Banko pastatas šiandien. Jono Valaičio nuotrauka
Iš kairės Istorikas D. Kiniulis, dokumentikos kūrėjas A. Gėlaitis ir R. Jančiauskienė. Jono Valaičio nuotrauka
Sužinoję apie naujai statomą objektą, šiais laikais žmonės rūpinasi, kad jis negadintų aplinkos vaizdo. Pastatas turi būti gražus ir įdomus. Tačiau tokį požiūrį, pasirodo, žmonės turėjo toli gražu ne visais laikais. Pernelyg puošnu, paprasti ūkininkai gėdysis įžengti į vidų – taip tarpukariu skambėjo argumentai, kodėl nereikėtų statyti Tauragės banko rūmų, šiuo metu laikomų vienu žymiausių tarpukario metų architektūros pavyzdžių, kuris iki šių dienų išliko mažame Lietuvos mieste.
Išsigando grožio
Antradienį „Holivudo“ kavinėje, įsikūrusioje Prezidento gatvėje, susirinkę kultūrininkai apžvelgė Europos šalių kino forumo „Scanorama“ renginio filmą „Tarpukario Lietuva per kino kronikų objektyvą“, kuris šią savaitę rodomas Tauragės kultūros centre. Diskusijoje dalyvavusi Renata Jančiauskienė pacitavo vieną dokumentą, rastą tyrinėjant tarpukarį Tauragėje.
Šis dokumentas atskleidžia kai kurių tauragiškių nuogąstavimus, kad gražūs pastatai nederės prie bendro Tauragės vaizdo.
– Kai rašiau savo baigiamąjį darbą, turėjau paliesti Tauragės kultūrinį, socialinį kontekstą, kartu – ir tarpukarį. Taigi, suradau labai smagią citatą, parašytą 1934 metais, kai Vytauto bei Dariaus ir Girėno gatvių sankirtoje buvo pradėti statyti tuomečiais standartais prabangūs banko rūmai. Šiuo metu pastatas yra pusiau tuščias, – dėstė diskusijos dalyvė.
Pasirodo, kad tuo metu Tauragės gyventojai kritikavo puošnų Tauragės banko rūmų architektūrinį pasirinkimą. Vyriausiasis statybos ir sauskelių inspektorius Novickis sakė, kad žmonės bijos į rūmus įžengti. Jo citata skamba taip: „Rūmai savo brangumu ir puošnumu nesiderina su Tauragės miesto bendru vaizdu. Visuomenė aiškiai neigiamai nusistačiusi dėl tokios brangios ir puošnios statybos. Ūkininkai drovėsis įžengti į baltus marmuro imitacija papuoštus rūmus“.
– Kaskart, kai praeinu pro banko rūmus, prisimenu šią citatą. Pagalvoju, ar išties Tauragė galvojo, kad tas pastatas per puošnus, o gal reikėtų to puošnumo, gal tas pastatas ir toliau turėtų kelti dvasią. Be to, šie rūmai stebuklingai išliko iki šių laikų, – kalbėjo R. Jančiauskienė.
Nuotraukų liko mažai
Ji kalbėjo, kad neretai prisimenant istoriją apgailestaujama, kiek daug pastatų, stovėjusių praeityje, Tauragėje neliko.
– Kai mes kalbame apie Tauragę ir šio miesto tarpukarį, tai dažniausiai paliečiame paveldo praradimo temą. Galime ant rankų pirštų suskaičiuoti, kokie objektai išliko. Nors kai kurie pastatai iki šių dienų stovi, tačiau jie buvo ne kartą remontuoti, ne visuomet galima ir atpažinti tą pastatą, dėl to mums tas tarpukaris labai siejasi su praradimu. Daug erdvių mieste tapo tuščios arba apstatytos sovietiniais statiniais, – dėstė R. Jančiauskienė.
Anot šioje diskusijoje dalyvavusio istoriko Dariaus Kiniulio, nors dažnai kalbama apie praradimus, tačiau verta prisiminti ir tai, kas Tauragėje liko iš tarpukario laikų. Jis užsiminė ne tik apie banko rūmus, bet ir apie Kultūros rūmų pastatą, Tauragės ligoninę, kurios pastatas išdygo dar 1932 m., o vėliau buvo ne kartą pertvarkomas, pristatomi nauji korpusai.
– Viduje jau praktiškai neliko autentikos, bet išorėje dar nemažai galima jos pamatyti, – dėstė D. Kiniulis.
Tiesa, istorikas apgailestavo, kad nuotraukų iš tarpukario Tauragės išlikę labai mažai. Anot jo, kuo mažesnis miestas, tuo mažiau ir nuotraukų. Didžiausiu fotografijų archyvu galėtų pasigirti tik tarpukario laikų Kaunas.
Pasak D. Kiniulio, nemažai nuotraukų užfiksavo į Lietuvą įsiveržę ir šalį okupavę naciai per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau šiose fotografijose kai kurie pastatai jau gerokai apgriuvę, todėl labai sunku susidaryti bendrą vaizdą, kaip tarpukariu išties atrodė Tauragė.
– Kaip įsivaizduoti tarpukario miestus? Filmuotos medžiagos ir fotografijų likę sąlyginai nedaug. <...> Tauragėje, nors ir yra tų nuotraukų, bet pastebiu, kad tarpukario Tauragės erdves galime atpažinti labiau iš vokiečių darytų nuotraukų, kai naciai puolė ir fotografavo kiekvieną kampą. Tuomet jau galima pamatyti sugriautus namus bei susieti su tuo, kas toje vietoje galėjo būti pastatyta tarpukariu. Iš tarpukario laikotarpio nuotraukų nėra pakankamai. Galbūt jos sudegė arba buvo išmestos. O gal iki šiol žmonės laiko fotografijas asmeniniuose albumuose. Iš vokiečių karių artimųjų nuotraukų galima įsigyti aukcionuose, – pasakojo istorikas.
Pasak D. Kiniulio, tarpukariu žmonės dažniau fotografavo save, o ne pastatus arba aplinką.
Tarpukaris – arčiau nei galime įsivaizduoti
Tauragės kultūros rūmuose šią savaitę buvo galima išvysti filmą, kuriame užfiksuoti tarpukario Lietuvos vaizdai, užfiksuotas ir Prezidentas A. Smetona. Dokumentikos kūrėjas Aleksas Gėlaitis, surinkęs tarpukario Lietuvoje užfiksuotus vaizdus ir parodęs juos filme „Tarpukario Lietuva per kino kronikų objektyvą“, kalbėjo, kad vieną filmo dalį sudaro nespalvoti kadrai, o kitą – spalvotos akimirkos.
Pasak istoriko D. Kiniulio, žiūrovai pasąmoningai nespalvotus vaizdus suvokia kaip akimirkas, kurios įvyko labai seniai, o štai spalvotus kadrus vertina kaip nutikusius visiškai neseniai.
– Nespalvota dalis buvo nuobodesnė, be įgarsinimo, akivaizdu, kad nufilmuotas šiek tiek ankstesnis laikotarpis, o štai vėlesnis laikotarpis, kai Lietuva pasiekė tarpukario išsivystymo lygį, <...> jau yra spalvotas. <...> Mažai kas turėjo kameras, todėl tai, kad galima matyti spalvotai, tuo metu buvo nerealu. Kai matome filmuotą medžiagą nespalvotą, mes ją labai pasendiname, nors išties tai nėra tokie jau ir seni laikai. Tiesiog spalvų nebuvimas sukuria įspūdį, jog daugiau metų praėjo. Tačiau kai matai spalvas, gali suvokti, jog tarpukaris nebuvo taip jau ir seniai. Tai tik 70–80 metų. Praktiškai vieno žmogaus gyvenimo trukmė, – sakė D. Kiniulis.
Banko pastatas šiandien. Jono Valaičio nuotrauka
Iš kairės Istorikas D. Kiniulis, dokumentikos kūrėjas A. Gėlaitis ir R. Jančiauskienė. Jono Valaičio nuotrauka
