Aktualijos

Tiesa, šiemet iš Pagramančio krašto gandrai išskrido taip ir nesuskridę į didžiulį būrį, kaip mūsų krašte lyg ir įprasta. Bent tokių būrių šiemet nematė Tomas Kalašinskas, Pagramančio regioninio parko direkcijos vyr. ekologas.

– Nei šiandien, nei vakar gandrų jau nebemačiau. Matyt, jau penktadienį išskrido. Ir būrelių šiemet nepastebėjau. Tyliai ramiai po nakties ir neliko. Sunku pasakyti, ir kodėl šiemet nesibūriavo gandrai. Gal orai lėmė, – teigė T. Kalašinskas.

Gandrų išskridimo dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Gandras skirtingose lietuvių tarmėse, kaip rašoma day.lt svetainėje, dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu, didučiu, busilu (slaviškas skolinys), starkumi. Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį. Šeimininkės išskrendantiems gandrams tarsi padovanodavo pavakarius. Kadangi nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti, pavakarių žmonės nebevalgydavo. Apytikriai šiuo metu kaimuose buvo kerpamos avys. Piemenys jau nebeganydavo gyvulių, jie vaikštinėjo laisvi, nes nebebuvo ko sutrypti – visas derlius nuimtas.

Šią dieną merginos burdavo savo ateitį, iškasdamos duobutę nupjautuose laukuose. Buvo tikima, kad jei po dienos duobutėje voras tinklą nuaus – mergina ištekės už turtuolio, o jei skruzdėlytė duobutėje ropinės – už vargšo.

Liaudyje buvo paplitę oro spėjimai: Jei per šv. Baltramiejų lyja, šlapias bus ir ruduo. Jei šią dieną gandras snape neša lizdui taisyti velėną – bus lietaus, jei šakelę – gresia vėtra. Senbernius ir vienišius neretai pajuokdavo –„vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“, mat po šv. Baltramiejaus Lietuvoje likdavo tik vieniši sužeisti gandrai, nepajėgę išskristi kartu su kitais.