Nemažą dalį žmonių kiekvieną žiemą ištinka slidinėjimo karštinė. Tie, kuriems vėsesni orai jau ne vieną sezoną reiškia ausyse švilpiantį vėją ir snieguotas kalnų viršūnes, patvirtins, jog priprasti prie šių potyrių pakanka vos vienos kelionės į kalnus. Žiemos be slidžių nebeįsivaizduojanti Inga Dikšaitienė, kelionių agentūros „1000 mylių“ vadovė, apie slidinėjimą kalnuose sako, kad niekas taip neišvalo galvos, kaip fizinis krūvis visą dieną gryname ore. Tiems, kam slidinėjimas dar tik ateities planuose, tikriausiai įdomu bus sužinoti, kokios slidinėjimo turizmo kryptys populiariausios, kur pigiau, o kur patogiau, kur galima sutaupyti, o kur taupyti neverta.
– Slidinėjate jau daug metų. Kuo šis sportas – o gal geriau sakyti pramoga – patrauklus jums pačiai?
– Kai manęs klausia, kodėl slidinėju, kai galiu nuo šalčio ir sniego pabėgti į Egiptą ir gulėti saulėje po palme, juokiuos, kad su slidinėjimo kostiumu aš atrodau daug geriau nei su maudymosi kostiumu. O iš tikrųjų, niekas taip neišvalo galvos, kaip fizinis krūvis visą dieną gryname ore. Vakare nelieka jokių neigiamų emocijų, būna daug juoko. Jautiesi kaip laimingas vaikas, miegi kaip kūdikis. Nemažai moterų sako, kad joms nesmagu, „nesigauna“ ir sunku. Turiu auksinį patarimą būtent pradedančioms moterims: būtinai imkite slidinėjimo pamokas. Instruktorius išmokys taisyklingos technikos per daugiausia dvi dienas, ir jau pirmas slidinėjimas jums taps dideliu malonumu.
Ir dar – kalnai kaip suknelė – apsivilkai, nes draugė rekomendavo – nepatiko ir nepatiks. O jei „kibo“ – tai visam laikui.
Slidinėjime nėra amžiaus ribos. Taip, tai sportas. Bet jis yra įkandamas ir vaikiukui, ir seneliui. Tai pramoga, kuria gali užsiimti kelios kartos. Yra tekę trasose matyti vos pastovinčių vaikiukų dar su tūtėmis, bet jau puikiai čiuožiančių. Mačiau ir vyriškį su amputuota koja – neįsivaizduoju, kaip jam pavyksta taip puikiai valdyti slidę. Pažįstu ir tauragiškį, kuris, 80-ies metų būdamas, kuo puikiausiai slidinėja.
– Ar tauragiškiai mėgsta slidinėti?
– Tauragiškiai, kaip ir visi lietuviai, labai mėgsta slidinėti. Dažniausiai važiuoja didelėmis kompanijomis. Tai sportas, kur kompanija nevargina – atvirkščiai. Susirandi kompanijoje savo lygio draugą ir kartu čiuoži. Sustoji bariukuose aperityvo: Austrijoj Jegertee – karšta stipri arbata, Italijoj – Aperol spritz (ten aš jį ir atradau), rum punsh ir Bombardini, ir t.t. Tik noriu perspėti, kad draudimas negalios, jei kraujyje bus alkoholio. Beje, dėl draudimo. Lietuviai klaidingai galvoja, kad užtenka turėti ligonių kasų draudimą, galiojantį EU. Draudimas galioja tik būtinajai pagalbai, jo negana, jei tektų jus pargabenti ar slaugyti. Netaupykite kelių eurų, būtinai drauskitės slidinėjimo sportą įtraukiančiu draudimu.
– O kokius maršrutus slidinėjimui geriausia rinktis?
– Iš artimų kelionių jau prieš kelerius metus lietuviai atrado Ukrainą. Bet yra keli minusai. Labai ilgos pasienio eilės. Didelės eilės prie keltuvų, atitinkama savotiška liaudis su savo kultūra. Pliusai – kaina, arti. Kaip visad populiari Slovakija, Čekija. Tačiau situacija keičiasi, ir Slovakija savo kainomis smarkiai vejasi geruosius slidinėjimo kurortus. O trasomis, jų pločiu, grožiu, kokybe nė iš tolo neprilygsta Alpių kurortams. Nuo slidinėjimo kurorto lokacijos labai priklauso, kokia nuotaika čiuošite: su šypsena, nes puikiausias aptarnavimas, visur tave pasitinka su šypsena, ar nusiteikę kovingai, nes aplink vien už vietą trasose ar prie keltuvo kovojantys kaimynai lenkai ir rusai. Kadangi didelė dalis tauragiškių turi darbinių santykių su Prancūzija, tai mėgiamos jų trasos.
– Kaip rinktis slidinėjimo kurortus, kaip suprasti, koks geras, koks nelabai, kodėl vieni tokie brangūs, o kiti pigūs?
– Yra daug niuansų. Pirmiausia, kalnų aukštis. Kuo kalnai aukštesni, tuo mažiau oro sąlygos lemia trasų kokybę. Žiūrėkite, kad trasų aukštis būtų nuo 2 km. Idealu 2,5–3 km aukščio.
Trasų ilgis. 1–2 km yra labai trumpos trasos, tokį atstumą nučiuoži per kelias minutes ir vėl reikia kilti. Tokiu atveju daugiau laiko praleidi laukdamas keltuvo, o ne čiuoždamas. Nerealu, jei trasos ilgis 5–8 km. Gali mėgaudamasis čiuožti.
Trasų plotis. Kuo platesnė trasa, tuo daugiau vietos kiekvienam. Kuo siauresnė, tuo nesaugesnė. Visada trasose būna pradedančiųjų, kurie nelabai valdo slides ir čiuožia ten, kur juos neša slidės. Siauroje trasoje nebūna galimybės jų išvengti. Dėl to visiška norma Tatrų kurortuose, kur trasos siauros, keliskart per dieną būti iškirstam „kolegų“. Servisas. Gera trasa yra gerai nuvalyta trasa. Geresni kurortai, pvz., Solden Austrijoje trasas valo ne tik naktį, bet ir dienos metu. Optimaliausia slidinėjimui – Austrija, Italija, Andora. Austrija – puikios labai plačios trasos. Itin smagus apres-ski. Apres-ski – tai pramogos po slidinėjimo. Bariukai, kur žmonės, dažniausiai dar su slidinėjimo rūbais, sustoja kavinėse gatvėje. Nešalta, nes visur dega dujiniai šildytuvai, aplink daug juoko, šokių. Smagiuose kurortuose pačiame kalne vyksta gyvo garso koncertai specialiai tam pastatytose scenose. Net pietų metu žmonės kavinėse su slidinėjimo batais lipa ant stalų ir šoka. Yra tekę ir mums Austrijoje šokti polką su ragučiais bėgant per stalus. Įtraukėme visą barą.
Ar trasos yra į vieną kalno pusę, ar į kelias. Jei į vieną, tai garantuotai pusę dienos švies saulė, kitą pusę nuo kalno kris šešėlis ir matomumas bus labai prastas, čiuožimas – nesmagus.
Keltuvų kokybė. Nauji geri keltuvai greitai kelia, maža tikimybė, kad strigs, o jiems užstrigus jums teks siūbuoti dideliame aukštyje. Jie turi apsaugą nuo vėjo.
Jei išsiruošėte su draugų kompanija, rinkitės „linksmus“ kurortus, kuriuose daug pramogų, aktyvus apres-ski. Jei kompanijoje daug naujokų, rinkitės kurortus, kuriuose lengvos trasos yra nepakilus į kalną, o jei pakilus, tai kad būtų galimybė ne tik nučiuožti žemyn, bet ir nusileisti keltuvu (tam atvejui, jei pirmos dienos „nepavyktų“.
– Ar labiau apsimoka savo mašina, ar skristi?
– Labiausiai apsimoka važiuoti į Šilalės kalniuką. Valanda kelio, smagu, pora valandų paslidinėji, ir namo. Bet pojūtis skirtingas. Geros kokybiškos trasos nuo Lietuvos yra toli. Į Ukrainą, Čekiją, Slovakiją reikia tik važiuoti savo mašina. Austrija, Prancūzija, Italija – tik skristi. Įvertinus kuro kainas, kelionės trukmę ir tai, kad bevažiuodami sustojate kavos, vakarienės, o visa tai kainuoja.
– Labiausiai įstrigę įspūdžiai iš kalnų...
– Esat girdėję apie igloo? Tai namelis iš sniego. Teko tokiame miegoti. Dažniausiai jie statomi gana aukštai, pačiame kalne. Pripučia didžiulį, namelio dydžio balioną ir ant jo stumia sniegą, kurį presuoja traktoriukais. Pila vandenį, tada vėl sniegą, kol suspausto sniego sluoksnis tampa labai kietas ir storas. Tada balioną išleidžia ir pradeda viduje statyti sienas, lovas, viską iš ledo – įrengia tikrą viešbutį iš ledo. Baras, lediniai staliukai, kėdės, skulptūros. Įsivaizduokit jausmą, kai po dienos slidinėjimo lieki aukštai kalne. Kalnas – tavo. Važinėjimasis rogutėmis, sniego motociklai ir pan. Šalia igloo dažniausiai būna pirtelė. Jausmas nerealus, kai tu 2–3 km aukšty, išeini su bikini į sniegynus, apačioj žemai žemai – miestelio žiburiukai. Po pirtelės vakarienė, ir jau į igloo ledinį barą. Po to eini į savo „numerį“ miegoti. Ant ledo lovos pamestas tikras avikailis. Gaunam instruktažą: nusirengti iki apatinių ir lįsti į miegmaišį. Kambary -10° šalčio. Perspėja neišsigąsti, dėl didelio aukščio trūks oro, todėl būtina dažnai gurkšnoti vandenį. Lendu į miegmaišį euforijoj. Tikrai šilta. Iškart nulūžtu. Naktį panikoj iššoku iš miegmaišio – neina įkvėpti. Dūstu. Ieškau vandens. Velnias, neperspėjo įsikišti į miegmaišį. Taip ir kankinuos visą naktį. Laukiu ryto kaip kažin ko. Iš visos didžiulės kompanijos tik aš viena ištempiau visą naktį igloo, kiti parėjo į bazę, kuri buvo už 100 m. Aš likau ne dėl to, kad kieta, o dėl to, kad bijojau eiti į naktį tokį šaltį.
Reklama: bikko.lt
