Jonas Martynas LIORANČAS
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pirmojo seimo narys
Sąjūdis. Praėjo 25-eri metai. Jau nemažai. Tik atrodo, kad visa tai vyko gal vakar ar užvakar: kai gyvenimas tapo tarsi žydinčiu sodu, pilnu žiedų baltumo, bičių dūzgimo, kur gaivino laisvės vėjelio dvelksmas ir kilnių siekimų virpulys.
Tai nebuvo tuščias svaigulys ar rožinių svajonių šuoras. Žmonėse sukilo savigarbos jausmas, supratimas, kad turime teisę gyventi laisvai, tvarkytis be svetimų sėdėjimo ant sprando ir komandavimo. Sustiprėjo viltis, kad išnyks buvusioje santvarkoje įsigalėjusios privilegijos, blatas, partinė diktatūra, biurokratizmas, atsiras daugiau teisingumo, subyrės geležinė uždanga, mūsų gimtasis kraštas iš vadinamojo socialistinio lagerio barako taps gražiu savu namu, kuriame bus patogu ir miela gyventi, kurti šeimas, auginti vaikus, oriai leisti senatvės dienas, kitaip tariant, bus vertinamas ir branginamas kiekvienas šio krašto žmogus.
Pilna giedrios nuotaikos ir šviesių vilčių visa Lietuva skubėjo prie kelio, vedančio iš Vilniaus į Rygą ir Taliną. Skubėjo susikibti rankomis ne tik tarpusavyje, bet ir su latviais bei estais. Akyse ir dabar gyvas žodžiais neapsakomas reginys, kai sutemus iš Baltijos kelio grįžtančių mašinų žiburių nenutrūkstančios kolonos keliais keleliais judėjo įvairiomis kryptimis. Žvelgiant nuo aukštesnės vietos, rodėsi, kad matai milžinišką kūną, kuriame pulsuoja gyvybė ir galinga jėga, o gyslomis teka šviečiantis kraujas, nešantis tą gyvybę ir jėgą.
Šviesos dvasia, laisvės troškimas ir tvirtas pasiryžimas teikė jėgų budėti bei saugoti Lietuvos valstybės sieną, parlamentą ir visą Nepriklausomybės dar gležną gyvastį, tam tikslui atiduoti savo sveikatą ir gyvybę
Žydintis sodas – tokia mūsų naujojo kelio pradžia. O kas toliau? Taip jau yra, kad sodai žydi trumpai, bet po žiedų grožybės – vaisių augimas ir branda, atnešanti derliaus dovanų didžiulį džiaugsmą. Jau 25-erius metus keliaujame tuo pasirinktuoju keliu. Toli pasiliko žiedlapiais nuklotos pakelės. Prieš akis – vien vingiuotas dulkėtas kelias ir apniukęs dangus, tačiau galima valandėlei prisėsti ant pakelės griovio kranto ir, kas belieka vienišam keleiviui, pabūti tyloje su savo mintimis, prisiminimais, ilgesiu ir pastebėjimais.
Mes visi – keleiviai, tik vienas stipresnis, kitas silpnesnis ir kiek daugiau pavargęs, tačiau, būdami šio kelio senbuviais, jau kiekvienas galime sau tiksliai atsakyti apie bręstantį derlių arba lūkesčių išsipildymą, praradimus ar atradimus ir apžvelgti tą lauką, į kurį per 25-erius metus atvedė tas žydinčiame sode prasidėjęs kelias. Štai čia pakelėje, prie 25-erių metų atžymos sėdėdami, kiekvienas sau nemeluodamas ir atsakykime: buvusios privilegijos pradingo ar padidėjo, blatas nugaišo ar išaugo į korupciją, ramus ar su baime gali laukti senatvės, ar sulaukiame teisingumo, pradingo partinė savivalė ar dar stipriau išsiplėtė, laisvė tapo aukščiausiu gėriu ar tik galimybe palikti gimtinę ir dar į labai daug kasdienių (iš kurių susideda žmogaus gyvenimas) klausimų.
Taigi, vienišo keleivio žvilgsniu žvelgdamas, noriu aprėpti jau matytas erdves. Kiek daug mūsų Lietuvėlėje įvairiausių aferų (baisių duobių mūsų kelyje) ir visa tai nebaudžiama. Jau tapo kasdienybe ir savaime suprantamu dalyku, kad kiekvienas iš aukščiau pradedamas veikimas – ne dėl visuomenės gerovės, o vien tik savanaudiškiems interesams tenkinti, pinigams plauti. Išvagiami milijonai, šimtai milijonų..., kuriuos vėliau turi padengti patys mažiausieji, patys vargingiausieji...
Patys stipriausieji ir darbingiausieji jau paliko gimtinę. Kituose kraštuose sunkiai dirba, bet uždirba, ten gimdo, augina ir mokslina vaikus. Tokiu būdu jau visa Lietuva virsta susikūprinusia pavargusia senute, einančia pasiramsčiuojant lazdele.
Nenoriu pasiduoti juodam pesimizmui, mėginu ieškoti optimizmo grūdelių. Sutinku – po didelio apvogimo kažkiek nuskurstame, paskui kažkiek užgydome padarytas skriaudas ir vis dar neprarasdami teisingesnio gyvenimo vilties pamažėl toliau žingsniuojame nors ir duobėtu, nors ir ganėtinai purvinu keliu: dar įkvepiame gryno oro, atsigeriame iš gelmių trykštančio gaivaus vandens, žemelė maitintoja užaugina ir padovanoja savo gėrybių. Kelias juk kviečia pakelti galvą ir eiti tolyn...
Šioje minčių tėkmėje esu priverstas krūptelti ir paklausti savęs, ar tik nepradėjau sau meluoti ir save apgaudinėti: juk visai neseniai Lietuvos valdantieji dar sykį mus baisiai apgavo. Už niekingus sidabrinius pardavė užjūrio grobuonims mūsų gamtą, gelmes, vandenis ir mus pačius, mūsų vaikus ir vaikaičius. Patentuoti aferistai, pasitelkę žiniasklaidos kanalus, tai darė slapukaudami, meluodami, sukčiaudami, apdumdami akis, niekindami ir ignoruodami solidžiausius specialistus, profesorius, akademikus, atmesdami jų perspėjimus dėl agresyvių plėšymo technologijų taikymo ir kenksmingų chemikalų (apsigimimus, vėžinius susirgimus, alergijas skatinančius) astronominių kiekių naudojimo, dėl neišvengiamų ir NEPATAISOMŲ katastrofiškų padarinių.
Sunku sveiku protu suvokti, kokia tamsybė turi užvaldyti žmogų, kad už niekingus sidabrinius, siekdamas tik menamos menkos naudos, gali pasmerkti sunaikinimui savo Tėvynės ištisas žmonių kartas ir jų aplinką (nesvarbu, kada tai įvyks – dabar, po 25-erių ar po 100 metų) ir taip užsivilkti samdomo žudiko apsiaustą, kurio, deja, nusivilkti taip pat neįmanoma, kaip neįmanoma pataisyti ir užpirktos nepataisomos ekologinės katastrofos.
Visa tai privertė prisiminti niekingą išdaviko Judo poelgį ir galą: Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ Nusviedęs šventovėje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė. Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į iždą, nes tai užmokestis už kraują“. Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva“. (Mt 27, 3-8)
Slogi istorija, tačiau skatinanti pagalvoti, kas pastūmėjo apaštalą Judą į tokią pabaigą. Juk ir apaštalas Petras net tris kartus išsigindamas išdavė savo Mokytoją, tačiau, supratęs savo klaidą, jis graudžiai pravirko. Judą galiausiai pražudė puikybė, neleidusi atsiduoti atgailai. Net ir patį išdavystės aktą jis atliko ne paprastu būdu, bet meilės ženklu – pabučiavimu, buvo pilnas puikybės, siekiantis aplinkiniams pasirodyti mokiniu, labai mylinčiu savo Mokytoją.
Stebint mūsų valstybės vadovų poziciją leisti kažkam pelnytis naudojant Lietuvos aplinkai ir žmonių sveikatai bei gyvybei agresyvias bei pavojingas technologijas, tuo pasmerkiant ištisas kartas kančioms ir mirčiai, neišvengiamai prieš akis iškyla ir šių asmenų puikybė, jų piktybiškas žmonių nuomonės nepaisymas ir didelis noras pasipuikuoti prieš visuomenę. Štai viena važiuoja į Vatikaną, veža visai Lietuvai nebūdingą ir tik sulenkintam Vilniaus kraštui įprastą, be to, nesaikingai didelę (daugiau tinkančią raganai jodinėti) verbą ir laiko save verta pamokyti Jo Šventenybę, kam ateityje jis turėtų skirti daugiau dėmesio. Kitas veža visoje Lietuvoje nenaudotą ir tik Mažojoje Lietuvoje kuršininkų naudotą navigacijos prietaisą – Kuršmarių laivo kurėno vėtrungę, tarsi priminimą Jo Šventenybei, kad jis nenukryptų nuo kurso ir nepaklystų, o paskui rypuoja, kad jo didžiausias viso gyvenimo troškimas buvo pamatyti popiežių. Kiek daug susireikšminimo ir savęs demonstravimo visuomenei, bet kartu ir kiek daug vidinio panašumo su Judo bučiniu.
Liūdniausia, kad kai kurių valdžios žmonių (juos visus gerai žinome) puikybė, tamsumas, godumas ir moralinis nuosmukis leido nepasotinamiems grobuonims Lietuvą prilyginti puodžiaus dirvai ir ją paversti Kraujo dirva. Ir kiek daug garbės keletui Seimo narių ir Tauragės bei Jurbarko savivaldybių tarybų nariams, nepabūgusiems pasipriešinti beprotybei.
Tokios mintys po 25-erių metų kelionės. Keistas jausmas: kelias, prasidėjęs žydinčiame sode, dabar toliau jau veda link Kraujo dirvos. Gal ir nespėsiu įžengti į ją, tą Mirties dirvą, nes anksčiau pavirsiu žemės grumsteliu, žemės, kuri augino ir maitino, kuri visais laikais buvo šventa, kurią savimi pašventino ir mūsų išėję tėvai, seneliai, proseneliai, protėviai ir sentėviai.
Lieka tik viltis – gal Apvaizda apšvies aptemusius protus, išgelbės mūsų ainius ir neleis Lietuvos paversti Mirties dirva... Gal tada tame kelyje, kuriuo tenka eiti, ne tik sužydės sodai, bet ir subrandins gausų derlių... Gal...
