Gruodžio 9-ąją Tremties ir rezistencijos muziejus surengė partizanų Vinco Stonio ir jo žmonos Onos Jagminaitės-Stonienės žūties 70-mečio minėjimą. Ta proga prisiminta ne tik pačių partizanų, bet ir jų šeimų narių kova už laisvę.
Šeimoje – penki vaikai
Vincas (Vincentas) Stonys-Žalgiris gimė 1913 m. Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus Palolyčio kaime (dabar Tauragės ir Šilutės r. paribys), ūkininkų šeimoje.
„Netoli Lolyčios upės, ant bevardžio upelio, ištekančio iš Kirstinės pelkių, kranto buvo Liudovikos ir Nikodimo Stonių sodyba: dviejų galų gyvenamasis namas, priešais jį – klėtis, atokiau – tvartas su daržine, o dar toliau – jauja. Už jos – gražus beržynėlis, pilnas čiulbančių paukščių. Prie trobos ošė seni klevai, o už klėties – sodas. Vidury kiemo – šulinys, o prie tvarto – dar vienas gyvuliams. Nuošaliai, ant upelio kranto, akmeninis rūsys. Už sodybos, pietinėje pusėje, ant kalvos, augo šimtametis ąžuolas, tarsi sargybinis saugojo šeimos ramybę.
Tokioje gražioje aplinkoje augo penki Stonių vaikai: Marijona (gim. 1912 m.), Vincas (gim. 1913 m.), Jonas (gim. 1917 m.), Antanas (gim. 1919 m.) ir Antanina (gim. 1923 m.). Vaikai didelių mokslų nepasiekė – tik pradžios mokyklą. Tais laikais valstiečių vaikui nebuvo galimybių mokytis. Tėvai mokė darbštumo, tikėjimo Dievu, sąžiningumo, meilės artimui ir Tėvynei Lietuvai,“ – 2021 m. išleistoje knygoje ,,Erškėčių keliu“, straipsnyje ,,Stonių šeimos likimas“, rašo Marijonos Stonytės-Vaitiekienės dukra Stasė Vaitiekutė.
V. Stonys tarnavo Lietuvos kariuomenės kavalerijoje, antrajame ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulke Alytuje. Užsitarnavo puskarininkio karinį laipsnį.
Gyveno Visbaruose (dabar Tauragės r. savivaldybės Žygaičių seniūnija). Nepakęsdamas sovietinių saugumiečių siautėjimo, išėjo į partizanus. Nuo 1949 m. buvo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės 3-iosios kuopos 2-ojo būrio (vadinto „Jūros“ vardu) partizanas, vėliau – būrio vadas. Būrys buvo vadinamas ir Žalgirio būriu pagal būrio vado partizaninį slapyvardį.
,,Kaip sumanus ir geras organizatorius V. Stonys tapo būrio vadu. Jo būryje buvo drausmė, baudė tuos, kurie teršė partizano vardą. Buvo reiklus sau, to reikalavo ir iš kitų. Netikėjo apkalbomis, viską patikrindavo. Puikiai valdė ginklą, nes buvo tarnavęs Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, turėjo puskarininkio laipsnį. Pats apmokydavo vaikinus, atėjusius į partizanų būrį, rūpinosi savo bendražygiais,“ – prisimena dukterėčia S. Vaitiekutė.
Žūtis
O. Jagminaitė-Stonienė gimė 1926 m. Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus Spraudaičių kaime (dabar Šilalės r. Pajūrio sen.), ūkininkų šeimoje. Nuo 1949 m. – „Jūros“ būrio partizanė.
,,1951 metų gruodžio mėnesį V. Stonys-Žalgiris su žmona buvo išduoti: NKVD kariai juos apsupo Putokšlių kaime, netoli Draudenių ežero. Ilgai vyko mūšis. Buvo įsakyta Žalgirį paimti gyvą. Žuvo keli rusų kareiviai, žuvo ir Žalgiris. Žmona Onutė dar mėgino bėgti Lukočiaus sodybos link, bet buvo apsupta. Pridėjo prie krūtinės granatą ir susisprogdino. Partizanų kūnai buvo nuvežti į Pagėgius ir ten išniekinti, vėliau atvežti į Tauragės NKVD būstinę“, – taip paskutinį partizano Žalgirio ir jo žmonos mūšį su sovietiniais saugumiečiais aprašė S. Vaitiekutė.
Žuvę partizanai sovietinių pareigūnų buvo slapta palaidoti iki šiol nežinomoje vietoje. V. Stonio ir O. Jagminaitės-Stonienės pavardės iškaltos memoriale prie Tremties ir rezistencijos muziejauskartu su kitomis keliasdešimčia nežinia kur palaidotų partizanų pavardžių.
Šeimos nariai
Vokiečių okupacijos metu trys broliai Stoniai – Vincas, Jonas ir Antanas – įstoja į Lietuvos laisvės armiją. Pirmas sovietų represijas patyrė J. Stonys – 1946-05-24 nuteistas 15 m. lagerio ir 5 m. tremties. Kalėjo Norilsko lageryje, tolimojo Sibiro šiaurėje. Po Stalino mirties 1955 m. iš lagerio paleistas, tais pačiais metais grįžo į Lietuvą.
Kitas brolis Antanas 1946 m. rudenį išėjo į partizanus. Turėjo slapyvardį Delfinas. Jam buvo patikėtas grėsmingas ginklas – kulkosvaidis. 1947 m. gegužės 25 d. Gerviškės miške jų „bunkerį apsupo NKVD kariai. Partizanai traukėsi. A. Stonį-Delfiną sužeidė. Jis dengė draugus, kad šie pabėgtų. Nukovė net šešis priešus. Kad nepakliūtų į priešų rankas, susisprogdino granata. Jo kūnas buvo pamestas Šilalėje, aikštėje, o paskui užkastas miesto miško pakraštyje“, – apie paskutinę partizano kovą rašė Antano sesers dukra S. Vaitiekutė.
Ona buvo dviejų brolių partizanų sesuo. Brolis Klemensas Jagminas, gimęs 1922 m., tapo partizanu 1945 m. Žuvo 1948-03-18 dabartinio Šilalės rajono teritorijoje. Kitas brolis Jonas Jagminas-Klevas, gimęs 1929 m., buvo Žalgirio būrio ryšininkas, partizanas nuo 1950 m. 1950-05-24 kautynėse su okupantais buvo sunkiai sužeistas ir suimtas. Partizanų ryšininkės medicinos sesers padedamas pabėgo iš Tauragės ligoninės. Išgijęs toliau tęsė partizaninę kovą. Žuvo 1951-07-01 Tauragės r. Mažonų sen. Tuščių k. sovietinių saugumiečių pasaloje.
Vinco Stonio-Žalgirio dukra Antanina, gimusi 1942 m. santuokoje su pirmąja žmona Albina, buvo ištremta į Tomsko sritį kartu su ją auginusiais žmonėmis. Sūnus Jonas, gimęs 1943 m., kuris glaudėsi pas senelius, spėjo pasislėpti nuo trėmimo į Sibirą. V. Stonio ir O. Jagminaitės-Stonienės dukrą Albiną, kuri neturėjo nė metukų, kai žuvo tėvai, užaugino geri žmonės.
Neišvengė Sibiro ir abi Vinco Stonio-Žalgirio seserys. Marijona Vaitiekienė su šeima buvo ištremta 1949 m. į Irkutsko sritį, o Antanina Šeputienė su dviem sūnumis – 1951 metais į Tomsko sritį. Jos vyras Juozas Šeputis jau anksčiau buvo įkalintas Vorkutos lageriuose.
,,Graži sodyba liko tuščia. Tačiau kažkam ji buvo tarsi krislas akyse – vieną naktį užsiliepsnojo. Tik Stoniai tada jau nematė, kaip jų gyvenimas virto pelenais. Tik vienas ąžuolas tebestovi ir saugo ištuštėjusio kaimo prisiminimus“, – pasakojimą apie Stonių šeimos likimą baigia S. Vaitiekutė.
Partizanų Vinco ir Onos Stonių žūties vietoje Putokšlių kaime 1996 m. Jonas Ozgirdas pastatė metalinį kryžių, prie kurio pritvirtintoje lentelėje įrašytos Vinco ir Onos Stonių bei kitų šiame krašte žuvusių laisvės kovotojų pavardės.
Tauragės mieste, Jovarų mikrorajone, viena gatvė pavadinta V. ir O. Stonių gatve.
Praėjo septyniasdešimt metų nuo tų tragiškų dienų. Gyvendami laisvoje Lietuvoje turime prisiminti tuos, kurie kovojo už mūsų laisvę ir toje kovoje atidavė brangiausią turtą – savo gyvybes.