Archyvų paslaptys

Muziejaus eksponatai atskleidžia daugybę įvairiausių faktų. Neretai iš jų susidėlioja visa šeimos ar giminės saga. Pasak Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkės Ingos Nagaitienės, Skaudvilės krašto muziejuje saugoma nemažai Liudviko ir Kotrynos Gerkių šeimos palikimo, atskleidžiančio tragišką, o tuo pačiu ir herojišką istoriją. 

Istoriją pasakoja... stalas

Vienas Skaudvilės krašto muziejuje saugomų eksponatų – Skaudvilės valsčiaus sekretoriaus stalas, prie kurio ne vienerius metu dirbo Liudvikas Gerkis. 

Nuotrauka

– Dažniausiai viršaičiais buvo išrenkami valstiečiai, kurie buvo mažai raštingi, todėl savivaldybėje labai svarbus žmogus buvo sekretorius (raštininkas), kuris privalėjo mokėti rusų kalbą. Valsčiaus sekretoriaus rankose buvo visa dokumentacija, archyvas, gyventojų dokumentų tvarkymas. Sekretorius skirdavo valdžia ir dažniausiai jais tapdavo rusai, tačiau būta išimčių. Liudvikas Gerkis Skaudvilės valsčiaus sekretoriumi dirbo 1908–1915 m. ir 1919–1925 m., – pasakoja I. Nagaitienė.

L. Gerkis buvo vedęs Lomių dvaro ekonomę Kotryną Slavinskaitę. Skaudvilėje, Kundročių gatvėje, šeima nusipirko 6 ha žemės ir įkūrė sodybą. 

Slėpė žydus

Antrasis pasaulinis karas pareikalavo daug aukų. 1941 m. prasidėjo žydų genocidas. Už žydų slėpimą ir laikymą grėsė mirties bausmė. Apie tai buvo skelbiama okupacinės valdžios įsakymuose, apie tai su baime kalbėjo ir žmonės. 

– Tačiau Kotryna Gerkienė nepabūgo mirtino pavojaus. Ji buvo gilių humanistinių pažiūrų, išprususi moteris. Vokiečių okupacijos metais jos vyras jau buvo miręs. Kotryna gyveno su dukra Elena ir brolio dukra Antanina. Į Gerkienę dažnai buvo kreipiamasi „teta Kotryna“, – pasakoja muziejininkė.

Nuotrauka

Pasak jos, pamažu K. Gerkienės sodyba tapo žydžių globos organizavimo centru. Joje buvo aptariamos galimos slėptuvių vietos žydėms, tariamasi su žmonėmis, kas galėtų padėti. Čia buvo gaminamas maistas, rūpinamasi sveikata, rūbais. Daržinėje ar dvigubame lauko tualete dažnai slėpėsi ir pačios žydės. Dažniausiai jas paskirdavo po dvi, kad būtų drąsiau ir saugiau, nes reikėdavo naktimis pereiti iš vienos slėptuvės į kitą. Didžiausios pagalbininkės slapstant žydus buvo dukra Elena ir dukterėčia Antanina. Jos išnešiodavo žydėms pagamintą maistą, stebėjo aplinką ir sekė galimus pavojus. Gerkienės ir kitų gerų žmonių, nepabijojusių ištiesti pagalbos ranką dėka pavyko išsigelbėti 7 moterims ir 1 berniukui. 

Į Sibirą – su trispalve

Elena Gerkytė ištekėjo už Mykolo Ungailos. 1951 m. jį ištrėmė iš Skaudvilės, nes, pasak jo, nebuvo paklusnus sovietinei valdžiai, atsisakė tapti kuriamo kolūkio primininku. Elena, nors ir nebuvo tremiama, tačiau važiavo kartu su savo vyru savanoriškai. Nors sodyboje buvo pilna saugumiečių ir stribų, Ungailienė pasiėmė trispalvę Lietuvos vėliavą ir įkišo į ryšulį. Tremtyje ją slėpė, nes buvo draudžiama turėti lietuviškų simbolių, relikvijų. Net už patriotines dainas galėjai atsidurti lageryje. Praėjus 7 tremties metams Elena gavo teisę sugrįžti. Besiruošdama kelionei moteris vėliavą išardė dalimis pagal spalvas ir įdėjo atskirai skirtingų daiktų, kad niekas nesuprastų, kad tai Lietuvos trispalvė. Grįžusi susisiuvo ir kartojo: „Kai numirsiu, įdėkite šią brangią relikviją į kapą.“ Deja, taip nebuvo padaryta. 

Nuotrauka

Vėliavą toliau saugojo Mykolas Ungaila, kuriam mirus giminaitė Liuda Prailgauskienė beveik 50 metų saugotą vėliavą padovanojo Skaudvilės muziejui. 

– Tai puikus meilės tėvynei atspindys, kai vykdamas į tolimą, atšiaurų kraštą žmogus norėjo turėti su savimi bent dalelę Lietuvos, – sako I. Nagaitienė.

Nuotrauka