Kultūra

Kristina Anulienė, Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė, šiemet tapo viena iš penkių socialinės apsaugos sistemoje dirbančių žmonių, kuriems įteiktas aukščiausias Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įvertinimas – „Gerumo žvaigždė“. Šie metai 243 darbuotojus vienijančiai įstaigai buvo išties sunkūs. Dar prieš mėnesį įstaigoje buvo kilęs koronaviruso protrūkis, sirgo 98 globos namų gyventojai. Kiek anksčiau su didžiuliu visuomenės pasipriešinimu būdavo pasitinkamos įstaigos iniciatyvos neįgaliuosius integruoti į visuomenę. K. Anulienė prisipažįsta: praeityje ir panika, ir ašaros. Didžiausius sunkumus gausaus kolektyvo vadovei įveikti padėjo, kaip ji sako, neįtikėtinas darbuotojų susiklausymas, rūpinimasis vienas kitu bei tikėjimas.

„Tauragės žinios“: Ką jums reiškia šis ministerijos įvertinimas?

Kristina Anulienė: Viso apdovanojimo aplinkybes Socialinė apsaugos ir darbo ministerija slėpė iki pat renginio. Buvau informuota, kad vyks renginys nuotoliniu būdu ir aš turiu dalyvauti. Kadangi turėjau išvykti, pranešiau, jog dalyvaus mano pavaduotoja, kaip mat gavau atsakymą, jog mano dalyvavimas yra būtinas. Ir kad tai bus maloni staigmena. Likus dienai iki renginio gavau įsakymą, kuriame ir buvo pranešta apie apdovanojimą. Tai išties buvo maloni staigmena. Džiaugiuosi įvertinimu, tačiau kartu jaučiu dar didesnį įpareigojimą eiti tolyn, nenuleisti rankų, dirbti, kad ir kokie sunkumai iškiltų.

T.Ž.: Šie metai įstaigai ir jums buvo ypač sunkūs ir pareikalavę didžiulio susitelkimo. Įstaigą užklupo virusas ir lapkričio viduryje nedarbingumą turėjo apie 50 darbuotojų (iš viso Adakavo socialinių paslaugų namuose dirba 95 asmenys, – aut. past.). Įstaiga tapo koronaviruso židiniu. Kaip su visu tuo susidorojote?

K.A.: Buvo išties sunku. Visų pirma karščiuojantiems paskyrėme atskirą įstaigos korpusą. Padarėme tarsi atskirą COVID-19 skyrių. Jame vyko intensyvus socialinių darbuotojų ir medikų darbas. Ten buvo ir lašinės statomos, turime išnuomotus deguonies aparatus. Tie gyventojai, kuriems buvo nustatytas koronavirusas, tačiau simptomų nejautė, buvo apgyvendinti vienoje vietoje, tie, kurie nebuvo užsikrėtę – buvo perkelti į kitą aukštą. Su jais dirbo atskiri darbuotojai. Tarp aukštų buvo draudžiama bendrauti. Kiekvienam gyventojui maistas į kambarį buvo tiekiamas individualiai. Tokios sistemos laikomės ir dabar. Šiuo metu sergančiųjų nėra. Va, tik vakar (kalbėtasi praėjusią savaitę – aut. past.) viena gyventoja sukarščiavo, teks darbuotojus testuoti.

T.Ž.: Girdėjau, kad buvo sudėtinga gyventojus išlaikyti vienoje vietoje, ne visi suprato situacijos rimtumą. Jie įpratę judėti tarp aukštų, išeiti lauk, bendrauti.

K.A.: Tiesa, gyventojams buvo ir vis dar yra sudėtinga. Juk čia yra jų namai. Jie įpratę čia jaustis laisvai. Vis dėlto juk jie psichinių negalių turintys ligoniai. Prasidėjo paūmėjimai. Pasitaiko, šaukia: „Kada mus išleisite“. Gyventojus erzina, kai susirgus tenka persikraustyti į kitą kambarį, jaučiasi sąmyšis. Šios pandemijos metu dar kartą įsitikinome didelių įstaigų tokiems ligoniams žala. Jie įpratę iš kambarių eiti pasivaikščioti į koridorius, o to negalime leisti šiuo laikotarpiu. Ar asmuo serga, ar sveikas, jis nori nuklysti pasižmonėti į kitą aukštą.

T.Ž.: Kas padėjo išgyventi šį laikotarpį?

K.A.: Visų pirma – tikėjimas, kad visa, kas bloga, praeis. Įsitikinau, kad aplink yra daug gerų žmonių. Prasidėjus susirgimams Tauragės rajono savivaldybės Ekstremalių situacijų operacijų centras padėjo priimti sprendimus, ką reikia daryti. Pirmasis žingsnis, užkirtęs kelią viruso plitimui ir galimoms mirtims, ir buvo mobiliosios komandos sudarymas. Šiai komandai vadovavo gydytojas Danas Masiulionis. Jis su Tauragės pirminės sveikatos priežiūros centro atstovais vyko į mūsų įstaigą, konsultavo mūsų žmones, teikė visokeriopą pagalbą.

Taip pat noriu pasidžiaugti žiniasklaidos darbu. Kartais visuomenė žiniasklaidą piešia iš blogosios pusės. Priešingai, mums patekus į bėdą sulaukdavome skambučių su klausimu, kaip sekasi, kokios pagalbos reikėtų. Kai mums trūko darbuotojų, buvo viešinamas kvietimas, kad žmonės ateitų dirbti.

Taip pat norėčiau padėkoti ir Tauragės užimtumo centrui, kurie mums siuntė žmones dirbti. Buvo diena, kai iš šešių įstaigos slaugytojų penkioms buvo diagnozuotas koronavirusas. Galvojome, kad nebeliks, kam dirbti.

T.Ž.: Rūpinatės neįgaliųjų integravimu į visuomenę. Jūsų ir rajono savivaldybės iniciatyva jau įrengti grupinio gyvenimo namai Marių gatvėje. Susitikime su Jovarų gyventojais buvote pasitikta priešiškai. Kaip jaučiatės, susidurdama su tokiu priešiškumu?

K.A.: Tai laikini dalykai, ir kiekviena patirtis turi savo naudą. Iki šiol gi psichinių negalių turintys asmenys būdavo išvežami toli į Adakavo kaimą ir visuomenė jų nematė. Žinoma, dabar ta integracija gal yra kiek skubota, ir visuomenės informavimas galėjo vykti kiek kitaip. Suprantama, kad kiekvienas nežinojimas įneša visuomenei baimės. Tačiau aš to jau ir tikėjausi.

Vienas skaudesnių buvo Skaudvilės bendruomenės pasipriešinimas. Buvau pasitikta skaudžiais, nepagrįstais užgauliojimais. Visokių žmonių yra. Tauragėje kažkaip mums lengviau ta integracija vyksta. Jovaruose nebuvo taip, kaip Skaudvilėje.

Žaliojoje gatvėje 22 yra pastatytas gražus, didžiulis namas. Ruošiamės įkurtuvėms ir norėtume, kad jos įvyktų per Kūčias. Norėtume šių namų būsimiems gyventojams padaryti tokį kalėdinį stebuklą, kad jie šventes sutiktų jau naujuose namuose. Jų bus dešimt. Šiame name apsigyvens protinę negalią turintys asmenys.

T.Ž.: Kaip pandemijos akivaizdoje pavyksta pačiai išlikti ramiai? Kas praskaidrina mintis?

K.A.: Turbūt didžiausia dovana yra grįžti į namus, kuriuose esi išgirsta, suprasta, gali pasidalinti savo bėdomis. Skiriu daug dėmesio ir namų aplinkos kūrimui.

Dar noriu pasakyti kai ką, kas galbūt nuskambės gana nepopuliariai... Man padeda tikėjimas. Visada dėkoju Dievui už tai, ką jis duoda. Ačiū mūsų parapijos klebonui, kuris kiekvieną sekmadienį aukoja šventas mišias už mūsų įstaigos darbuotojus ir gyventojus. Tikėjimas, kad tau padeda kažkas iš aukščiau, suteikia jėgų. Dėkoju savo mamytei, kuri man tai įskiepijo. Jei tu sieki gerų dalykų, jie visuomet nutinka. Panašiai ir mums darbe. Buvo visko: panikos, ašarų, abejonių, tačiau nuolat jaučiamas vienas kito palaikymas padėjo tai išgyventi. Mūsų įstaigos darbuotojai supratingi, rūpinasi vienas kitu. Ačiū jiems.