Lietuvos Raudonasis Kryžius (RK) aktyviai veikia 16 miestų Lietuvoje, tarp jų ir Tauragėje. Jis įsikūręs V. Kudirkos g. 2A. Tauragės skyrius gali pasigirti ilga ir garbinga istorija. Nuo balandžio 18 dienos jam vadovaujančiai Danguolei Jatautienei problemos, kurias siekia spręsti RK, nesvetimos – daugiau nei tris dešimtmečius ji vadovavo Tauragės kaimiškajai seniūnijai. „Gebėti dalintis yra labai svarbu. Jeigu kiekvienas iš mūsų išmoktų pasidalinti, gyvenimas taptų prasmingesnis“, – įsitikinusi ji.
„Vieni nieko negalim“
Anksčiau Raudonojo Kryžiaus (RK) organizacija garsėjo savo pagalba stichinių nelaimių metu, po karo ieškant užsienyje pasimetusių tautiečių ir t.t. Dabar gi labiau orientuojamasi į pagalbą visiems, kam tik tos pagalbos prireikia, – senjorams, vaikams, skurstantiesiems ir kt. D. Jatautienė pasakoja, kad Raudonasis Kryžius reaguoja į visas bėdas, kokios beatsitiktų, ir į visus prašymus.
– Turime pagalbos centrą ir visada vienaip ar kitaip reaguojame. Turime programėlę, per kurią visi esame susijungę į bendrą tinklą ir iškart matome vieni kitų pranešimus. Pavyzdžiui, neseniai vėlai vakare pamačiau bendruomenės skelbimą, kad Šilalėje gaisras. Iškart susisiekiau su tos vietovės, kurioje įvyko gaisras, seniūnu, sužinojau, kad sudegė namas ir lentpjūvė, šeimai labiausiai reikia pinigų. Deja, finansinės pagalbos nelabai galim suteikti, tad klausiau, kuo dar galėtume padėti. Pasirodo, šeimoje yra dvimetis berniukas, moteris laukiasi. Mes turime sauskelnių, higienos prekių. Kitą rytą jau važiavau į Šilalę ir viską nuvežiau. Taigi jei vietoje turime ko reikia, iškart vežu, o jei ne – rašau į tinklą, kad reikia to ir to. Arba atėjusi ryte į darbą matau įrašą, kad Telšiuose dingo žmogus. Reikia drono. Iškart rašau prašymą savo ir skyriaus feisbuke. Ir taip – iškart atsirado iš Kauno žmogus, turintis droną. Taigi reaguojam visi operatyviai, nes mūsų tikslas ir yra pagelbėti žmogui nelaimėje.
Naujoji skyriaus vadovė pasakoja jau apsilankiusi Tauragės savivaldybėje, surengusi susitikimus su bendruomenių atstovais, ugniagesiais, policininkais, apvažiavusi ir aplinkines savivaldybes, susipažinusi ir informavusi, kuo RK gali būti naudingas, kvietusi tapti savanoriais.
– Vieni nieko negalim, tad turim bendrauti. Mano tikslas – kalbėti apie save, apie Raudonąjį Kryžių, kad atsitikus bet kokiai nelaimei organizacija būtų informuojama – tada ir pagalbos bus sulaukiama operatyviai.
Planuose – senjorų klubas
Vieni savanoriai dirba su Tauragėje apsistojusiais nuo karo bėgančiais ukrainiečiais, kiti – su senjorais. Pasak D. Jatautienės, skyriaus turi galimybę padėti pabėgėliams drabužiais, higienos priemonėmis. Jų pasiimti ateina ir jau seniau mūsų mieste gyvenančios pabėgėlių šeimos. Tokia pat pagalba teikiama ir vietiniams žmonėms, kuriems to reikia.
Kita RK darbo veiklos kryptis – pagalba vyresniems žmonėms. Šia veikla RK užsiima nuo 2018 metų. Sukurta programa ,,Šilti apsilankymai“ – ji skirta tam, kad apmokyti savanoriai kurtų draugystę su vyresnio amžiaus žmonėmis.

– Žinau daugybę gražių istorijų, kaip nuoširdus dėmesys ir bendravimas gerina jų emocinę ir fizinę savijautą. Senjorams, kaip ir visiems kitiems, itin svarbus bendravimas, šiltas žodis, išklausymas ir pagalba. LRK Tauragės skyriuje 42 savanoriai užmezgė draugystę su 82 senjorais, taip mažindami jų vienišumo jausmą, kurdami pasitikėjimą ir žinojimą, kad visada bus į ką kreiptis pagalbos, kai pagalba reikalinga labiausiai, – pasakoja D. Jatautienė. – Štai neseniai viena savanorė pasakojo, kad lankoma moteris ją vadina dukrele. Ta moteris vieniša – vyras miręs, sūnus gyvena užsienyje. Bendravimas su ją lankančia savanore moteriai yra didžiausia vertybė. Neretai senjorai materialiai gyvena visai neblogai – dažnas turi namuką, daržą, šiltnamį, tačiau pasikalbėti nebėra su kuo. Žinoma, jei ko prireikia, savanoris irgi mielai pagelbsti: žmonės paprašo tai vaistų nupirkti, tai patarimo, pavyzdžiui, kokį šalikėlį nusipirkti į bažnyčią eiti... Tiesiog paprastas bendravimas, kuris yra būtinas kaip oras ir kurio taip dažnai pritrūksta.
D. Jatautienė, pati įsirašiusi į savanorius, lanko du žmones – vieną vyriškį ir moterį, kurią vadina tetule:
– Ta moteris 86-erių, tremtinė, vyrą ir sūnų palaidojusi. Kartais paskambina, pasikalbam, o kai paklausiu, ko reikėtų, ji sako: „Nieko, tik pasikalbėti norėjau..“ Vienatvė yra baisus dalykas, ypač vyresniame amžiuje, kai ir sveikata nebe ta. Kiek žinau, žmonės, kurie gauna tą mūsų paslaugą, yra labai patenkinti.
Skyriaus vadovė juokiasi einanti per Tauragę ir „renkanti“ senus žmones – pakalbinanti juos, paklausianti, ar nereiktų kokios pagalbos. O neseniai senjorams buvo surengti pirmosios pagalbos užsiėmimai.
– Mano tikslas – įsteigti senjorų klubą, – mintimis dalijasi D. Jatautienė. – Visais kanalais ieškau žmonių, kurie galbūt pageidautų susiburti. Norinčių jau yra. Ką jie galėtų veikti? Tiesiog bendrauti, tik ne namuose, o pas mus. Puiki vieta, vidury Tauragės. Kodėl čia nesusibūrus, nepabuvus? Juk kai kurie žmonės labai energingi – nori pasipuošti, kur nors išeiti, išgerti arbatos, pasipasakoti, galbūt pažaisti šaškėmis ar kitą stalo žaidimą. Žmonės norėtų ir gydytojų, psichologų paskaitų. Dabar sutariau su moterimis, kurios buvo atėjusios į pirmosios pagalbos užsiėmimus, – rinksimės paskutinį birželio trečiadienį, 15 val. Netrukus bus mokymai kitai senjorų grupei, vėl pakviesiu burtis į klubą.
Ji tikisi, kad senjorai patys pasirinks, ką jie nori veikti kartu. Tiesa, vienas noras jau aiškus – apie tai D. Jatautienė žino iš savo darbo seniūnijoje patirties:
– Visi labai nori ekskursijų. Seniūnijoje dirbdama kelis metus iš eilės veždavau į ekskursijas bendruomenių aktyvistus ir senjorus. Esam daug kur buvę. Žmonės buvo labai dėkingi. Čia net nereikia kažkokių lėšų ar projektų – žmonės sutinka ir sumokėti nedidelę sumą, kad tik galėtų pakeliauti. Ir pavyzdžiui, už kokius 10 eurų visą dieną keliauji po Lietuvą. Nuostabu!
– Mano tikslas – įsteigti senjorų klubą, – mintimis dalijasi D. Jatautienė. – Visais kanalais ieškau žmonių, kurie galbūt pageidautų susiburti. Norinčių jau yra. Ką jie galėtų veikti? Tiesiog bendrauti, tik ne namuose, o pas mus. Puiki vieta, vidury Tauragės. Kodėl čia nesusibūrus, nepabuvus? Juk kai kurie žmonės labai energingi – nori pasipuošti, kur nors išeiti, išgerti arbatos, pasipasakoti, galbūt pažaisti šaškėmis ar kitą stalo žaidimą. Žmonės norėtų ir gydytojų, psichologų paskaitų. Dabar sutariau su moterimis, kurios buvo atėjusios į pirmosios pagalbos užsiėmimus, – rinksimės paskutinį birželio trečiadienį, 15 val. Netrukus bus mokymai kitai senjorų grupei, vėl pakviesiu burtis į klubą.
Pasak jos, toks senjorų klubas prie RK veikia Kaune, o užsienyje jie itin populiarūs.
Beje, RK savanorės lankosi kai kuriuose senelių namuose – pabendrauja, išveža laukan. Vadovė norėtų tokią veiklą plėsti, tačiau tam turi atsirasti savanorių vietose.
Pirmosios pagalbos mokymai – reikalingi
Pirmosios pagalbos (PP) programa vykdoma daugiau negu 20 metų. Šiai programai vadovauja ir mokymus veda LRK lektorė-instruktorė Alvyda Urbutienė. Programos tikslas – mokyti PP įgūdžių, šviesti apie PP svarbą. Be komercinių mokymų, organizuojami PP užsiėmimai bendruomenėms bei senjorams.
– Labai naudingi užsiėmimai – aiškiai praktiškai parodoma, ką kokiu atveju daryti, pvz.,, užspringus, pablogėjus širdies veiklai ir t.t. Jei susiburia bent 10 žmonių, galima tokius užsiėmimus užsisakyti.
Savanoriu tapti paprasta
Kiek Tauragės skyriuje yra savanorių?
– Pagal dokumentus – 90, tačiau aktyviau veikiančių – maždaug 50, – pasakoja D Jatautienė. – Prasidėjus karui Ukrainoje savanorių buvo padaugėję, žmonės norėjo prisidėti prie pagalbos pabėgėliams. Dabar siekiu susipažinti su visais savanoriais, išsiaiškinti, ką jie mano apie savo veiklą, jų lūkesčius.
O kaip tapti savanoriu?
– Labai paprastai – ateini ir užsiregistruoji, – sako ji. – Reikia tiesiog norėti daryti gerus darbus. Suprantama, savanoriai iš pradžių yra paruošiami. Aš pati prieš tapdama skyriaus vadove užsirašiau į savanorius. Užsiregistravau, su manimi labai greit susisiekė skyriaus darbuotoja, turėjau išklausyti įvadinius savanorių mokymus – jų metu supažindinama su veikla, galimybėmis. Jau užpildant anketą reikia atsakyti, kokia veikla būtų patraukliausia. Viskas vyksta nuotoliu. Pas mus daugiausia dirbančių su senjorais, tačiau turime ir kitokių veiklų. Pavyzdžiui, moterys ateina padėti rūšiuoti humanitarinės pagalbos priemones. Turime kabinetą, kuriame laikome higienos priemones, sauskelnes, rankšluosčius ir kt., daliname ją ir ukrainiečiams, ir paramos reikalingiems tauragiškiams. Moterys porą kartų per savaitę ateina viską sutvarkyti, surūšiuoti.
Paramą, pasak jos, skyrius gauna iš aukų, GPM paramos procento, rašo projektus ir juos laimėję gauna finansavimą.
Pastatas – su istorija
Paklausta, kodėl iš aplinkinių rajonų RK skyrius yra tik Tauragėje, ji pasakoja:
– Lietuvoje iš 60-ies savivaldybių RK skyriaus veikia tik 16-oje. O mes išskirtiniai dar ir tuo, kad esame labai turtingi – turime savo pastatą.
Pastatas pastatytas 1997-aisiais partnerių iš Danijos dėka. Istoriją, kaip jis čia atsirado, gali papasakoti Alvyda Urbutienė:
– 1996-aisiais buvo įkurti apskričių RK komitetai. Partneriai iš kitų šalių norėjo bendradarbiauti būtent su apskritimis. Tauragėje komitetui vadovavo šviesios atminties gydytojas, ligoninės direktorius Eugenijus Palekas. Taip užsimezgė bendradarbiavimas su Šiaurės Jutlandijos (Danija) RK organizacija. Atvažiavo pas mus to skyriaus aktyvistai, pavedžiojom po miestą. Pamenu, jie klausė, ar Tauragėje nėra neįgalių žmonių. Sakau, yra (tuo metu dirbau slaugytoja), bet jie negali išeiti į lauką, nes nėra kompensacinės technikos. 1995 ir vėlesniais metais niekas neturėjo nei neįgaliojo vežimėlių, nei ramentų ar kt. priemonių. Ir partneriai pateikė pasiūlymą atvežti kompensacinės technikos. Ir vežė kelis metus iš eilės, dukart per metus. Po kurio laiko atvažiavę jau patys sakė: dabar matom, kad ir pas jus yra neįgaliųjų... 1997-aisiais partneriams kilo mintis statyti pastatą Tauragėje. Jie siūlė pasirinkti, ko norėtume – galėtų pastatyti, pvz., kepyklėlę, skalbyklą, kad galėtume užsidirbti pinigų ir taip vystyti veiklą. Galiausiai nutarta statyti RK centrą, kuriame galėtų veikti dienos centras, vyktų kitokia veikla. Kai paklausė, kur statytume, E. Palekas išėjęs per duris parodė – čia. Mes tada turėjom kambarėlį tame pastate, kur įsikūręs ligoninės dezinfekcinis skyrius. Čia tada plytėjo laukymė – nuo Dariaus ir Girėno gatvės matėsi morgas. E. Palekas pagrindė, kad yra ligoninės komunikacijos, taigi nekainuos vandens, elektros tinklų, šilumos atvedimas, be to, pastatas užstos nemalonų morgo vaizdą. Jam teko įdėti daug pastangų, kad ir miesto valdžiai, ir vyriausybei įrodytų pastato reikalingumą. Pasitarę su savo bendruomene danai sutiko. Jie dengė 80 proc. statybos išlaidų, 20 proc. – vyriausybė. Pastatė per gerą pusmetį. Raktai buvo įteikti paskutinę 1997-ųjų dieną.