„Paskolink pinigų, labai reikia. Atiduosiu rytoj“, – taip skamba draugo žinutė. O vėliau paaiškėja, kad tas draugas niekada pinigų neprašė. Įsivėlėte į panašią istoriją? Tikriausiai susidūrėte su tapatybės vagišiais.
Tapatybės vagystės XXI a. tampa masiniu reiškiniu. Specialistai perspėja, kad šiandien tapatybės vagišių aukomis tapti itin lengva. Kartais netgi artimam pažįstamam padaryta paslauga gali baigtis pasimatymu su policijos pareigūnu, o dar blogiau – byla. Norite apsisaugoti ir netapti sukčių aukomis? Nustokite laikyti save eiliniu žmogumi, neturinčiu ko slėpti. Kiekvienas turime tai, ko geidžia tapatybės vagys.
Svetimos skolos
„Kas skaito žinutę, žinokite, aš pinigų iš nieko niekada nesiskolinau ir nesiruošiu skolintis. Būkite atsargūs“, – rašo facebook paskyroje Jolanta K. iš Molėtų. Ir ko čia girtis, kad nesiskolinai. Anaiptol. Šiais laikais pranešti, jog pinigų nesiruoši skolintis pravartu.
Jolanta K. savo draugus įspėjo įspėta savo draugės Eglės, gyvenančios Anglijoje. O pastaroji įspėjimą apie siautėjančius sukčius rado tarp Kauno rajono policijos komisariato pranešimų. Anot pareigūnų, sukčiai susikuria facebook paskyrą su svetimomis nuotraukomis ir rašinėja nuotraukos savininko draugams prašymus, kad paskolintų pinigų. Sukčiai ieško, kas pasigailės savo artimo, ištikus bėdai prašančio pagalbos. O artimas draugas apie tai net nenutuokia.
Ruošiasi šventėms
„Sukčiai, kaip ir visi kiti, ruošiasi Kalėdoms. Jie žiūri, kas vyksta ir prisitaiko prie aktualijų“, – tvirtino Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo valdybos viršininkas Donatas Mažeika. Pareigūnas priminė, jog netgi Ebolos virusas buvo parankus nusikaltėlių įrankis elektroniniams asmens duomenims susirinkti.
Tapatybės vagišiai yra tie, kurie įvairiausiais būdais renka informaciją apie asmenis ir naudoja ją nusikalstamais tikslais. Anot D. Mažeikos, visiems įvykiams už akių neužbėgsi, visų sukčiavimo schemų į priekį nenumatysi, todėl pats svarbiausias dalykas yra gyventojų budrumas.
Anot pareigūno, tapatybės vagys, kurie tikisi išvilioti pinigų arba duomenis, dažniausiai netyko pavienių aukų. Jie, kaip ir žvejai brakonieriai, užmeta tinklą ir laukia, kas įklius. Jeigu Jums paskambino, esate vienas iš šimto, kuriems skambinta, jeigu gavote žinutę, esate vienas iš šimto, o gal netgi tūkstančio, kurie žinutę gavo. Jeigu užkibote – susijaudinote, susidomėjote, atsakėte į žinutę, su Jumis dirbs atskirai. Policija pataria: paskambinusiems nepažįstamiems asmenims, kad ir kuo prisistatytų, neatskleisti savo vardo, pavardės, asmens kodo, konfidencialių elektroninės bankininkystės duomenų.
Tapatybės vagysčių teisinius niuansus nagrinėjančio profesoriaus Dariaus Štitilio 2014 m. paskelbtų tyrimų duomenimis, net 35,4 proc. apklaustųjų nežino kur kreiptis kilus įtarimų, jog paskambino sukčius arba kažkas pavogė tapatybės duomenis. Policija primena: nedelsiant skambinti bendruoju pagalbos numeriu 112.
Machinacijos sąskaitomis
D. Mažeika tvirtina, jog sukčiams labai paranku prieiti prie elektroninių duomenų, ypač įmonių, ar žmonių, kurie internetu siunčia užsakymus. O kai žinai užsakovo duomenis, belieka pasitelkti fantaziją. Pavyzdžiui kad ir tokią: paprašyti už užsakymą pervesti pinigus, tik į kitą sąskaitą.
Pareigūnas anaiptol ne fantazuoja, o kalba iš patirties. Anot jo, ypač plinta toks sukčiavimo būdas, kai nuolatinis prekių tiekėjas netikėtai paprašo už užsakymą pervesti pinigus. Jeigu žmogus akylas, jis pastebi, kad pardavėjo elektroninis paštas pasikeitė viena raide ar skaičiuku, jam įtarimų sukels ir tai, kad pasikeitė sąskaita. Pasikeitęs elektroninis paštas, kita sąskaita – tai viso labo sukčių darbas.
„Aš niekada neskolinčiau savo banko sąskaitos. Net ir geram pažįstamam“, – sako D. Mažeika. Anot jo, tyrėjai ne kartą aiškinosi, kodėl iš pažiūros nepriekaištingos reputacijos, nė karto neteistas ir darbą turintis asmuo telefonu apgaudinėjo senukus. Paaiškėjo, jog tariamo nusikaltėlio paslaugos paprašė pažįstamas, girdi jo sąskaita buvusi užblokuota, ar negalėtų pinigai atkeliauti į svetimą sąskaitą. „Žmogui nesunku padėti. Jis sutinka, kad į jo sąskaitą būtų pervesti pinigai, juos išgrynina, atiduoda“, – pasakojo D. Mažeika. Ir kas čia blogo? „O vėliau, kai iškviečia tyrėjas, asmuo sužino, kad į sąskaitą įplaukė ir buvo išgryninti nusikalstamu būdu gauti pinigai“, – patikslino pareigūnas, aptardamas tapatybės vagišių darbelius.
„Geradariai“ jau triūsia
Keičiantis valiutai sukčiai ima darbuotis aktyviau. Pareigūnai neabejoja, kad po naujųjų sukčiavimas dar suintensyvės, todėl gyventojus iš anksto įspėja, jog valiutos niekas telefonu nekeis, ir į namus neneš, ir banko kodų neprašys. Paskutinė fantastinė istorija, kurią teko girdėti – kaip „geradaris banko darbuotojas“ padeda Lietuvos pensinio amžiaus asmenims nemokamai pakeisti jų sąskaitose esančius litus į eurus. Tereikia visai nedaug – tik pasakyti banko prisijungimo kodus. Euro dar nėra, o „geradariai“ jau siūlo pagalbą. „Mes iki užsikirtimo kartojame: eurai bus keičiami tik bankuose, kredito unijose ir pašto skyriuose“, – sakė Lietuvos banko Viešųjų ryšių skyriaus viršininkas Mindaugas Milieška. Litai sąskaitose į eurus visiems bus perskaičiuoti automatiškai.
Taikiklyje – visi
Teisės mokslų daktaras, docentas Paulius Pakutinskas, kuris yra vienas iš mokslinės studijos „Tapatybės vagystė elektroninėje erdvėje“ autorių, tvirtino, jog žmones vis dar dažnai klaidina suvokimas: aš paprastas žmogus, aš neturiu ko slėpti. Docentas sako, jog kiekvienas iš mūsų turime tai, ko reikia tapatybės vagims. Kad pasas yra svarbus dokumentas, dauguma supranta, o štai kad kiti duomenys gali būti tiek pat naudingi, kiek ir pasas, ne visiems svarus argumentas. Mokslinė studija parodė, jog taip galvoja tiek jaunimas, tiek vyresnio amžiaus žmonės. Apgauti ir pasinaudoti galima ne vien geraširdžiais senukais. Anot jo, nors kartais atrodo, jog informacija nekalta, kad ir viešai paskelbta žinia, apie išvykimą atostogauti su šeima. Lengvo grobio tykojantiems tapatybės vagims tokia informacija gali tapti labai palanki, prisidengus atostogaujančia šeimyna patogu pasiskųsti ir išsiųsti žinutę: pavogė piniginę, lėktuvo bilietus, neturime kaip grįžti namo, mieli draugai, padėkite, štai sąskaita.
Saugotis reikia net ir tiems, kurie nesinaudoja internetu. Vagišius dominančių duomenų yra dokumentuose, pasenusiose sutartyse, apmokėtose sąskaitose, mokėjimo pranešimuose. Užuot švystelėjus dokumentus į šiukšliadėžę, reikėtų juos atidžiai sunaikinti.
Anot mokslų daktaro, tyrimai rodo, jog žmonės įsitikinę, girdi užsienyje tapatybės vagystė – smarkiai paplitęs reiškinys, o štai Lietuvoje – ne.
Docento žodžius patvirtino ir 2014 m. balandžio mėn. Lietuvos vartotojų instituto įgyvendinamo projekto „Tapatybės vagystė: prevencija per švietimą“ metu atliktas tyrimas, kuomet paaiškėjo, kad net 49 proc. apklaustųjų nežino, kas yra tapatybės vagystė, 40 proc. apklaustųjų manė, jog tai veikimas prisistatant išgalvotu vardu ir pavarde, o 9 proc. apskritai nežinojo, kas tai yra.
Stresas? Stop
Garsus psichologas Olegas Lapinas sako, jog nevalia gąsdinti, kad aplink vien vagys, bet kad tapatybės vagių tarp mūsų yra, informuoti būtina.
Psichologas pataria prisiminti, jog biurokratinis aparatas veikia lėtai, pareigūnai ir bankininkai niekada neprašo duomenų čia pat ir tuoj pat, jie pasiūlo po dienos ar kelių užeiti į skyrių. Kiekvienam būtina įsisąmoninti, jog žaibiškai paslaugos neteikiamos ir klausimai nesprendžiami.
Anot O. Lapino, sukčiai dažniausiai elgiasi taip, kad žmogui sukeltų stresą, baimę ir paniką. O tai ir yra pagrindinis būdas, kaip identifikuoti nusikaltėlį. Jeigu skambutis ar nepažįstamojo vizitas sukėlė stresą, pirmiausia reikia sau pasakyti: stop. Nes emocinė reakcija greitesnė už protą. Jeigu emocijas pavyks pristabdyti, protas pakuždės, kad kažkas čia ne taip. O tuomet galima ieškoti atsakymo arba pagalbos numeriu 112, arba paskambinus artimiesiems.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos vartotojų institutu
Straipsnis yra dalis projekto „Tapatybės vagystės: prevencija per švietimą“, kurį iš dalies finansuoja Europos Sąjungos Nusikalstamumo prevencijos ir kovos su nusikalstamumu programa. Projektas taip pat finansuojamas Lietuvos vartotojų instituto ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Daugiau informacijos: http://www.vartotojai.lt/tapatybe
