Gerdos Žemaitytės nuotrauka
Tauragiškiai garsėja savo išskirtine tarme. Kalbos tyrinėtojai sako, kad Tauragės rajoną galima laikyti vidutiniško žemaičių tarmės vartojimo teritorija, nes žemaičių tarmė čia kartais vartojama ne tik namų aplinkoje, bet ir viešose vietose. „Tarmės – tai vienas gražiausių dalykų kalboje“, – teigia Kauno Vytauto Didžiojo universitete (VDU) filologiją studijuojantis dvidešimt trejų III kurso studentas Jovaras Kelpšas.
Tauragiškiai su juo susipažino praėjusių metų rudenį pasirodžius kūrybos žurnalui „Slemas su ragais“, kai jame nugulė vienas vaikino kūrinių.
– Kalbos mokslas – filologija – tapo sritimi, kuria susidomėjote ir dabar ją studijuojate. Kodėl? – pasiteiravome Jovaro.
– Tai buvo man artimiausia sritis. Baigęs mokyklą nusprendžiau, kad galėčiau studijuoti į šį mokslą. Daugelis abiturientų dar nežino, ką norėtų studijuoti, ar išvis norėtų stoti į universitetą. O man labiausiai sekėsi literatūros, kalbos dalykai, pavyzdžiui, anglų, vokiečių kalbos, tad nusprendžiau studijuoti būtent filologiją.
– Mėgote skaityti knygas?
– Taip, žinoma, tačiau skaityti knygas yra viena, bet man labiausiai patiko pačiam rašyti. Kadangi esu literatas, tai norėjau daugiau sužinoti apie literatūrą.
– Ką galima dirbti baigus filologijos studijas? Ką filologai veikia?
– Daugiausiai galimybių yra tęsiant mokslus ir tampant akademinės bendruomenės dalimi. Vienu metu svarsčiau, kad galbūt norėčiau studijuoti filologiją toliau ir būti akademikas, tačiau mane atgrasė akademinė kalba, nes ji griežta, formali, o aš nesu nei griežtas, nei formalus, tad atmečiau šią idėją.
Filologiją baigęs žmogus gali dirbti ir redakcijose, leidyklose, jose redaguoti tekstus. Taip pat yra galimybių rašyti recenzijas, straipsnius. Tai vadinama literatūrologija. Aš norėčiau apsistoti ties rašymu. Juk ir šiuo metu dalyvauju kūrybinėse dirbtuvėse.
– O ką jose veikiate?
– Kūrybinės dirbtuvės būna įvairios – pagal temas. Esu vedęs kūrybines dirbtuves kaip performatyviosios poezijos atstovas. Yra toks reiškinys Lietuvoje kaip slemas (šio žanro esmė – susirinkusiai publikai gyvai perskaityti kūrinį – aut. past.), aš juo domiuosi jau 2 metus. Netrukus dalyvausiu trumpų tekstų kūrybinėse dirbtuvėse. Tai, ką kursime, vadinama mikronovelėmis.
– Teko girdėti stereotipus apie filologus, kad vos pramokę skaityti tokie žmonės įveikia po 3 knygas per dieną, taiso kitų žmonių kirčiavimą, draugų kalbos klaidas. O kokių jums stereotipų yra tekę girdėti apie filologus?
– Esu dar girdėjęs stereotipą, kad filologas – toks žmogus, kuris verčiau savo vakarą pašvęs leisdamas laiką su vyno taure rankose, knyga ir katinu. Tai bene didžiausias stereotipas apie kalbininkus. Daugeliui toks vaizdas gal ir patinka, bet jis nėra iki galo teisingas. Žmonės yra labai įvairūs.
Beje, esu gyvai sutikęs žmonių, kurie šiek tiek atitinka tokius stereotipus, kuriuos išvardijote. Būna žmonių, kurie pataiso kirčiavimą. Vis dėlto daug žmonių į Vytauto Didžiojo universitetą susirenka iš aplinkinių miestų. Aš pats atvykau iš Šiaulių, kuriuose vyrauja šiek tiek žemaitiška tarmė, tačiau ji susikerta su aukštaitiška tarme. Šiauliečiai kartais nukerta galūnes. Ir yra kauniečių, kurie labai pasišventę bendrinei kalbai, jiems visos kitos tarmės prilygsta kone žemesniam sluoksniui, net nenorima bendrauti, jeigu kalbi kitaip.
– Pasigirsta nuomonių, kad kalbos redaktorių, kalbininkų nereikia – kaip žmonės kalba, tai yra jų reikalas, nes svarbiausia, kad jie vienas kitą suprastų, o vienas ar kitas ne taip sukirčiuotas žodis ar ne taip parašytas sakinys nelemia, kad žmonės nesusikalba. O kokia jūsų pozicija?
– Pritariu, kad tai nėra itin reikalinga, man iš kalbininkų labiausiai patinka lingvistai, kurie tiria vaikų, lyčių, socialinių sluoksnių kalbą. Tai tirti daug prasmingiau nei nurodinėti, kaip reikia kirčiuoti vieną ar kitą žodį. Jeigu žmogus pasako kitam kažkokią žinutę ir ji yra suprasta, tai kalba vyksta ir jos funkcija yra atliekama.
Pavyzdžiui, tarmės – vienas gražiausių dalykų kalboje, man be galo patinka klausytis žmonių, kalbančių skirtingais dialektais.
– Taigi, kalbininkas galėtų sekti paskui žmones, fiksuoti, kaip jie kalba, bet jų specialiai netaisyti, tiesa?
– Tirti, žinoma, galima viską, bet tas taisymas yra atitinkamose vietose, pavyzdžiui, yra akademinė kalba, kai reikia ir taisyklingai kirčiuoti, ir rašyti be žargono. Bet yra laisvos erdvės, kuriose galima susitikti su draugu ir kalbėti taip, kaip norisi.
– Beje, kaip sekasi studijuoti nuotoliniu būdu? Ar nėra sunkiau įsisavinti informaciją?
– Maniau, kad nuotoliniu būdu studijuoti bus sudėtingiau, tačiau susitaupo laiko – nereikia anksti keltis ir keliauti į universitetą, tad galima susidėlioti laiką, pasiruošti ir klausytis paskaitų. Medžiaga išdėstyta lygiai taip pat, kaip ir gyvai, tiesa, diskusijų mažiau. Juk žvelgiant į ekraną ir nematant pašnekovo gali būti emociškai sudėtingiau, kiek mažiau kalbesni ir patys studentai.
– Kaip išgyventi studentui šiuo metu, kai verslas susiduria su sunkumais ir darbo galimybės mažėja?
– Dalis studentų, kurie turėjo darbą prieš karantiną, jam prasidėjus išvažiavo namo pas tėvus į miestelius, iš kurių yra kilę, nes taip paprasčiau nei nuomotis butą ar kambarį ir galvoti apie išlaidas maistui. Yra žmonių, kurie toliau dirba. Sunkiau tiems, kurie praranda darbą, o tenka žūtbūt išgyventi.
Kalbant apie mano situaciją, aš su mergina nuomojuosi butą, kaina siekia 210 eurų, kartu su mokesčiais išeina iki 300 eurų, žinoma, priklauso nuo sezono. Mes abu dirbame, nors ir ne visu etatu, tačiau dviese išgyventi daug lengviau.
– Ką planuojate veikti ateityje? Galbūt išleisite knygą?
– Knygos rašymas visuomet buvo mano galvoje. Tai tikslas, kurį norėčiau užsibrėžti. Tačiau būtų naivu galvoti, kad tai būtų pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Iki studijų pabaigos man liko dar pusantrų metų, tad turiu susikoncentruoti į studijas, o galvodamas apie ateitį dar nesu nusprendęs, kokiu konkrečiai darbu norėčiau užsiimti. Manau, kad sprendimą, kaip kursiu savo ateitį, priimsiu per ateinančius metus.
Jovaras Kelpšas
Asmeninio albumo nuotrauka
Gerdos Žemaitytės nuotrauka
