Jei kurią dieną nebegrįšiu iš darbo, vadinasi mane suvalgė „zombiai“. O mokyklos koridoriuose kasmet jų daugėja. Pertraukų metu kartais šiurpas pagaugais nueina, nes pradinukų korpuse „zombiai“ ir „monstrai“ tiesiog kabinasi tau ant nugaros, o neretai vieni kitiems ir į veidus.
Tikiuosi, visuomenė dar tiek neišsikraustė iš proto, kad imtų toleruoti smurtą artimoje aplinkoje. O smurtas artimoje aplinkoje yra ne tik smurtas tarp šeimos narių, bet ir smurtas vaikų technologijose. Jis sutrikdo vaikų psichiką ir diktuoja jiems žalingus elgesio, problemų sprendimų, emocijų išreiškimo būdus.
Dirbant mokykloje galima pamatyti pasekmes „plika akimi“: nuo baimės sėdėti klasėje, nes per ventiliacinę angą bet kada gali išlįsti išsiviepęs „Huggy Wuggy“, iki klasės draugų „zombinimo“ ir smurto į juos.
Kartais suaugę nepastebi kažko blogo vaikų ekranuose, kaip ir kol kas daugelis mano, kad „Simpsonai“ yra vaikiškas filmukas, nes nepažiūrėjo nei vienos serijos iki galo. Suaugusius noriu įspėti nepasikliauti „draugiškais“ žaidimais vaikų ekranuose, kurie dažniausiai toli gražu nėra tokie „nekalti“. IT žaidimų industrija labai gudriai manipuliuoja vaizdais ir situacijomis, pritraukdama žaidėjų dėmesį.
Pvz., žaidime „Baby In Yellow“ mielas nekaltas kūdikėlis, kurį reikia pamaitinti, pervystyti, pasekti jam pasaką, staiga (tėvams nematant) tampa bauginančiu vaiduokliu.
Vienas iškrypėliškiausių ir vaikus demoralizuojančių žaidimų tai „School Simulator“. Vaizduose dominuoja mokyklos aplinka. Laisvė kitus mokinius žudyti. Galima pagauti klasės draugę ir jos galvą įkišti į didelį ventiliatorių. Ekranas apsitaško kraujais. Mokinė begalvį lavoną tąso po mokyklą ir isteriškai juokiasi. Mokinių sužvėrėjimą skatina ir „Yandene simulator“ žaidimas.
Tokie ir panašūs net vieną kartą pamatyti vaizdai gali sutrikdyti vaikų psichiką, jau nekalbant apie pastovų žudynių, patyčių, siaubo scenų vartojimą. Neapsigaudinėkime, kad „tai tik žaidimas“ ir „mano vaikas atskiria tikrovę nuo virtualios realybės“. Tikrai neatskiria. Tokios vizualinės patirtys programuoja smegenis taip sudėtingai, kad pasekmės kiekvienam pasireiškia skirtingai: agresyvumu, nepagarbiu bendravimu su tėvais, nejautriu ir neempatišku elgesiu su bendraamžiais, konfliktiniais santykiais su broliais ir sesėmis, paaštrėjusiomis piktdžiugos, pykčio ir nerimo emocijomis, įvairiomis baimėmis, naktiniu šlapinimusi, psichosomatiniais skausmais, miego, apetito sutrikimais, varginančiais košmarais, sutrikusiu dėmesiu, dėl ko prastėja mokymasis ir atsiranda eilė kitų problemų.
Italijos mokslininkai prieš 20 metų aptiko veidrodinius neuronus, kurie ypač aktyvūs vaikų amžiuje. Vaikų elgesio mokymesi šie neuronai yra patys svarbiausi, nes jų smegenys „neišradinėja naujo dviračio“, o paprasčiausiai nukopijuoja aplinkinių elgesį. Taigi, „ką stebime, tuo ir tampame“.
Kuo mes skiriamės nuo tautos, kuri ant vaikiškų marškinėlių paišo Z raides ir taip kursto neapykantą kitai tautai bei skatina palaikyti smurtą, jei Lietuvos šeimose, masiniuose vaikų renginiuose yra perkami, demonstruojami „Huggy Wuggy“ minkšti žaisliukai su kreiva psichopatine šypsena? Ar jūs pažiūrėjote kokias vertybes ir kokį elgesį mes palaikome su „Huggy Wuggy“ simbolika? Kviečiu susipažinti su šiuo žaidimu ir filmuku. Esu įsitikinusi, kad mažiausiai ką žalingo gali padaryti „Huggy Wuggy“ turinys, tai ankstyvame amžiuje sustiprinti tėvų praradimo baimę ir paskatinti patologinį prisirišimą prie jų. Tose animacijose tėvai absurdiškai miršta ir nėra laimingos pabaigos. Nė grūdo vilties. O žaidime „Huggy Wuggy“ virsta gąsdinančia pabaisa.
Nuotraukoje įvardijau vaikų psichikai pavojingų žaidimų sąrašą, bet toli gražu jis nėra pilnas. Saugiausias būdas – nuodugniai patiems susipažinti su vaikų žaidžiamais žaidimais ir nepasikliauti juose pavieniais gražiais epizodais.
Parengė psichologė Eglė Ramanauskaitė
