Visuotinis gyventojų surašymas atskleidė katastrofiškus faktus – Lietuvoje nebelikę nė garsiųjų Marijono Mikutavičiaus apdainuotųjų trijų milijonų gyventojų. Tauragės miesto gyventojų, preliminariais duomenimis, telikę kiek per 20 tūkstančių. Kas kaltas dėl demografinės krizės, žiniasklaidoje svarstyta daugybę kartų – emigracija, gimstamumo mažėjimas, ekonominis sunkmetis. Tačiau ar įmanoma dar ką nors pakeisti, ar įmanoma sustabdyti įsibėgėjusius Lietuvos nykimo procesus, ko reikėtų griebtis, kad išsaugotume savo šalį? – klausiame keleto atsakingas pareigas Tauragės įstaigose einančių tauragiškių.
Virginija Martutaitienė, Tauragės civilinės metrikacijos skyriaus vedėja:
– Skaičiai liūdina. Prisimenu, kad Tauragės mieste kažkada gyveno per 30 tūkstančių gyventojų, Tauragės rajone – arti 60 tūkstančių. Kodėl taip atsitiko, kad likome tiek nedaug? Žmonės išvažiuoja gyventi kitur. Bet tą procesą dar galima sustabdyti ir reikia kuo greičiau stabdyti. Kaip bebūtų keista, jauni žmonės palieka gimtąjį miestą, džiaugiasi ir giriasi, kad užsienyje daug uždirba, prasigyvena, tačiau registruoti savo svečioje šalyje gimusių naujagimių grįžta čia, į Tauragę. Manau, jog dalis tik dėl to, kad gautų tą 1000 litų išmoką. Eidama savo pareigas susitinku su daugeliu, kurie palieka gimtinę, grįžta tik reikalų susitvarkyti. Manau, kad emigrantai yra trijų grupių. Pirmieji tie, kurie į Lietuvą žiūri su pasišlykštėjimu ir tegrįžta, kaip minėjau, vaikų „apskaityti“, tačiau daugiausiai jie menko išsilavinimo. Antroji grupė – išvykusieji užsidirbti, tačiau svajojantys grįžti namo. Tokie žmonės sutikti dažnai sako, kad grįžtų į Lietuvą, net į Tauragę, kad tik čia būtų galimybė dirbti ir užsidirbti. Tretieji tie, kurie niekada negrįš, nes užsienio valstybėje dirba labai gerai apmokamą darbą. Tačiau vis dėlto esu nusiteikusi optimistiškai – surašymo duomenys turi būti įvertinti pačiu aukščiausiu lygiu ir priimti greiti sprendimai. Šie duomenys turi tapti rimtu signalu valdžiai. Dvi mano giminaitės taip pat emigravo, tačiau aš niekada nepalikčiau Lietuvos, net jei prarasčiau darbą, tokiu atveju ieškočiau kad ir mažiau apmokamo.
Nijolė Meilutienė, Tauragės moters užimtumo ir informacijos centro vadovė:
– Kursai, kuriuos mūsų centras rengia darbo netekusioms moterims, puikiai atskleidžia nelinksmą padėtį. Moterys pradeda kursus lankyti, ir netrukus paaiškėja, kad jos nusprendžia palikti Lietuvą. Kartais net neateina pasisakyti, kursų draugės mums praneša. Dažniausiai moterys išvažiuoja dirbti paprasto, „juodo“ darbo – pavyzdžiui, agurkų skinti. O ką daryti? Lietuvoje atlyginimas už panašius ir net aukštesnės kvalifikacijos reikalaujančius darbus – minimalus. Be to, ir socialinė sistema neapgalvota. Pernai atlikome apklausą, kaip gyvena keturių asmenų šeimos, kuriose abu tėvai uždirba minimalius atlyginimus, ir tos, kuriose tėvai nedirba, bet gauna pašalpas. Ogi pajamos tokiose šeimose vienodos. Tokia sistema skatina nedirbti arba emigruoti. Ir mano artimieji – visa dukters šeima buvo emigravę, dirbo, užsidirbo, bet grįžo. Bando įsikibti čia. Tačiau studentas anūkas jau kelintą vasarą kelia sparnus į Daniją – braškes skins. Darbas alinantis, bet bent jau garantija užsidirbti yra.
Mindaugas Macas, Tauragės darbo biržos direktorius:
– Abejoju, ar dėl Tauragės gyventojų mažėjimo kalta vien emigracija į užsienį. Iš Tauragės žmonės emigruoja ir į didesnius Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną. Ypač jauni žmonės neturi stimulo čia grįžti. Žinoma, nekaltinu jaunimo. Štai, ką tik pas mane lankėsi vienas jaunuolis, sakė, kad norėtų grįžti į gimtąjį miestą, kurtis čia, kur gyveno seneliai, klausia – ar ras Tauragėje darbą. Darbo lyg ir yra, šiuo metu Tauragės rajone registruotos 94 laisvos darbo vietos. Tačiau beveik į visas jas siūlomas minimalus atlyginimas. Jei prireikia ypatingų sugebėjimų darbuotojų, jiems siūloma 1500, daugiausiai 2000 litų alga. Tačiau tik vienetams. Šiuo metu nedarbas Tauragėje siekia 13,3 procento, nuo metų pradžios nedarbas kiek sumažėjo. Pirmąją gegužės savaitę Tauragės apskrityje mums pavyko įdarbinti 191 žmogų.
Viktorija Paulauskienė, Tauragės Žalgirių gimnazijos direktorė:
– Jaučiame didžiulę emigracijos problemą. Štai kaip tik turiu dešimties mūsų gimnazijos mokinių prašymus kitąmet leisti jiems nebesimokyti mūsų mokykloje – visi jie išvyksta į užsienio valstybes, kur jau įsikūrę jų tėvai. Jei prieš trejus metus, kai atėjau vadovauti šiai mokyklai, 5–6 abiturientai ketino studijuoti užsienyje, tai pernai tokių buvo jau tris kartus daugiau, šiemet bus net penkis kartus daugiau. Abiturientų planai, susiję su apsigyvenimu užsienio valstybėje, labai akivaizdūs, girdime apie juos kasdien. Kai kurie net svarsto baigę gimnaziją pirma padirbėti užsienyje, užsidirbti ir tik paskui studijuoti. Klausimas – ar jie iš viso grįš į Lietuvą? Padėtis katastrofiška. Ją neatidėliojant reikia ir pačiu aukščiausiu – Vyriausybės lygmeniu spręsti. Kitaip ir žmonių, ir lietuvių kalbos Lietuvoje nebeliks. Mano artimieji kol kas visi Lietuvoje, tik dukra studijuodama važiavo užsidirbti į svečią šalį, nes Lietuvoje vasaromis nei studentui, nei moksleiviui užsidirbti neįmanoma.
Kalbėjosi Ramunė Ramanauskienė
