Velykos, gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė, skirtinguose Lietuvos regionuose pasižymi skirtingais papročiais ir valgiais. Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro vadovė Jurgita Brazauskienė sako, kad Žemaitijai būdingi papročiai gerokai skiriasi nuo kitų šalies regionų. Kad jie nebūtų pamiršti, Norkaičiuose Velykos kasmet būdavo švenčiamos triukšmingai, laikantis visų senųjų tradicijų. Deja, šiemet viskas kitaip.
Velykos, pasak jos, seniau buvusi viena didžiausių bundančios pavasario gamtos švenčių. Per Velykas visi turi būti linksmi, nes Velykos – tai linksmybės ir džiaugsmo šventė. Velykų didįjį trečiadienį vaikai vydavo silkę iš namų. Vienas, pirma eidamas, paskui save vilkdavo ilgoką lentgalį – „silkę“, šiekšnine virvute prisirišęs, ir šaukdavo: „Eik, silkele, iš namų, atneša Velykė margų kiaušinių“. Paskui silkės vilkėją eidavo būrys mažų plakėjų. Jie, nusitvėrę ilgas lazdyno rykštes, mušdavo per silkę. Iš kur kilo paprotys dažyti Velykoms kiaušinius? Pasak J. Brazauskienės, tai tikrai nežinoma, bet jis jau labai senas.
– Margutis laikomas pavasario gamtos atgijimo ir gyvybės ženklu. Mūsų margučių raštai yra savotiška tautinė ornamentika, ne mažiau graži ir reikšminga negu mūsų audinių, margų skrynių ir kitų dailės dirbinių raštai. Velykų margučiai dažomi įvairiais būdais, dažniausiai dažydavo dažais iš gamtos – tokie dažai neblunka, margutis daugelį metų nepakeičia spalvos. Juodai spalvai išgauti naudojama alksnio žievė ir geležies rūdys. Svogūnų lukštai dažo rudai. Kad kiaušiniai nusidažytų žaliai, reikia juos virti rugių želmenyse. Beržų lapuose virti bus geltoni. Tačiau dažniausiai margučiai Žemaitijoje būdavo dažomi juoda spalva ir karštu vašku, – pasakoja J. Brazauskienė.
Dažniausiai, pasak jos, Žemaitijoje margučiai buvo tamsūs ir juodi, marginti vašku ir retai – skutinėti. Juodos spalvos margutis simbolizavo žemę bei augmenijos ir vaisių deivę Žemyną. Raudoni margučiai reiškė pavasarį, gyvybės jėgas. Žalia – pasaulio augmenija, mėlyna išreiškė viltį, jog visus metus bus puikūs orai, rusva padėjo užtikrinti gausų derlių. Margučių piešiniai išlaikė iš žilos senovės atėjusius apsauginės magijos elementus. Dar žemaičiai mėgo marginti kiaušinius svogūnų lukštais, kartais apdėdami kiaušinius lapeliais žolelėmis.
Visi žinome, kad kiaušinis yra būtiniausias Velykų valgis. Jam suteikiama ypatinga prasmė. J. Brazauskienė pasakoja, kad senovėje virtą kiaušinį supjaustydavo šeimininkė ir padalindavo visiems šeimos nariams, kad tiems namams būtų tais metais didesnė skalsa. Lukštus šeimos galva užkasdavo namo kampe – tam, kad namiškiai gerai sutartų tarpusavyje, būtų sveiki. Šeimininkė kartu su vaikais kepdavo mielinius sausainius – kiškučius, kiaušinienę, Velykų pyragą.
Prieš savaitę į indelį su žeme suberdavo padaigintus miežių ar avižų grūdelius ir nuolat laistydavo. Tuo pačiu pasimerkiama beržo ar gluosnio šakelių, kad šventėms sužaliuotų.
Ruošiant Velykų stalą margučiai būdavo dedami stalo viduryje, puošiami pataisais ar bruknių šakelėmis arba užauginta velykine žole. Žemaitijoje po margutį visiems padalindavo šeimos galva. Kieno margutis tvirtesnis, tam ir metai bus laimingesni. Kitas senolių paprotys – žiūrėti, kur bus pramušto kiaušinio duobutė: jei viršuje – geri metai, jei šone ir dar neapvali – lauk negandų. Be to, margutį pasukdavo ir žiūrėdavo, į kur, kai jis sustos, atsisuks smaigalys: jei į pietus – iš ten ateis pirmasis griaustinis arba bus šilta, jei į šiaurę – šalta, jei į rytus – sausa, į vakarus – drėgna.
– Seniau Velykų rytą vaikai prabudę dažnai rasdavo ant namų palangės padėtų dovanų – po du kiaušinius. Tai būdavo Velykės dovana. Vaikai tikėdavo, kad ji, anot mažylių tėvelių pasakojimų, gyvena kažkur pamiškėje, moka gražiai marginti kiaušinius, jai padeda kiškučiai, atėjus pavasariui, primargina jų daugybę, sudeda visus į vaško arba cukraus vežimą, pasikinko į jį miško ilgaausius ir išvažiuoja pas gerus vaikus. Naktį visus juos aplanko ir apdovanoja. Tiems, kam labiau pasisekdavo Velykų bobutė lankydavo ir padalindavo margučių, džiovintų obuoliukų, kriaušių, riešutėlių, pažaisdavo. Lauke vykdavo kiaušinių mūšis, – pasakoja J. Brazauskienė.
Susėdusi prie stalo šeima žaisdavo tokį žaidimą. Tėvas – su didžiaisiais vaikais, o motina – su mažiukais. Saujoje laikydamas margutį, dauždavo šalia sėdinčiam su buku kiaušinio galu į buką, po to smaigaliu į smaigalį. Laimėdavo tas, kurio kiaušinis likdavo sveikas.
Didįjį šeštadienį būdavo šventinama Velykų ugnis – šventoriaus kampe sukrautas laužas iš parneštų iš kapinių sutręšusių kryžių. Visi gyventojai nešdavo namo tos ugnies. Saugodavo, kad benešant neužgestų, tarp jaunimo net vykdavo ugnies nešimo varžytuvės. Jeigu benešant ugnis užgesdavo, niekas negalėjo ugnies paskolinti, nes tikėta, kad paskolinus Velykų ugnies perkūnas namus sudegins. Tą patį šeštadienį parsineštu iš bažnyčios vandeniu šlakstydavosi namiškiai, šventino namus, gyvulius, o likusį vandenį supildavo į šulinį, kad varlių ir kitų bjaurybių nebūtų. Į bažnyčią nešdavo maistą pašventinti – pyragus, margučius.
J. Brazauskienė pasakoja, kad per Velykas žmonės supdavosi ant sūpuoklių, nes tikėjo, kad sūpuoklės neša laimę, gerą derlių. Lauke vaikai ir jaunimas ritinėdavo kiaušinius. Margučiai būdavo ritinėjami gaubtu loveliu. Tai būdavo ne tik žaidimas, bet ir lošimas. Ūkininkai apvažiuodavo savo laukus – kad javai geriau derėtų. Buvo paprotys Velykų rytą miegančius aplieti šaltu vandeniu. Laistydavosi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, ir buvo nevalia už tai pykti.
– Velykų pirmą dieną į svečius, pas gimines ir kaimynus niekas nevaikščiojo, o jei ateidavo į svečius, tai šeimininkas prie durų numesdavo kailinius blusinėti. Velykų antrą dieną po kaimą vaikščiodavo kiaušiniautojai, dažniausiai vaikai. Įėjęs svečias atsistodavo prie durų ir įkišdavo vieną, du pirštus į burną: taip rodomas ženklas, kiek nori gauti kiaušinių, – senuosius papročius atskleidžia J. Brazauskienė.