Tauragės krašto muziejaus "Santaka" nuotraukos
Penktadienį Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ atidaryta menininkės, technologijų mokytojos ekspertės Audros Paulauskienės kūrybinių darbų paroda „Asmenybės veidrodis“. Pamačiusieji jos eksponatus tikrai jais žavėsis, o žinantieji, kaip jų autorė užsiėmusi ir kiek atiduoda savęs kitiems, tikriausiai negalės atsistebėti – ir kada gi ji viską suspėja?
Technikų – gyva galybė
Dabar rankdarbiai – ištisas pasaulis su begale galimybių, kai gali pasirinkti širdžiai mielą techniką, o rankdarbių parduotuvių lentynos lūžta nuo priemonių įvairioms naujoms rankdarbių rūšims: stiklo, porceliano, odos, modelino, akmenukų, karoliukų, kailiukų...
– Dabar įvairiausių technikų tiek, kad ir norėdamas jų visų neišbandysi. O aš mėgstu iššūkius ir lengvai juos priimu. Užtinku ką nors naujo, ir tuoj knieti išbandyti... – atvirauja A. Paulauskienė. Moteris kuria rankines, pagalvėles, paveikslus, dėžutes, komplektus (rankinė ir šalis, rankinė ir pirštinės, rankinė ir riešinės, užrašų knygutė ir pieštukinė) arba papuošalus – auskarus, apyrankes. Ji įvaldžiusi tiek technikų, kad sunku ir išvardinti: neria įvairiais būdais, tapo ant šilko, mezga, audžia, velia, siuva, siuvinėja, dekoruoja dekupažo technika... O ir medžiagų, iš kurių jį kuria, gyva galybė: medis, oda, vilna, šilkas, linas, vielutė, kailis, kamštinė medžiaga, karoliukai, bambukinės lazdelės, kokoso riešutas, net užtrauktukai...
Kūrėjai ypač įdomi ir medžiagų, ir technikų įvairovė. Negana sukurti iš vienos medžiagos ir viena technika – tai pernelyg paprasta. Kur kas įdomiau, pavyzdžiui, numegzti paveikslą iš odinių juostelių ar pagaminti rankinę iš kokoso riešuto, kelių rūšių ir skirtingai išdirbtos odos ir metalo vinučių. Ir rodo dar nebaigtą kūrinį – rankinę, kurios rankeną atstos ragas – sako taip panaudosianti dėdės palikimą.
Pastaruoju metu menininkė ypač pamėgo dirbti su oda – ją ir verda, ir glamžo, ir klijuoja, ir dažo, ir kalinėja.
A. Paulauskienė pasakoja, kad ir jos mama siuvo, mezgė, nėrė, ir močiutė, ir teta buvo audėja, iki 90 metų iš staklių neišlipusi. Net ir tėvelis labai gražiai siuvinėjo paveikslus, pagalvėles. Pirmųjų darbelių, sako, ėmėsi būdama šešerių. Ji ir dabar prisimena plastikinius geltonus virbalus ir mezginį iš melsvai žalsvų siūlų – savo pirmąjį darbelį. O devintoje klasėje mokytoja jai netgi patikėdavo vesti darbelių pamoką – sakydavo, viską tu žinai, sugebi, tu ir vesk.
Pirmoji paroda, kurioje ji eksponavo savo darbus, prisimena A. Paulauskienė, buvo surengta studijų laikais Šiaulių universitete, o ją atidarydama, ji netgi skaitė savo eiles. Tiesa, dabar jas vadina nebrandžiomis...
A. Paulauskienė yra surengusi ne vieną autorinę parodą Tauragės kultūros centre, savivaldybės Švietimo skyriaus fojė. Autoriniai darbai buvo eksponuoti Tauragės „Santakos“ muziejuje, Lietuvos edukologijos universitete, Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete, Lietuvos aklųjų bibliotekos Kauno filiale, Žemaičių dailės muziejuje Plungėje, dizainerės Irenos Serapinienės galerijoje „Sirena“ Kaune. Prieš keletą metų Suomijoje su savo kūrybos darbais ji dalyvavo parodoje-mugėje „Gabalėlis Lietuvos V“. O ne viename žurnalo „Kraitė“ organizuotame konkurse yra tapusi nugalėtoja. Mokytoja ne vienerius metus yra dalyvavusi Lietuvių liaudies meno konkursinės parodos „Aukso vainikas“ regioniniame ture. Rajoniniuose, respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose ji skaito pranešimus vaizduojamojo ir taikomojo meno temomis.
Laiko kūrybai nedaug
O kur viso to reikia išmokti? Moteris šypsosi – reikia tik noro. Ji lanko parodas, seminarus, kursus, štai dabar jau penkerius metus gražiai bendrauja su Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetu, vasaromis organizuojančiu tarptautinius menų plenerus.
– Susirenkam koks 10–12 bendraminčių. Ten ir gyvenam, ir dirbam. Grįžtu su galingu darbu, per 5 dienas padarytu, ir vis ką naujo sužinau. Kitiems metams užsisakėm, kad knygrišystės pamokytų. Jau nemažai žinau ir moku, bet norisi dar plačiau... – pasakoja menininkė.
Ji pripažįsta, kad rankdarbiams kurti reikia turėti ir tam tikrų charakterio savybių – kantrybės, darbštumo, kruopštumo. Žinoma, ir pasitikėjimo savimi.
– Man nekyla minčių, kad neišeis, nesugebėsiu – noriu ir darau, – teigia ji. – Keliu sau iššūkius ir lengvai juos priimu. Kartais kiti sako – bus gerai, netaisyk, o aš sakau – ne, kol nebus idealiai, nenurimsiu. Ne kartą esu ardžiusi net ir visiškai baigtą darbą ir pradėjusi iš naujo...
Tačiau laisvo laiko kūrybai nedaug – yra darbų, kurie guli nebaigti 6–7 metus, prisipažįsta ji. Sako ir dabartinei parodai ne visus suspėsianti baigti.
Ji apgailestauja namuose netgi neturinti savo dirbtuvėlių. Sako, kai persikraustė į namą, tikėjosi tokias įsirengti. Deja, vietos joms taip ir neliko.
– Visas savo „turtus“ laikau rūsyje, o dirbu virtuvėje. Taip ir lakstau laiptais su maišeliais pirmyn atgal... – sako ji.
Didesnę dalį savęs atiduoda mokiniams
Didžiulį pasitenkinimą mokytojai suteikia ir savi, ir vaikų darbai. Ji sako esanti reikli kitiems, bet sau – dar labiau.
– Savi darbeliai juk nučiupinėti, išglostyti iki negalėjimo, – prisipažįsta kūrėja, o paklausta, ar malonesnis rezultatas, ar pats procesas, ji teigia, kad rezultatas, tačiau eina link jo irgi gero jausmo vedama. – Tačiau pirmiausia esu 99 proc. mokytoja, ir mokinių darbai man svarbiausi. Ir senjorams dėstau, ir mažiukams, ir mokykloj. Vis kita erdvė, bet visur aš – mokytoja, – tvirtina A. Paulauskienė.
Mokykloje 23-ečius metus dirbanti mokytoja ekspertė apgailestauja, kad laiko kūrybai lieka nedaug: ji dirba „Šaltinio“ progimnazijoje, Moksleivių kūrybos centre (MKC) turi būrelį ir savanoriauja Trečiojo amžiaus universitete. Ilgą laiką dirbo dar ir „Versmės“ gimnazijoje.
– Visus etapus praeinu, – šypsosi ji, – nuo mažiausių iki vyriausių...
Mokykloje ji dėsto technologijas 5–8 klasėms. Turi ir būrelį, į kurį ateina vaikai nuo 1 klasės. Kūrybos būrelyje MKC irgi renkasi įvairaus amžiaus vaikai.
A. Paulauskienė sutinka, kad sudominti šiuolaikinius vaikus rankdarbiais nelengva, dažnas jų neturi kantrybės, nori greito rezultato.
– Mokiniai kitokie, bet kiekvienas laikmetis turi perliukų. Bet negaliu sakyti, kad jaunimas nieko nenori. Yra vaikų, kuriems niekas neįdomu, bet yra ir tokių, kurie nori. Štai „Šaltinyje“ turiu jaunųjų dizainerių studiją, tai net ir vaikinų ateina. Jei į pamoką vaikai ateina ir niekur jie nedings, tai būrelyje reikia kažkaip sudominti. Saldainiais nelabai suviliosi... – sako ji.
Jai smagu, kad pernai MKC jos būrelį lankiusios mergaitės nori jį lankyti ir šiemet.
„Kūrėjų oazė“ – taip pavadintą respublikinį mokinių drabužių dizaino ir įvaizdžio konkursą mokytoja organizuoja jau devintus metus. Į jį suvažiuoja jaunieji kūrėjai iš visų šalies kampelių, pademonstruoja daugiau nei 30 kolekcijų.
Trečiojo amžiaus universiteto Menų fakultetui vadovaujanti A. Paulauskienė neatsistebi senjorais:
– Va, jie tai turi motyvacijos viskam. Viskas jiems įdomu, visko nori išmokti. Kad visi vaikai tokie būtų! Jau net ir nebežinau kartais, ką jiems rodyti... O man seilė tįsta, kad jos turi laiko ir gali pasidaryti, o aš neturiu laiko sau pasidaryti...
Tauragės krašto muziejaus "Santaka" nuotraukos
