Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Skaitmeninių medijų laboratorijos vedėjas, doc. dr. Andrius Šuminas.
Rusijos tankai įžlega į Lietuvą, dangų užtemdo lėktuvai. Užklupti lietuviai tik žagteli. NATO neria į krūmus ir net nemano kištis. Lietuva parklupdoma per dieną. Manote, toks scenarijus įmanomas?
Kremlius nori, kad tuo tikėtume. Tačiau tikrovėje vaizdas būtų kitoks.
„Dabar, 2018-ųjų pabaigoje, esame geresnėje padėtyje nei bet kada moderniosios Lietuvos istorijoje“, – patikino apžvalgininkas Vaidas Saldžiūnas.
„Tokių mitų tikslas – menkinti Lietuvos piliečių pasitikėjimą savo valstybe, savo kariuomene, sėti abejonę, nesaugumo jausmą. O kai žmonės jaučiasi nesaugūs, jie tampa labiau paveikiami“, – aiškino Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Skaitmeninių medijų laboratorijos vedėjas, doc. dr. Andrius Šuminas.
Sulauktų atsako
Po Ukrainos užpuolimo 2014 metais, ko gero, jau niekas neabejoja, kad Rusija kelia realią karinę grėsmę. Po Krymo aneksijos susirūpinta, kad kitu taikiniu gali tapti Baltijos šalys.
Lietuva ginklų žvangėjimą girdi net iš dviejų pusių. Vakaruose 0150 275 km ilgio siena su Kaliningrado sritimi, kur sutelkta tūkstančiai Rusijos karių, karinė technika. Rytuose – 679 km sienos su Baltarusija, kurios didžiulė kariuomenė ir karinė sąjunga su Rusija taip pažengusi, jog mūsų kariškiai tai vertina kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Tarp jų – vos 100 km ruožas su Lenkija, kurį užėmus, Baltijos šalys būtų atkirstos nuo NATO.
Suvokdamas tai, aljansas, priešingai nei nori pavaizduoti Maskva, ėmėsi realių veiksmų.
„Turime ne šiaip popierinius įsipareigojimus, bet ir realius planus, pratybas. Taip pat realius sąjungininkus Lietuvoje, pradedant JAV specialiosiomis pajėgomis, NATO daugiašaliu batalionu, iki sąjungininkų pajėgų Lenkijoje, reformuojamos karinės infrastruktūros Vakarų ir Vidurio Europoje.
NATO batalionas mokosi ir ruošiasi kautis nuo pirmos agresijos minutės, nelaukdamas politinių signalų iš Berlyno. Įstatyminė bazė tvarkoma taip, kad 1940 m. situacija nepasikartotų – visi įpareigoti priešintis ir neklausyti priešingų įsakymų“, – dėstė gynybos temas gvildenantis naujienų portalo „Delfi“ žurnalistas.
Ar įmanoma, kad Rusija žaibiškai užimtų stipriausio pasaulyje karinio aljanso narę?
„Bet kokia karinė operacija ir jos sėkmė priklauso nuo galybės aplinkybių. Pavyzdžiui, 1940 m. Lietuva turėjo galimybes priešintis, bet to nepadarė dėl vidaus politikos veiksnių. 1991 m. neturėjome karinių pajėgų, tik jų užuomazgas, bet pasipriešinta kitais būdais, ir šalis nežlugo netekusi televizijos ir radijo“, – atkreipė dėmesį V. Saldžiūnas.
Netikėtam puolimui pirmiausia sutrukdytų virš Baltijos šalių nuolat skraidantys NATO žvalgybiniai lėktuvai. O pradėjęs telkti pajėgas, Kremlius sulauktų sąjungininkų atsako: tam ir rengiamos pratybos, kaip atremti tiek žaliuosius žmogeliukus, tiek konvencines atakas, kaip priešintis savaites, o tada pereiti į partizaninį karą.
„Tas mitas „užimtų per vieną dieną“ lengvai atkertamas – Ukrainoje jie nesugebėjo užimti daugiau nei buvo investavę į smegenų plovimo kampaniją, ypač Kryme ir Donbase. Sirijoje daug kur negalėjo užimti teritorijų, o kariavo prieš lengvaisiais ginklais ginkluotus neorganizuotus sukilėlius.
Lietuviai mokėjo ir moka kautis geriau ir turi geresnių sąjungininkų, tad tegu pamėgina per dieną užimti – turės naują gedulo dieną“, – įvertino V. Saldžiūnas.
Veikiantis frontas
Pašnekovo nuomone, didelė šiandienos problema – ne tiesioginis karinis konfliktas, o galimas šalies politinės bei ekonominės kontrolės perėmimas, kibernetinės atakos, propaganda.Tai jau yra veikiantis frontas.
Komunikacijos ekspertas A. Šuminas sakė, jog propagandą galima atpažinti iš skatinamo nepasitikėjimo Lietuvos kariuomene, NATO, Briuseliu, valstybės institucijomis.
„Rusija skleidžia įvairiausius mitus. Vieni transliuojami išorėje, kiti viduje. Iš vienos pusės, jie baugina mus, iš kitos – savo auditorijoms pučia NATO grėsmę, esą Rusija yra taiki valstybė, kuri neva ruošiasi atremti Vakarų agresiją. Baugina žmones, sėja įtampą, kad būtų paprasčiau juos paveikti“, – kalbėjo mokslininkas.
Anot A. Šumino, melagingos žinios pirmiausia yra nutaikomos į tuos, kurie turi mažiausiai kritinio mąstymo, o vėliau ima sklisti visuomenėje.
„Todėl reikia nepasitikėti vienu šaltiniu, ypač socialiniuose tinkluose. Reikia visada galvoti, kodėl taip yra, iš kur tokia informacija, kas yra šaltinis, ar jis žinomas, ar jis patikimas, ar iš tikrųjų yra taip, kaip sakoma. Tai padeda suabejoti informacija, įjungti kritinį mąstymą ir neapsigauti“, – patarė A. Šuminas.
Užs. Nr. 109
