Laisvalaikis

Sakoma, jog  kelionės yra vienas tų dalykų, kuriuos pirkdamas žmogus tampa turtingesnis. O po kelionės į Meksiką jaučiuosi įspūdžių milijonierė. Tačiau žinau, kad ši kelionė prasidėjo ne prieš gerą mėnesį, bet prieš 6 metus, kai išvažiavau mokytis į Ispanijos sostinę Madridą. Atvykęs niekada nežinai, su kuo susidraugausi, o gretimame kambaryje gyveno meksikietė Amara. Pamenu, kai susidūrėme koridoriuje, ji manęs paprašė, kad namuose kalbėtume angliškai, nes jos anglų kalbos žinios tuo metu buvo silpnos. Atsakiau: „Žinoma!“. Rezultatas buvo toks, kad po pusmečio Amara puikiai kalbėjo angliškai, o mano ispanų vis dar buvo labai ribota.

„Sandra, aš išteku ar atvyksi?“

Kai išsiskyrėm, ji pasakė: „Tai iki pasimatymo Meksikoje“. Atsakiau: „Iki pasimatymo kažkada Meksikoje“, – tuomet šyptelėjau, nes kitas žemynas atrodė kaip kita galaktika. Niekada nebuvau gera interaktyvaus bendravimo šalininkė, tačiau Amarai šioje srityje sekėsi geriau ir bent kartą per porą mėnesių ji suklijuodavo žinutę apie tai, kas vyksta jos gyvenime ir priversdavo jausti atsakomybę atsilyginti tokia pačia žinute iš Lietuvos. Taip ir šaudėmės žinutėmis, kol vieną dieną sulaukiau ypatingos: „Sandra, aš išteku, ar atvyksi?“. Supratau, kad mane į Meksiką traukia dvi priežastys – švęsti meilę ir švęsti gyvenimą, švęsti keliones ir pasaulio tyrinėjimą. Atrašiau: „Atvykstu“.

Dvylikos valandų skrydis ir valgoma-nevalgoma žaidimai

Simboliška, išvykstam iš ten, kur ir prasidėjo mūsų draugystės kelionė – iš Madrido. Dvylika valandų lėktuve, ieškant ir atrandant pačių įvairiausių sėdėjimo pozų, kurių dar niekada nebandei. Amara ir Martinas pasitinka oro uoste ir nusiveža išbandyti pirmojo meksikietiško taco (tradicinis meksikietiškas patiekalas gaminamas iš kukurūzinės tortilijos ir įvairių pasirinktų ingredienetų: maltos ar smulkintos mėsos, žuvies, jūros gėrybių, daržovių, sūrio, dažnai dedamos kalendros, ananaso ir, žinoma, padažo). Pirmasis suvokimas: visada mėgau aštrų maistą, tačiau aštrumas, kurį supratau aš, neturi nieko bendro su meksikiečių aštrumo supratimu. Paaiškėjo, kad mėgau lietuviškai aštrų maistą, o ne meksikietišką. Tipinė patirtis atėjus į meksikietišką restoraną: tau visada atneša penkis padažus, vienas iš jų tau valgomas, kiti du pasidaro valgomi kelionės pabaigoje, o nuo kitų dviejų ištinka dusulio priepuolis net ir paragavus lašelį. Tad visuomet žaisdavome tą patį smagų žaidimą: „atspėk, kuris valgomas“.

Nuotrauka

Meksikoje nėra tokių griežtų higienos suvaržymų kaip Europoje. Todėl, jeigu nori užsiimti maitinimo verslu, gali išsinešti visą savo entuziazmą ir reikiamus produktus į gatvę ir tiesiog gaminti. To pasekmė – labai įvairi Meksikos gatvės maisto kultūra. Žinoma, reikia drąsos ryžtis paragauti kažko iš gatvės, tačiau rizikuoji, nes negali praleisti šanso ir išvažiuoti neparagavęs visų autentiškų skonių.  Supratau, kad kelionė dar niekada nebuvo tokia gastronominė, nes įvairovė leidžia pasirinkti, o kainos tikrai neplėšo kišenės. 

Vietinis gidas – raktas į autentišką patirtį

Meksikiečiai labai didžiuojasi savo virtuve, o tai, ką jie sukūrė ir sugebėjo išsaugoti, sužavi vos pradėjus klausytis apie maisto istoriją. Sutikome vietinį gidą Gabrielių, su kuriuo leidomės į Meksiko miesto, o vėliau ir maisto turą. Jo aistra savo šaliai, jos istorijai ir kultūrai – užkrečia. Neabejoju, kad kartu su juo aplankėme pačias geriausias ir autentiškiausias vietas: nuo šokoladinės, kuri gamina karštą šokoladą taip, kaip jį gamindavo senovės actekai, iki skaniausios gvakamolės (avokadų padažas) ar molės (padažas, gaminamas iš bemaž 20 ingredientų, laikomas Meksikos pasididžiavimu) mieste.

Mano nuoširdi rekomendacija, kad ir kur bebūtumėt, visuomet ieškokite kontakto su vietiniais žmonėmis. Būkite pasiruošę imti ir gauti, o kai sako „prašom“, sakykite „ačiū“  bei nepamirškite, kad tai veikia abipusiai. Vietinis žmogus ir jo rekomendacijos yra tiltas skiriantis dvi sąvokas: „pamačiau turistinę šalį“ ir „pamačiau ją tikrą“.

Plaukiojimas su jūros vėžliais ir nardymas urvuose

Gamta yra dar vienas elementas, kuriam Meksikoje norisi atiduoti visas liaupses. Kaip žmogų pirmiausiai sutinki pagal išorę, taip ir Karibų jūra atims žadą vos tik pamačius. Tačiau įdomiausia bus tai, ką gali surasti jos viduje. Būtent Karibų jūroje yra antrasis didžiausias Belizo barjerinis rifas. O tai reiškia, kad tau esant vandenyje, pro tave keletą kartų praplauks jūros vėžlys, raja, o jeigu mažiau pasiseks, ir ryklys. Meksikoje patyriau dvi patirtis susijusias su gamta, kurių iki šiol nebuvo nė vienoje mano kelionėje. Kopėme į senovės majų piramidę, kurios viršūnėje atsiveria neaprėpiama džiunglių žaluma. Viskas atrodė kaip žalia jūra, kuri niekada nesibaigia. Kitas įdomus gamtinis reiškinys – ispaniškai vadinamos cenotes, kas išvertus iš senovės majų kalbos reiškia „kažkas gilaus“. Tai dažniausiai urvuose arba paviršiniuose uolienų įgriuvose susidarę gėlo vandens telkiniai. Jausmas, lyg plaukiotum milžiniškame olos plyšyje. Žinoma, plaukioti urve kartu su ten gyvenančiais paukščiais galbūt skamba kiek gąsdinančiai, tačiau patikėkite, patirtis atima žadą. Kaip ir galimybė iš vieno urvo, pasinaudojus nardymo įranga, perplaukti į kitą. Užsidedi nardymo akinius ir supranti, koks mažas iš tikrųjų yra žmogus ir koks didelis kartais galvoja esąs.

Nuotrauka

Dar viena atrasta kelionės aistra – senovės actekų ir majų kultūros. Didysis Meksiko miesto archeologinis muziejus ir vietinių pasakojimai apie mitus ir jų atradimus įkvepia perskaityti ne vieną knygą. Tikiu, kad supratę, kas buvo prieš mus ir kaip šį pasaulį matė mūsų protėviai, sugebėsime labiau suprasti dabartį, o tolerancija kitoms kultūroms taps savaime suprantamu dalyku.

300 svečių – tipinės meksikietiškos vestuvės

Na ir, žinoma, visos kelionės vyšnia ant torto – vestuvės. O čia viskas paprasta – 300 žmonių švenčia meilę, šokį, meksikietiškas dainas, maistą ir tekilą. O mes jokiu būdu nestebime iš šono, užlipame ant scenos ir Meksikos mieste Toluca nuskamba ir lietuviškos meilės dainos. Šokom taip, kad nebuvo kada atsisėsti, klausėm mariačių serenadų ir kaskart sužnybdavom sau į ranką patikrinti, ar čia ne sapnas.

Turisto ar keliautojo įdegis?

Kelionės rezultatas – grįžau visiškai ne su turisto, bet keliautojo įdegiu, su nudegusiomis sandalų ir kuprinės juostomis. Vėliau dar porą savaičių praėjo kol nusilupo įdegis ir oda grįžo į baltesnę lietuvišką spalvą, nors vidinės saulės dar užteko sunkiai prasidedančiam lietuviškam pavasariui. O visiems užkietėjusiems pesimistams, kurie galvoja, kad Meksikoj vien tik „šaudo ir gaudo“, norisi pareikšti, kad grįžau be šautinių ar durtinių žaizdų. Nesakau, kad to ten nėra, nes kai kurie vietinių pasakojimai iš tikrųjų skamba kaip veiksmo filmas. Tačiau pasaulis nėra toks, kokį jį mums parodo filmai, televizija ar nušviečia žiniasklaida ir prifarširuoja stereotipais. Jis nėra vien tik baltas arba juodas. Jis labai spalvotas, o Meksikoj spalvų visomis reikšmėmis, tikrai netrūksta.