Mažoji Lietuva išsiskiria ne tik unikaliu gamtos grožiu, bet ir savitu gyvenimo būdu. Elektroninės rinkodaros projektas vakarukrantas.lt per atostogas siūlo keliauti po Pamarį. Šiame krašte yra unikalių vietų, kurias būtina aplankyti pėsčiomis ir įamžinti įspūdingais kadrais. Mažoji Lietuva per šimtmečius priglaudė daug kitataučių, priėmė skirtingų kultūrų ir religijų atstovus. Ryškiausiai čia skleidėsi su Vokietija siejama kultūra, palikusi ne vieną ryškų pėdsaką iki pat mūsų dienų. Pamario krašte puoselėjamas ne tik istorinis ar gamtinis paveldas, bet ir saugomi gardžiausio kulinarinio paveldo receptai.
Pagrindiniai muziejai
Kintų Vydūno kultūros centras ir muziejus. Kelionė prasideda nuo Klaipėdos. Pravažiavus Priekulę ir laikantis Vakarų kranto pusės, pasieksite Kintų miestelį, kuriame 1891 metais garsusis filosofas ir rašytojas Vilhelmas Storosta-Vydūnas vedė savo išrinktąją. Čia Vydūnas paliko ryškų pėdsaką: mokytojavo, gaivino pamirštas etnines ir kultūrines tradicijas, kėlė apylinkėse gyvenančių žmonių savimonę. Vokiečių kultūra, kitokios gyvenimo sąlygos, kiti kultūriniai poreikiai išugdė jo pasaulėžvalgą. Vydūno muziejaus istoriniame pastate eksponuojami jo parašyti veikalai, sukaupta nemažai istorinės medžiagos apie iškilaus kultūrininko gyvenimą ir kūrybą.
Ventės rago ornitologinė stotis ir muziejus. Pasklaidžius Vydūno užrašus, pats metas užsukti į Ventės ragą, kuriame galima išvysti kone gražiausius gamtos vaizdus Lietuvoje. Įspūdingais vaizdais išsiskiria ornitologinė stotis, kur gaudomi ir žieduojami paukščiai. Šiuo metu ornitologinėje stotyje yra šešios pagrindinės paukščių gaudyklės. Keturios jų yra zigzaginės, o kitos dvi – mažoji ir žemutinė didžioji. Aplankius muziejų galima užlipti į Ventės rago švyturį – vieną iš septynių Lietuvos švyturių.
Uostadvario švyturys, vandens kėlimo stotis. Pasigrožėjus įspūdingais vaizdais, metas traukti į Minijos upės žemupyje esantį žvejų kaimą Mingę. Urbanistiniu paminklu paskelbtas Mingės kaimas žinomas kaip Lietuvos Venecija. Taip yra todėl, kad tai vienintelis gatvinis kaimas šalyje, kuriame gatvę atstoja Minijos upė, todėl tęsiant kelionę automobilio nebeprireiks.
Keltu pasieksite Uostadvarį, kur ant Vilkinės upės kranto, prieš šimtą metų įrengta pirmoji vandens kėlimo stotis su garo turbina Lietuvoje. Garo turbina siurbė pievų vandens perteklių ir nuleido jį į Atmatos upę. Ant šios upės kranto pastatytas švyturys kadaise buvo labai svarbus čia praplaukiantiems upeiviams. Iš jo, gerai įsižiūrėjus, galima pamatyti ir kraštelį Nidos kopų.
Tomo Mano memorialinis muziejus. Po daugiau kaip valandą trukusios kelionės keltu per Kuršių marias pasieksite Nidą. Čia būtina aplankyti rašytojo Tomo Mano memorialinį muziejų. Tai viena labiausiai lankomų vietų Vakarų Lietuvoje.
Gintaro galerija-muziejus. Kultūrinę-istorinę ekskursiją po Pamarį derėtų užbaigti nuo pažinties su vadinamuoju Lietuvos „auksu“ – Baltijos jūros gintaru. Nuo 1995 metų šalia Kuršių marių veikiančioje Virginijos ir Kaziemiero Mizgirių gintaro galerijoje-muziejuje lankytojai gali susipažinti su Baltijos gintaro morfologija, spalvomis, įspūdinga inkliuzų kolekcija.
Pažintiniai takai ir tiltai
Pažintinis takas Naglių gamtos rezervate. Keliaujant iš Juodkrantės galite pasileisti Nidos link ir kelio Smiltynė–Nida 31-ajame kilometre stabtelėti pasivaikščioti po Naglių gamtinį rezervatą. Rezervato plotas – 1 680 ha. Jis tęsiasi 9 km nuo Juodkrantės iki Pervalkos ir yra ypač saugoma teritorija, tad vaikščioti galima tik įrengtu pažintiniu taku, kuriuo keliaujant galima pamatyti Pilkąsias, dar vadinamas mirusias kopas, užpustytų buvusių gyvenviečių vietas, savaiminės kilmės miško augaliją ir po smėliu palaidotus senųjų miškų dirvožemių fragmentus.
Parnidžio pažintinis Takas. Atkeliavus į Nidą, pats laikas leistis į nuotykį Parnidžio pažintiniu taku. Tako pradžia – Tylos slėnis, kuriame 1991 m. pastatytas koplytstulpis, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. Keliaujant šiuo beveik 2 kilometrų ilgio taku, galima pasigrožėti pasakiška Kuršių nerijos gamta. Šiuo taku lengvai nusigausite iki Parnidžio kopos, iškilusios į 53 metrų aukštį. Ant jos viršaus pastatytas saulės laikrodis-kalendorius. Tai vienintelė tokia vieta Lietuvoje, kur galima stebėti, kaip saulė teka iš vandens ir į jį nusileidžia.
Aukštumalos aukštapelkės pažintinis takas. Jei iš Nidos persikėlėte keltu į Šilutės rajoną, tai kelionę pradėkite Aukštumalos telmologiniame draustinyje. Čia rasite aukštapelkę, kurios paviršiumi nutiestas 1,2 km ilgio pažintinis takas. Takas vingiuoja buvusia kūlgrinda ir sudaro vienpusį 11 stotelių maršrutą. Tai viena didžiausių pelkių Lietuvos teritorijoje, kartu su šalia esančiu durpynu užimanti daugiau nei 2 500 ha plotą.
Kintų girininkijos pažintinės rekreacijos takas. Nuvažiavę dešimt kilometrų, šalia Kintų girininkijos pastato pamatysite augančią Didžiąją tują. Šis gamtos paminklas yra net septyniolikos metrų aukščio, medis matomas iš toli. „Natura 2000“ saugomų vietovių sąraše pažymėtas Kintų botaninis draustinis, kuriame siekiama išsaugoti natūralias pelkėtas Pamario pievas ir miškus. Čia pat nutiestas ir 2 km ilgio pėsčiųjų takas su priekrantine marių ekvatorija, nuo kurios atsiveria unikalūs vaizdai į marių vandens platybes ir anapus marių esančią Kuršių neriją.
Ilgiausias kabamasis tiltas pėstiesiems. Prieš paliekant Pamario kraštą nepraleiskite progos pasivaikščioti dar XX amžiaus pradžioje statytu kabamuoju tiltu per Miniją, kuris jungia Lankupių kaimą ir Šilutės apylinkes. Pėstiesiems skirtas 130 metrų ilgio tiltas yra ilgiausias tokio tipo tiltas Lietuvoje ir yra įtrauktas į Lietuvos rekordų sąrašą. Šiandien čia mielai vaikščioja ir pozuoja smalsūs turistai, grožėdamiesi nuostabiais Minijos ir jos pakrančių vaizdais.
Bažnyčių grožis
Mažoji Lietuva per šimtmečius priglaudė daug kitataučių, priėmė skirtingų kultūrų ir religijų. Ryškiausiai čia skleidėsi su Vokietija siejama kultūra. Keliaudami po Šilutę ir norėdami susipažinti su vokiškosios kultūros palikimu, būtinai nukeliaukite į Rusnę. Pažintį su miesteliu galima pradėti pačiame centre, kur stūkso Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia. Už šešiolikos kilometrų nuo Šilutės priešingoje pusėje nutolusiame miestelyje akį traukia 1705 m. pastatyta Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia.
Persikėlę į Kuršių neriją galėsite apžiūrėti Juodkrantės ir Nidos evangelikų liuteronų bažnyčias. Vienas ryškiausiu naujosios architektūros statinių visoje Kuršių nerijoje tapo vietinių architektų suprojektuota bažnyčia nendriniu stogu. 2003 m. Taikos g. pastatyta Nidos katalikų bažnyčia. Balta bažnyčios smailė su kryžiumi matoma iš visų miesto pusių.
Kulinarinės tradicijos
Pamario krašte puoselėjamas ne tik istorinis ar gamtinis paveldas, bet ir saugomi gardžiausi kulinarinio paveldo receptai. Iki šių dienų galima paskanauti tradicinės kafijos, vofelių, įvairių pyragų ir, žinoma, neatsiejama pajūrio dalimi tapusių žuvienės ar ungurio.
Vofeliai. Išskirtinis Mažosios Lietuvos patiekalas, primenantis blynus, Lietuvių neretai vadinamas vafliniais blynais, kurie kepami specialioje širdelės formos keptuvėje. Mažosios Lietuvos regiono lietuvininkai vaflinius blynus pradėjo kepti nusižiūrėję nuo vokiečių daugiau kaip prieš šimtą metų ir pavadino juos vofeliais. Šiandien vafliniai blynai kepami visoje Lietuvoje, tačiau kituose mūsų šalies regionuose jie paplito daug vėliau, po Antrojo pasaulinio karo ir yra vadinami čirviniais blynais.
Kafija. Svarbiausias lietuvininkų gėrimas, taip pat perimtas iš vokiečių. Kafija tapo ne tik būtinu pusryčių gėrimu, bet ją gerdavo ir popiet, kai visa šeima sėsdavo prie bendro stalo. Gėrimas gaminamas iš miežinių grūdų – grūdai išverdami, išdžiovinami, sumaišomi su cikorijų šaknimis, vėl užverdami ir iškošiami. Galiausiai reikia tik užbalinti pienu ir mėgautis išskirtinio skonio gėrimu, šiek tiek primenančiu dabar populiarią tirpiąją kavą iš pakelių jau su cukrumi ir pienu. Norint pasigaminti senovinę kafiją reikės vieno pakelio cikorijos, 100 g cukraus pudros, 0,9 l pieno, 100 ml vandens. Į puodą įdėti cikorijos (ant dugno), vandens pilti tiek, kad apsemtų cikoriją. Virti 3–4 minutes, kol pajuoduos. Perkošti. Sudėti cukraus pudrą, supilti pieną, šildyti iki virimo (prieš užverdant) ir užsukti.
Tradicinė žuvienė. Mažosios Lietuvos gyventojai iki šiol išlaikė ir žuvienės virimo tradicijas. Visuomet būtina atsiminti, kad žuvienė verdama tik iš šviežių žuvų, o jeigu naudojamos šaldytos ar sūdytos žuvys, išeis tik žuvies sriuba. Į žuvienę dedami tik didžiausi ir gražiausi žuvų gabaliukai. Labiausiai klasikinei žuvienei virti tinka sterkai, ešeriai, pūgžliai, sykai, o jei šių žuvų nepavyko sugauti, tada galima bandyti virti žuvienę iš salačių, sazanų (laukinis Volgos karpis), šapalų, karosų, karpių ar raudžių. Patyrę žvejai tikina, kad gardžiausios žuvienės virš laužo kabančiame katiliuke išsivirsite iš sterkų, ešerių, sykų, pūgžlių, salačių, karosų, raudžių, lynų. Kaip atpažinti tikrą žuvienę? Sultinys – skaidrus, tačiau nėra išskirtinai kvapnus, o stambūs žuvies gabalai, plaukiojantys jame, turi būti sultingi, bet nesuirę ir nesuvirę. Žuvis privalo išsaugoti jai būdingą skonį ir aromatą.
Troškintas ungurys. Pamaryje itin daug dėmesio yra sulaukęs kulinarinis kruizas „Žuvies kelias“. Laivai plaukia Kuršių mariomis, Nemuno delta, Minija, Karaliaus Vilhelmo kanalu. Kruizo metu galima susipažinti su laivadirbyste ir, žinoma, paragauti žuvies. Ypatingą įspūdį palieka paties kapitono buriniame laive troškintas ungurys. Senoviniuose laivuose, Kurėnuose, žvejai prasiardydavo grindis, pasidėdavo šamotinių plytų ar smėlio, pačiam laive užsikurdavo laužą ir špyžiniame puode troškindavo ungurį su bulvėmis.
