Galvoju, koks Tauragėje kultūrinis judesys jau vyksta prasidėjusiais Naujaisiais metais? Vyksta. O jeigu jau ir įvyko ir dar įvyks, tarkim, tik pirmąjį šių metų pusmetį, tai bus nenutrūkstamas ilgų metų, mėnesių, dienų ir vakarų (nenustembu, kad kartais ir nemigo naktų) visų kultūros darbuotojų, visų meno mėgėjų kolektyvų, visų, bet kokia forma prisidedančių prie to, kad bet koks renginys įvyktų, darbo ir pastangų vaisius.
Galvoju apie save. Noriu knygą paskaityti, tai ir skaitau. Kai kada pasidalinu mintimis apie ją su draugais, kai kada ne. Bet ji lieka su manimi.
Noriu vykti į kelionę, išvykstu. Jų įspūdžiai visada lieka su manimi.
Noriu pasakyti žmogui, kad jį myliu, kad patinka vienas ar kitas poelgis, pasakyta mintis, padarytas geras darbas... Jau atėjo tas amžius, kai ir pasakau. Tai nėra vien mano. Tai yra atėjusi ir dar ateisianti išmintis, kai norisi giliau pažinti ir dalintis...

Sugalvojusi dar ankstyvą rudenį ir ėmusi organizuoti jau vasario 4 d. vyksiantį renginį, iš karto žinojau, kad noriu dalintis. Noriu džiaugtis gyvenime sutiktais visais žmonėmis, o ypač – draugais. Vasario 1 d. sukanka lygiai 44 metai, kai atvykau į Tauragę, tarnauju iš visos širdies teatrui, kūrybai, žmonėms. Tad ir šį vakarą didžiulę meilę ir pagarbą atiduodama svečiams ir žiūrovams, širdimi arčiausiai pasilieku teatro žmones. Šeimos neturiu, o ir jokio giminaičio per tiek metų šiame mieste neatsirado... Tad eidama šio nuostabaus miesto gatvėmis kiekvieną žmogų priimu kaip savą. Išlydžiu amžinybėn mylimus, palydžiu išskrendančius iš šio miesto... Bet gerai žinau, kad visada susitiksim.

Galvosite dabar jau tie, kurie skaitote, kodėl būtent pirmam susitikimui su savo miesto žmonėmis pasikviečiau būtent tuos žmones. Manau, kad tuos susitikimus su išvykusiais kraštiečiais dar organizuosiu, nes labai daug yra tų, kurių darbais Lietuvoje ir užsienyje paprasčiausiai žaviuosi, mintyse linkiu tik sėkmės, o susitikę apsikabiname, aikčiojame dėl pasikeitusios išvaizdos, o paskui kalbamės. Ir dažniausiai kalba būna apie tai, ką dar galime padaryti Tauragės žmonėms, kad praskaidrintume jų kasdienybę, nubrauktume rūpesčių raukšles...
Mane su visais, kurie pasirodys scenoje, vienaip ar kitaip ir sieja tie 44 metai, o ir juos visus tarpusavyje daug kas riša. Ne vien Lietuvos lietūs ir Tauragės žemė.
Norim visi, kad vakaras įvyktų. Jis įvyks, turės pradžią ir pabaigą. Bet liks amžinai, kas mus riša, ir tai, ko plika akimi nepamatysite, bet širdimi pajusite.
Tai – AMŽINOSIOS VERTYBĖS.
Genovaitė Urmonaitė, Tauragės liaudies teatro režisierė