Vidas VILČINSKAS
Persivertė į antrą pusę statybos Veterinarijos gatvėje. Man, kaip turėjusiam nedidelį statybos ir apdailos versliuką Vilniuje, buvo labai įdomu, kuo kvėpuoja provincialus miestelis šioje srityje. Ką gi. Skirtumų nuo Vilniaus tikrai yra…
Galbūt labiausiai į akis krito meistrų pasiūlos margumynas. Tiek įkainiais, tiek kokybe, tiek profesionalumu, tiek atsakomybės suvokimu. Tikrai nemažoje Vilniaus rinkoje viskas gerokai labiau apsišlifavę. Čia gi dažnai prašoma vos ne dvigubų Vilniaus įkainių. Dirbama dažniausiai gan lėtai. Ir bulviakasis kaime yra žymiai svarbiau nei profesionali veikla.
Kažkaip niekur Vilniuje nesutikau 40 litų už kvadratinį metrą didelių plotų plytelių klijavimo įkainių. Kai Tauragėje meistrui Vidui bandau paaiškinti, kad tokie įkainiai gal ir tiktų voniai ar tualetui, tačiau klijuodamas didelės salės grindis jis gali per dieną išklijuoti ir 20, ir 30 kvadratinių metrų ir gauti už tai 500–600 Lt dirbdamas už perpus mažesnius įkainius, jis man atsako, kad Tauragėje tai nėra dideli pinigai. Matyt, tikrai turtingas kraštas.
Santechnikas, dirbantis už beveik dvigubus Vilniaus įkainius, išeina namo, sakydamas, kad vandenį statybų patalpoje pajungė. Atsukus čiaupą išvarva keletas lašų ir STOP. Daugiau kaip pusę tonos vandens visą dieną nešiojame kibirais. Kitą dieną šaukiamės jį vėl. Dabar tikrai pajungia. Išvažiuoja. Vakare pakylame į antrą aukštą, kur yra mūsų gyvenamosios patalpos, ir niekur nerandame šalto vandens. Skalbyklė užspringusi. Sanmazgai neveikia. Santechnikas gi kažkur Šiauliuose. Galop išaiškėja, kad skalbyklė be vandens visai sudegė, pramušė įtampą į korpusą ir įjungus pradėjo išmetinėti įvadą. Vėlus vakaras. Kadangi dar neradome, kas čia trumpina ir kur čia srovės tiekimas nutrūkęs, sėdime ir be elektros, ir be skalbyklės.
Pasikviečiu elektrikus ir pirštu parodau kiekvieną seną elektros dėžę, kurias norime plėšti ir nuo kurių reikia atjungti srovę. Pasak jų, viską atjungia. Atvažiuoja metalo laužo supirkėjai ir bandant nupjauti jau pirmąjį gal 100 kvadratų kabelį kala toks fejerverkas, kad žmogus vos neišlekia aukštielninkas per už nugaros buvusį langą. Atvyksta vėl elektrikai. Tyli. Naujas darbas – panardinti į fasado sieną ten esančius kabelius. Prižada. Atvyksta po kiek laiko dar kartą. Replytėmis nukandžioja dalies kabelių tvirtinimus ir tyliai niekam nieko nesakę išvažiuoja. Skambiname dar ir dar kartą. Nekelia bent keturias dienas. Galop prisiskambiname. Padarys kitą kartą. Praeina dar savaitė – darbai nejuda. Visame pastate pilna neaiškios kilmės laidų, kurie kaskart vis paliekami, nežiūrint į mūsų nuolatinius prašymus ir rodymus pirštu. Ir klausimas ne apie pinigus. Sumokame, kiek prašo. Tiesiog toks atsakomybės ir darbo organizavimo suvokimas.
Negaliu sakyti, kad Tauragėje nėra atsakingai dirbančių žmonių. Jokių problemų nebuvo su plytelių klijuotoju Anatolijumi. Ir įkainiai išsitenkantys Vilniaus rėmuose, ir darbas kokybiškas, greitas, atsakingas.
Gerą įspūdį paliko „Apastatos“ vyrukai. Dirbo gan greitai ir nedejuodami.
Vis dar liko atviras klausimas, ką geriau samdyti – už 70 Lt per dieną dirbančius, bet kvalifikacijos neturinčius ar už 200 Lt, bet jokios priežiūros nereikalaujančius. Mums buvo svarbu tempai, tad dažniau rinkomės profesionalus. Nors, kaip sakiau, tikrų profesionalų net ir už tokius įkainius Tauragėje rasti nėra lengva ir dažniausiai jie darbu užsivertę.
Iš perėjusių statybų kelią girdime kalbų, kad meistrus išvis geriau iš Vilniaus kviestis. Bus ir pigiau, ir padoriau.
Atskiras klausimas – prekybos centrai. Patirtis tokia, kad prekei nupirkti sugaištama maždaug tiek pat laiko, kiek ir jai sumontuoti. Ir greitesnio aptarnavimo, deja, Tauragėje neradau nė viename prekybos centre. Man sunku suprasti, kodėl keturiems–penkiems pardavėjams tenka tik vienas kasos aparatas, prie kurio nuolat rikiuojasi eilė. Man taip pat sunku suprasti, kodėl aptarnavimo kaskart reikia reikalauti vos ne pakeltu tonu. Toks įspūdis, kad prekybos centrų darbuotojams svarbu viskas – pasikalbėti telefonu su šefu, aptarti derliaus ir grybų gausos klausimus, suskaičiuoti prekes, bet tik ne aptarnauti klientą. Dauguma pardavėjų net triskart pažadėję klausimą išsiaiškinti ir paskambinti taip nė karto ir nepaskambina. Kalbu ne apie tuos prekybos centrus, kurie savo prastu aptarnavimu pagarsėję jau seniai. Taip elgiasi visi be išimties. Tiesiog neįveikiama problema tampa elementaraus silikono pistoleto pirkimas. Nuo kasos, prie kurios kažkodėl yra ir įrankiai, siunčia prie kitos kasos, prie kurios taip pat yra įrankiai. Nuo antrosios kasos siunčia prie dažų. Visur, jei tik nenori rėkauti, kad paklaustum, tenka eilėje atstovėti. „Dažistas“ klausia, geresnio ar prastesnio reikia. Sakau – elementaraus, bet patikimo. Parduoda. Plastikinis. Nepatinka, bet kito neturi. Lūžta jau pirmą naudojimo minutę. Vakaras. Prekybos centrai nedirba. Vėl iki rytdienos stoja darbas. Randu savo seną pistoletą, kuris man tarnauja jau treti metai. Nunešu ir rodau, kad už jį mokėjau apie tris kartus pigiau. Tik gal nors kiek nusimanyti reikia.
Man sunku suprasti kai kurių prekių, už kurias tenka sumokėti vos ne trigubai palyginti su didžiaisiais miestais, kainodarą. Akivaizdu, kad visuose be išimties prekybos centruose labai šlubuoja vadybos ir profesionalumo klausimai. Komercinius pasiūlymus stambiomis sumomis daro buhalterės, iš kurių profesionalesnių atsakymų labai sunku tikėtis. Pabendravęs gal su dvidešimčia pardavėjų tikrai aukštą balą už aptarnavimo greitį ir profesionalumą galėčiau parašyti gal tik vienai „Simeks“ firmoje dirbančiai pardavėjai. Tačiau čia ji – gera darbuotoja dėl savo asmeninių savybių, bet ne dėl gerai veikiančios sistemos.
Patiko gerai atidirbtas „Simeks“ centro prekių pristatymas. Dėkui už tai jiems.
Taip pat norėčiau pastebėti, kad aptarnavimas gal kiek padoresnis „Vinitoje“.
Galbūt lengvinanti aplinkybė būtų tai, kad prisišaukti konsultantą prekybos centruose nelengva ir didžiuosiuose miestuose. Matyt, vis dar labai gerai gyvename...
