jie neturėjo autoritetų. Tai žmonės, kuriems primestinių autoritetų nėra. Jie kaip suprato, taip ir rašė. Tai aš galbūt irgi stengiuosi rašyti taip, kaip aš suprantu gyvenimą, kaip aš matau pasaulį. Vieną dieną vienaip, kitą dieną kitaip. Ar jie šviesūs, ar pesimistiniai, daugiau gali pasakyti skaitytojas. Tai yra mano mintys, o mintys būna visokios.  Vieną dieną atsikeli su vienokiom mintim, kitą dieną su kitokiom, galų gale, gali po metų pasiimti tą eilėraštį ir iš tamsesnio padaryti šviesesnį. Sakau, tai žaidimas.

Knygos tiražas – 300 egzempliorių. Ją bus galima rasti bibliotekose, padovanotų autorės. Kitas sako išdalinsianti draugams. Nors, juokiasi, tų draugų feisbuke pusantro tūkstančio...

Buvo suplanuotas, pasak I. Skurvydienės, ir knygos pristatymas, tačiau kadangi karantinas nutraukė visus planus, dabar sako nieko nepasakosianti, kai baigsis karantinas, tada bus galima kalbėti.

Daugelis maitinimo įmonių dabar, kai dėl karantino nebegali priimti lankytojų, užvėrė duris. Grėsmingo ūžkrato baimė ir karantinas sustabdė daugelį verslų ir uždarė žmones namuose. O kai žmonės neina į darbą – neina ir į valgyklą. Vis dėl to Algimanta Kovalčiuk, valgyklos „Algimantos svetainė“ savininkė, rankų nenuleidžia – nors klientų nedaug, o ir tie patys vidun neužeina, tik pasiima iš anksto užsakytą maistą – ji sako dirbsianti toliau, kad ir kaip sunku būtų.

Kol šalyje sporto klubai ir kitos vietos, kuriose žmonės paprastai būna fiziškai aktyvūs, yra laikinai uždarytos, fizine veikla rekomenduojame užsiimti namuose. Išlikti fiziškai aktyviems namuose gali būti rimtas iššūkis. Ilgas laikas, praleidžiamas sėdint, ir žemas fizinio aktyvumo lygis gali turėti neigiamos įtakos sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Kaip pasikeis pasaulis?
  • Įkelta: 2020-04-17

Tauragėje žinoma psichologė Eglė Ramanauskaitė toliau tęsia vaizdo įrašų „Karantinas 2020 vaikams“ ciklą. Šįkart ji klausė žinomų Tauragės žmonių, kaip, jų manymu, pasikeis pasaulis po pandemijos. Vaizdo įrašus kuria Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės šaulė Toma Valančiūtė. Subalansuota vaikams, bet bus įdomu ir suaugusiesiems.

Ar žinote, kad?
  • Įkelta: 2020-04-16

Visi žinome paminklą Šaulių sąjungos įkūrėjui Vladui Pūtviui-Putvinskiui, kuris tokiu jo garbei tapo 1930 m., sovietmečiu sunaikintas ir Antano Bagdono iniciatyva buvo atstatytas 1990 m. Tačiau daug mįslingesnė yra pirmoji postamento paskirtis. 

Įsivaizduoji, visas pasaulis sustojo ant rankinio. Įmonės užsidarė. Tik prekybcentriuose šmirinėja kaukėtos dezinfekuotomis rankomis gyvybės formos. Svarstau, kas dabar galėtų būti mano skaitytojas. Gal pas tėvus sugrįžęs studentas, kurio universitetas užsienyje laikinai užvėrė duris? Gal į rizikos grupę pakliuvęs miestietis? O gal nuotoliniu būdu dirbantys tėvai, ant kurių pečių staiga nukrito ir vaikų nuotolinio mokymosi proceso techninis įvaldymas? Viskas taip kitaip: šitaip iki šiol dar nėra buvę.

Koronaviruso akivaizdoje pristatome naują rubriką – „Pandemijos herojai“. Čia kalbinsime žmones, stovinčius priešakinėse kovos su COVID-19 linijose. Pirmoji mūsų pašnekovė – Visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė, kuri taip pat yra ir aktyvi šaulė. Šiuo metu biuro specialistai ne tik ima mėginius mobiliajame punkte, bet ir dirba pasienio kontrolės postuose bei saugo visų mūsų užnugarį nuo potencialaus užkrato. Apie biuro darbuotojų kasdienybę, priversti šių dienų realijų, su D. Geniene kalbėjomės per Skype programą. Tačiau ir per vaizdo kamerą justi šios aktyvios moters pasiryžimas atlikti savo pareigą nepaisant pavojų bei optimizmas. Įdomaus skaitymo.  

Prieš bet kokią šventę kultūros darbuotojams būna  „karštos“ dienos – paskutiniai organizaciniai reikalai, generalinės repeticijos, noras parodyti geriausia, ką pasiruošei vakarais, dažnai ir braukdamas prakaitą salėse... Šiemet laukimas švenčių ne pagal scenarijų buvo visiškai kitoks. Mintimis apie nerimą, o galbūt ir džiaugsmą pasidalijo kūrybingoji, niekad idėjų nestokojanti, net sunkiausiomis minutėmis rankų nenuleidžianti Tauragės liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė.

Šie metai Tauragės liaudies teatrui – išskirtiniai. Teatras mini savo aktyvios nenutrūkstamos veiklos 60-metį. Daug kalbėta apie jį, visokio dėmesio daug sulaukta. Taip ir turi būti, taip, tikėkimės, ir bus. Kovo 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Ta proga – kitoks pokalbis su Genovaite Urmonaite, Tauragės liaudies teatro režisiere, neprarandančia optimizmo ir nenukabinančia nosies jokiomis aplinkybėmis. Kaip ji bendrauja su savo artistais karantino sąlygomis, kaip įsitikina, ar jie vis dar myli teatrą?

Buvome nusiteikę, kad didžiausią šio amžiaus krizę sukėlė britai, nuspręsdami palikti Europos Sąjungą. Oi kaip klydome. Pradžioje žiūrėję į viruso plitimą Kinijoje dažnas numojome ranka, tačiau kaip dovana atvežtas užkratas ir paskleistas visuose pasaulio kraštuose juoko nebekėlė. Įsitempę žiūrėjome į Italijos agoniją, ir spėliojame, kiek savaičių Jungtinei Karalystei liko iki žaibiško viruso plitimo, kaip virusą suvaldys Vokietija, Prancūzija, Ispanija, JAV ir kitos valstybės. Kaip Jungtinės Karalystės premjeras pažymėjo, kovojame su nematomu ir nežinomu priešu. Ir pridurčiau kovojame mokydamiesi eigoje. Bandydami ir testuodami įvairias strategijas, tikėdamiesi, jog daugiausiai per tris mėnesius virusas bus pažabotas, arba didžioji dauguma persirgsime ir įgausime imunitetą. Išvadas galėsime padaryti tik ateity.

Kovo 7 d. tarptautiniame aukcionų tinklapyje ebay.de už 189 € buvo parduotas vienas rečiausių Tauragės atvirukų. Tiesą sakant, jis nebuvo žinomas straipsnio autoriui. Iki šiol atvirukas nebuvo išspausdintas nė viename leidinyje apie Tauragę, nebuvo žinoma ši nuotrauka ir interneto platybėse. Labai tikėtina, kad tai brangiausiai istorijoje parduotas atvirlaiškis, vaizduojantis Tauragę. Vilniečio paskelbtame aukcione atvirukas iškeliavo pas nežinomą kolekcionierių. Belieka viltis, kad atvirukas liko Lietuvoje. Gerai bent tai, kad geros kokybės skaitmeninis vaizdas dabar liks muziejaus fonduose, na, o dosnios rėmėjos Marinos Kulčinskajos dėka Tauragės krašto muziejui nupirkti kiti du reti carinės Tauragės atvirukai. 

Praėjusią savaitę Tauragėje viešėjo knygos „Japonijos spalvos ir skoniai“ autorius Aurelijus Zykas. A. Zykas ketverius metus studijavo Japonijoje, šiuo metu dėsto Vytauto Didžiojo universitete (VDU), o laisvu metu jaučiasi atsakingas už Lietuvos ir Japonijos santykių vystymą, prisideda prie įvairių šias šalis suartinančių iniciatyvų vystymo. VDU docentas, Kauno-Japonijos draugystės asociacijos prezidentas, „Azija LT“ įkūrėjas apsilankė ir „Tauragės žinių“ redakcijoje. Papasakojo apie lietuvių ir japonų kultūrinius skirtumus.

Penktadienio vakarą minios žmonių rinkosi į Tauragės B. Baltrušaitytės viešąją biblioteką – čia dvi savo naujausias knygas pristatė kunigas Algirdas Toliatas. Padėkojęs už milžinišką tauragiškių dėmesį, A. Toliatas papasakojo, kaip gimė jo ketvirtoji knyga „Sekmadienio SMS“ ir naujausioji – „Ramybė tau“.

Šiandien – tarptautinė Moters diena, tad dėmesio centre – ne tik moterys, bet ir gėlės. O kur gėlės – ten ir gėlininkai. Pakalbinti floristą Jonas Žukauską nusprendėme neatsitiktinai. Praėjusią savaitę į laikraščio redakciją praeive prisistačiusi moteris atnešė padėką Jonui, mat ją jis nustebino atsitiktinai padovanodamas glėbį gėlių. Gėlių parduotuvėje po 10-ties metų emigracijos grįžęs vyras dirba ne taip seniai – dvejus metus. Jonas tikina, kad šis darbas, nors ir yra avantiūra, jam labai patinka.

Donata Buciūtė – išskirtinė asmenybė. Mergina suspėja ne tik gerai mokytis, žaisti futbolą, lankyti treniruotes, mušti būgnus, bet ir skiria laiko savanorystei. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ bendrystę su Donata užmezgė jau pernai ir džiaugiasi, kad artėjantį pusmetį mergina prisidės prie muziejaus veiklos.

Šeštadienį baigėsi socialinio projekto „Draugystė veža“ svarbiausias etapas – balsuojant portale www.lrt.lt išrinktos trys laimėtojų poros, kurios gegužės mėnesį keliaus į Roterdamą ir gyvai stebės Lietuvos bei kitų šalių atstovų pasirodymus „Eurovizijoje“. Nors tauragiškėms projekto dalyvėms Indrai ir Simonai Marijai nepasisekė, veiklių draugių istorija verčia žavėtis ir džiaugtis gražia jų draugyste. 

Pokalbiui prie kavos puodelio susitikome su „Šaltinio“ progimnazijos kūno kultūros mokytoja Marina Cariova. Praėjusį mėnesį pedagogė Tauragės jaunimo ir jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ surengtuose apdovanojimuose buvo tituluota metų mokytoja, jos ugdomi vaikai Tauragėje turi net specialų statusą, vadinami „carioviukais“. Kas padeda mokytojai rasti kelią į jaunuolių širdis?

Tatuiruočių meistro Auridijaus Butkaus studija – tarsi mažytė dailės galerija, kurioje ant sienų kabo kaukės, lentynos nukrautos dekoratyvinėmis kaukolėmis. Gerokai anksčiau kaukolių piešinių pilnos būdavo ir Auridijaus mokyklinių sąsiuvinių paraštės, dabar jomis vyras margina savo klientų nugaras. Ir taip užsidirba pragyvenimui. Žurnalistės ir Auridijaus interviu liudininku tapo klientas, kuriam ant peties liūtą meistras tatuiravo liūto atvaizdą. Vyras tyliai sukrizendavo pokalbiui pakrypus netikėta linkme ar dėl humoru paskanintų Auridijaus atsakymų į žurnalistės klausimus.

Pokalbiui prie kavos pakvietėme ginekologę-akušerę Astą Morkūnaitę-Verumbickienę. Medikė pluša Tauragės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, „Medicum centrum“ bei Šilalės ligoninės konsultacijų poliklinikoje. Susitikti „Saldumynų namuose“ dėl darbų gausos medikei nepavyko. Nieko baisaus: su kava nuvykome pas ją į skyrių. O ten atmosfera puiki: koridoriuje teko prasilenkti su besišypsančia nėščiąja, iš vienos palatos aidėjo naujagimio balselis, o sutiktos medikės – geros nuotaikos, viena žydros, kita rožinės spalvos apranga tarsi bitutės zuja po žalią koridorių.

Neseniai atidaryta odontologijos klinika „Implantera“ dar vasarą papuošė miesto veidą išskirtine sienų ir lubų tapybos meistro Lino Atgalainio freska. Piešinių matyti ne tik ant išorinės pastato sienos, bet ir viduje. „Tauragės žinioms“ šiaulietis dailininkas sutiko atskleisti ne tik šios freskos istoriją, bet ir kitas tapybos ant sienų paslaptis. Jis sako, kad dirbant Tauragėje didžiausias iššūkis buvo orai – dirbti teko karščiausią tų metų mėnesį.

Ilgametis Tauragės kultūros centro darbuotojas bei renginių vedėjas Eugenijus Šaltis po praėjusį penktadienį vykusios Kariuomenės orkestro šimtmečio šventės viešoje erdvėje išliejo nuoskaudas. Kultūrininkas teigė, jog renginį, kaip ir daugelį kitų, jam teko vesti už ačiū, tad jis dedantis tašką šioje veikloje. Kultūros centro administracija problemos neįžvelgia ir E. Šalčio pasisakymus vadina emocijomis. Esą, renginių vedimas įeina į Kultūros centro darbuotojų pareigas, todėl tai daryti jie privalo už savo algą. Tačiau kaip tuo atveju, jei renginį, išlaikant tradicijas, prašoma vesti žmogaus, kuris KC nedirba?

Išdalino dovanas
  • Įkelta: 2020-01-03

Gruodžio viduryje prasidėjusi Tauragės ekstremalų iniciatyva „Dovanokime Kalėdas visiems“ baigta. Entuziastas Vidas Stašaitis, dalindamas dovanas, nuvažiavo apie tūkstantį kilometrų, aplankė 73 šeimas.

Šiandien su savo artimaisiais 100 metų jubiliejų mini Jadvyga Mejerienė. Močiutė teigė besijaučianti gerai, apgailestavo neprigirdinti. Laisvalaikiu senjora mėgsta skaityti romanus, sprendžia kryžiažodžius.

Šeimos gerovės centro „Šaltinėlis“ (buvę vaikų globos namai) patalpose jau dvejus metus veikia Tauragės bendruomeniniai šeimos namai – Europos socialinio fondo lėšomis įgyvendinamas projektas. Vienas jo tikslų – stiprinti šeimų socialinį ir psichologinį atsparumą. Projekto vykdytojams įpratinti tauragiškius kreiptis pagalbos į psichologą pavyko ne iškart. Tam trukdė ir stereotipinis mąstymas, jog nemokamos paslaugos nieko gero nežada.

Mėgstančius lankytis jaukioje kavos studijoje „ResPublica“ permainos šiandien privers kilstelti antakius: čia dailioje lentynoje prie lango rikiuojasi moliniai puodeliai, lėkštės, dubenėliai, magnetukai. Jei dar ne visos kalėdinės dovanos supirktos, čia puiki proga jų įsigyti. Nes tai – MILDÙ keramika, tauragiškės keramikės Mildos Valantiejutės darbai. Kaip sako ji pati, į MILDÙ telpa daug meilės, laiko, kantrybės, džiaugsmo ir šilumos, kiekvienas daiktas – ypatingas.
 

Lapkričio 6-ąją Skaudvilės krašto muziejuje pagerbtas muziejaus įkūrėjo Dainoto Habdango atminimas. Nors šio žmogaus nebėra jau 30 metų, jo darbai reikšmingi ir šiandien. Tai buvo išskirtinis žmogus, visada kovojęs ir kentėjęs dėl Lietuvos. Jo žodžiai „Susirgau kraštotyros liga...“ puikiai iliustruoja jo didžiulį norą – išsiaiškinti Skaudvilės praeitį ir įkurti muziejų. Jį ir įgyvendino 1977 m. Tokie žmonės yra puikus pavyzdys, kaip reikia mylėti savo kraštą ir dėl jo dirbti.