Galimybė prisiliesti prie daugybės gyvenimo istorijų išsiliejo į knygos puslapius
Įkelta:
2020-12-06
Nuotrauka
Stefanija Mažeikienė. Asmeninio albumo nuotrauka
Aprašymas

Stefanija Mažeikienė. Asmeninio albumo nuotrauka

Stefanija Mažeikienė, kone pusę amžiaus skubėjusi į pagalbą visiems, kam prireikė skubios medicinos pagalbos, išėjusi į užtarnautą poilsį pagaliau rado laiko kūrybai. Neseniai 70-metį atšventusi moteris jau gali būti tituluojama rašytoja: jos „kraitis“ – ne tik daugybė poezijos posmų, bet ir romanas. Ji prisipažįsta nustebusi, kai sulaukė žurnalistės skambučio. Sako, pagalvojusi „nebedirbu, esu užtarnautame poilsyje, kas galėtų manimi domėtis“, tad ir duoti interviu nelabai norėjosi. Taip ir pasakė – kad nieko įdomaus negalės papasakoti. Bet pasikalbėjusi su žurnaliste ilgėliau sako pagalvojusi, kad šiais „izoliacijos“ laikais nereikia užsidaryti – reikia bendrauti, dalintis savo patirtimis. Nors tos patirtys ne vien smagios, Stefanijos mintys kupinos šviesos ir vilties. 

Birutė Slavinskienė: Kada supratote, kad literatūra jums artima, kad turite talentą rašyti?

Stefanija Mažeikienė: Nuo jaunų dienų mėgau skaityti knygas. O paauglystėje, žiūrėk, ir suregzdavau kokį ketureilį. Tuo viskas ir baigdavosi. Metams bėgant mintys, kurias norėtųsi išlieti popieriuje, aplankydavo ir naktimis, po kelionių pas pacientus, o kartais tarsi atklysdavo iš niekur. Nežinau, ar drįsčiau teigti turinti talentą. Rašymas man suteikia malonumą, tai nėra tik būdas išlieti mintis. Man tai tarsi bendravimas su kažkuo kitu – nauju, popieriuje užgimusiu herojumi, istorija.

B. S.: Kodėl pasirinkote mediciną, o ne kokią artimesnę literatūrai sritį?

S. M.: Istorija žemiška – tuo laikotarpiu mažai kas iš mūsų galėjo sau leisti pildyti svajones. Teisingiau pasakius, galimybė studijuoti mediciną tarsi jau buvo svajonės pildymas. Jaunystės draugė, kuri studijavo mediciną, įkvėpė ir nulėmė mano tolimesnio gyvenimo kelio pasirinkimą, kurio niekada nesigailėjau. Galimybė susidurti su tiek gyvenimo istorijų iš arti yra neišdildoma mano gyvenimo dalis. 

B. S.: Kiek metų dirbote vadinamojoje greitojoje? Turbūt teko patirti įvairiausių ekstremalių situacijų, nuotykių, sunkumų? 

S. M.: Kaip visi suprantame, šiame darbe tavo pagalbos šaukiasi dažniausiai sunkiausiais gyvenimo momentais. Tai reta galimybė prisiliesti prie labiausiai atvirų ir tyrų žmonių gyvenimo momentų. Tarsi jausti tuos momentus iš aibės gyvenimų – vėl ir vėl. Medicinoje tu žinai, kad konkrečiais veiksmais gali padėti žmogui kritiniu momentu. Tačiau retai atsimename žmogiškus aspektus – surastus žodžius, kai jokie žodžiai neguodžia, išklausytas istorijas, apkabinimus ar paprasčiausiai buvimą šalia.  

Tauragės greitojoje medicinos pagalboje išdirbau 42 metus. Jei ne spausdintos raidės lapuose, ir pati nepatikėčiau, kaip nepastebimai pralėkė šis laikas.

Nesiplėsiu apie atskirus iškvietimus. Nors daugybė istorijų tarsi užgniauždavo dalelę manęs, man visuomet tarsi pačiai skaudėdavo širdis, aplankius sunkia liga sergantį mažą vaikutį ar paauglį. Kai visų aplink širdys jau sudaužytos suvokimo, kad jie iš lovos niekada nepakils. Palikus jų namus ašarų užgniaužti nebepavykdavo. Suvokimas, kad esi bejėgis ką nors padaryti. Tai tik jų gyvenimo pradžia, bet pasaulis tarsi nuo jų nusisuka. Yra dalykų, kuriuos prisimenu ir po visų šių metų. Tik ne visada galiu apie tai garsiai kalbėti. Nešiojuosi savo širdyje svetimą skausmą, ir tiek. Kaip žiūrėti į mamą su 3 metukų sūneliu po chemoterapijos (plika galvyte, vaškine veido odele), o jos akys pilnos baimės ir vilties... Tai nebėra tik darbas. 

B. S.: Dirbant tokį sunkų daug fizinių ir dvasinių jėgų reikalaujantį darbą turbūt grįžus namo tesinori pailsėti, o juk dar teko ir auginti vaikus, rūpintis namais? Kaip viską suspėdavote? Papasakokite apie savo vaikus, anūkus.

S. M.: Kai darbas širdžiai mielas, tos sunkios naktys ir dienos yra pakeliamos. Grįžusi iš darbo randi brangiausią savo turtą – vyresnėlę dukrelę. Į tave žiūri dvi mažos akytės ir tiesiamos rankytės: „Mamyte, panešiok, pažaiskim“. Tuo momentu darbo istorijos nutolsta ir prasideda kita gyvenimo dalis. Po vienuolikos metų į šį pasaulį atkeliavo mano jaunėlė dukrelė. Tuo metu kūrėme namus, ėmiausi verslo, dienos prasidėdavo dar tamsoje. Tuomet rašymas buvo „iškritęs“ iš mano gyvenimo.

Abi dukros norėjo tarptautinio išsilavinimo, po kurio pasiliko gyventi Skandinavijoje. Dirba tarptautinėse įmonėse, sukūrė šeimas ir, žinoma, kaip visiems seneliams, didžiausią džiaugsmą teikia mūsų anūkėlis Gustavukas.

Norėčiau duoti išmintingų patarimų, kaip viską suspėti, tačiau mano asmeninė patirtis buvo paprastesnė: kai dienos sustyguotos minutėmis, telieka imti ir daryti, spręsti problemas greitai – ir būti visada pasiruošusiai.

B. S.: O kada radote laiko ir jėgų kūrybai? 

S. M.: Didžioji gyvenimo dalis pralėkė su mintimis, kurios taip niekada ir nepalietė popieriaus. Kai dukros paliko namus, darbai nurimo – kažko trūko. Aš nebuvau pasiruošusi naujam gyvenimo ritmui, dažnai širdį užliedavo liūdesys, ir nuo tada į mano gyvenimą vėl atėjo rašymas. Prasidėjo po eilėraštį ar kelias eilutes, kol galiausiai, žiūriu, jų jau gana daug prisikaupė. Pradėjau galvoti apie knygos išleidimą. 

B. S.: Esate ne kartą dalyvavusi įvairiuose kūrybiniuose konkursuose, esate ir laimėjusi. 

S. M.: Daug metų esu Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ narė. Dalyvauju respublikiniuose literatų konkursuose. Vienas iš jų „Migracija – Tėvynę paliekam, kitos neatrandam“. Tapau šio apsakymų konkurso laureate. Rašiau apsakymą „Adolfas Ramanauskas – kovotojas, kankinys ir simbolis“ respublikiniam konkursui Marijampolėje. Tai buvo kiek kitokio pobūdžio kūryba, su daugiau informacijos nagrinėjimo, rinkimo. Buvo įdomu sužinoti apie A. Ramanausko vaikystę, jo gyvenimo planus ir tikslus, jo tikrąsias gyvenimo vertybes. Parsivežiau prozos konkurso diplomantės diplomą. 

Visų konkursų neišminėsiu, bet tai malonūs ir kūryba pakirbenantys momentai. Juolab, kad vertintojai yra profesionalūs lituanistai iš įvairių universitetų. Smagu susitikti, pabendrauti su bendraminčiais iš skirtingų Lietuvos vietovių.

B. S.: O kaip gimsta eilėraštis ar romanas? Koks tas kūrybos procesas? Ar jums reikia kokių ypatingų sąlygų, kad galėtumėte rašyti? Koks paros laikas tam tinka labiausiai? 

S. M.: Eilėraštis gali užgimti labai greitai. Kaip aš tai vadinu, po gero „griaustinio“ tarsi pats liejasi. Natūraliausiai pavyksta rašyti vėlai vakare, kad aplinkui vien tyluma ir tamsa. Tik aš ir baltas lapas. Nors vėl, kai rašai – nesi vienas. Visuomet su kažkuo kontaktuoji, kažkas mintyse kartu su tavimi.

B. S: Kokius jausmus išliejate eilėmis?

S. M.: Jausmų būna įvairiausių, kartais jie supinti ir suraizgyti. Kartais įkvepia sugrįžusios istorijos iš dešimtmečių praeities, kartais – pokalbis ar elementarūs kasdieniai įvykiai. Daug eilėraščių sukasi apie meilę, gyvenimą. Meilė turi daug prasmių, mums visiems skirtingai interpretuojamų, ir dažniausiai yra visko pradžia ir pabaiga. 

B. S.: Papasakokite apie savo kūrinius: kiek eilėraščių, kitokių kūrinių esate parašiusi, apie ką jie? 

S. M.: Šiuo mano gyvenimo etapu kūryba yra gana tęstinis procesas, tad suskaičiuoti būtų sunku. Kol mūsų visų gyvenimų nesutrikdė dabartinė situacija, mes, „žingsniečiai“, aplankydavome ne tik savo rajono mokyklas, bibliotekas, net tapo tradicija kiekvieną rudenį prie Jūros upės rengti poezijos vakarus „Saulėlydžio posmai“. Suvažiuodavo bendraminčių iš kitų rajonų. Prieš keletą metų buvome pakviesti į „Versmės“ gimnaziją. Perskaičius eilėraštį, parašytą 1974 metais, pasirodė įdomu, kad tuometinių abiturientų aktualijos ne taip ir pasikeitusios. Buvau maloniai nustebusi, kai po renginio priėjo berniukas ir norėjo nusifotografuoti šį eilėraštį. Visada malonu, kai jaunimas domisi kūryba. Tauragės literatai iki šiol gyveno labai aktyviai, mes važiuodavome į kitus miestus pasisvečiuoti, skaitydavome savo naujausius  kūrinius. Jie važiuodavo pas mus. Kai susikaupė daug eilėraščių – išleidau eilėraščių knygą „Aušros belaukiant“. Buvo smagu turėti knygą savo rankose, bet galvoje jau sukosi mintys apie romaną.

B. S.: Neseniai jį ir išleidote. Kaip gimė jo idėja – ar iškart žinojote, kaip vystysis veiksmas jame? O personažai – ar jie turi prototipus realiame gyvenime, ar tai grynai fantazijos vaisius?

S.M.: Tiesiog susidėliojau turinį mintyse, sudėjau knygos planą iš daugybės gyvenime sutiktų personažų. Jie visi tikri – su savo ilgais, vingiuotais gyvenimo keliais, kaip ir kiekvieno žmogaus. Mes visi turime savas istorijas. Vieni pasirenkame, o kartais gauname kelią su mažiau vingių, kiti visą gyvenimą plūduriuojame kaip laivai be šturmano, nešami bangų. Taip ir mano pagrindinė herojė – turėjo nugyventi beveik visą gyvenimą, kol suprato jo prasmę. Kurti romaną man pačiai buvo labai įdomu, nes viskas savaime liejosi, ir personažai tarsi jau seniai gyveno mano galvoje, jų veiksmai žinomi jau seniai. Bet laikydama romaną „Gyvenimo nuodėmės“ rankose buvau laiminga, jaučiausi padariusi tai, apie ką svajojau ilgą laiką.

B. S.: Galbūt ant jūsų stalo guli jau naujo romano rankraštis? O gal dar jis tik mintyse? 

S. M.: Šiuo metu visas pasaulis išgyvena pokyčius, nerimą. Tai metas susikaupti ties svarbiausiais gyvenimo dalykais ir, nors kūrybinės mintys nedingsta, jas užgožia gyvenimiškesni momentai.

B. S.: Kas jus dabar džiugina, o kas liūdina? 

S. M.: Mus su vyru labiausiai džiugina, kaip aš mėgstu sakyti, „užauginti mano gyvenimo vaisiai“ –  dukrelės. Tarp mūsų labai stiprus ryšys, nėra dienos be pokalbio – esant dabartinėms technologijoms, net esant toli vieniems nuo kitų – gyvenimas tarsi vyksta kartu, besidalijant kasdieniniais momentais, kuriais esu laiminga galėdama džiaugtis kartu su vyru, su kuriuo kartu praleidome jau 45 metus.

Nors mano gyvenimo istorija nėra lengva kaip plunksna, nuoširdžiai galiu pasakyti, kad aš džiaugiuosi kaip mažos mergaitės iš vaikystės medinio namelio pamiškėje – istorija išsikerojo per gyvenimo metus.

B. S.: Kokį metų laiką labiausiai mėgstate ir kodėl?

S.M.: Labiausiai laukiu vasaros. Ji mane džiugina visomis prasmėmis. Gamta tarsi rodo savo gražiausią, įspūdingiausią versiją. Be to, tai metas, kai suvažiuoja dukrelės su savo antrosiomis pusėmis ir visų brangiausiu anūkėliu. Tuomet mūsų namai pilni džiugesio.

Nuotrauka
dainu
Juozo Petkevičiaus nuotrauka
Įkelta:
prieš 11 valandų
Keli šimtai pagal lietuvių liaudies muziką sinchroniškai šokančių asmenų – toks reginys 2022 metais į atmintį įsirėžė ne vienam Vasaros estradoje Tauragės apskrities dainų šventę stebėjusiam tauragiškiui. Panašūs vaizdai bei pakili nuotaika susirinkusiųjų laukia šį šeštadienį Jurbarke. Apie pora tūkstančių šventės dalyvių bursis Jurbarko dvaro parke.
Nuotrauka
kvadratu
Įkelta:
prieš 1 dieną
Šią savaitę du vakarai Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ skirti festivalio „Kvadratu“ parodų pristatymams bei susitikimams su autoriais. Šiandien, birželio 11 d. 17 val. Tauragės pilyje, Fotografijos galerijoje Svetlana Batura pristatys parodą „Giedraičių šeimos fotografijų archyvo tyrimas“, o rytoj Pilies parodų salėje įvyks jau antrasis susitikimas su parodos „Kaukių balius“ autoriumi, fotomenininku Jonu Staseliu, kuris šįkart plačiau papasakos apie 90-ųjų fenomeną – grožio konkursus ir atskleis pikantiškas jų organizavimo detales.
Nuotrauka
dainu
Įkelta:
2024-06-10
2024-ieji Lietuvoje – ypatingai dainingi, skambūs ir svarbūs – Lietuvos Respublikos Seimas 2024 metus paskelbė Dainų šventės metais. Mums šie metai išskirtiniai – Jurbarke organizuojama Tauragės regiono dainų ir šokių šventė, turinti gilias tradicijas. Bėgant metams daug kas kito, tačiau visada išliko siekis išsaugoti regiono dainų šventės tradiciją, kuri stiprina Jurbarko, Pagėgių, Šilalės, Tauragės rajonų savivaldybių kultūrinį tapatumą ir įvairiapusį bendradarbiavimą.
Nuotrauka
Boogie Boys PLGGG
Įkelta:
2024-06-05
Ne tiek daug europietiškų grupių gali pasigirti pavergę muzikos gerbėjus ir profesionalus džiazo gimtinėje Amerikoje. Viena iš jų – penktadienį, birželio 7 dieną, į Tauragę atvykstanti lenkų grupė „Boogie Boys“, kurie buvo didžiausio pasaulyje bliuzo konkurso „International Blues Challenge – Memphis, USA“ finalininkais, o jų albumas „Hey You“ yra patekęs į „Geriausio savo produkcijos albumo – International Blues Challenge 2010“ finalą. Tad tauragiškiams pasitaikė unikali proga Tauragės džiazo festivalyje išgirsti dar vienus pasaulinio lygio atlikėjus
Nuotrauka
kvadratu
Juozo Petkevičiaus nuotrauka
Įkelta:
2024-05-30
Konfliktai nepalieka žmogaus, nors jie turėtų būti išaugami kaip vaikystėje nešioti batai. Europos konfliktų fone, vienu metu kalbant skirtingoms kartoms, užuot akcentavus skirtumus, Tauragės krašto muziejus „Santaka“ 2024 metais ieško bendruomenę vienijančių vardiklių, todėl šįmet festivalyje „Kvadratu“ tyrinėsime kartų polilogą.
Nuotrauka
jazzz
Organizatorių nuotraukos
Įkelta:
2024-05-28
Diena kita irrrrrr...... bus atidarytas dešimtasis festivalis „Džiazo dienos Tauragėje“. Šiandien nesižvalgysime atgal, neaptarinėsime to, kas buvo nuveikta per tą dešimtį metų. Paliksime laiko ir žodžių festivalio sezono pabaigai, kai jau bus galima atsigręžti atgal ir apibendrinti tai, kad buvo, tai, ko reikia ir tai, kas, galbūt, bus.
Nuotrauka
poezija
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotrauka
Įkelta:
2024-05-27
Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka poezijos mylėtojus tarptautiniu festivaliu „Poezijos pavasaris“ džiugina nuo 2001-ųjų metų. Festivalį rengia Lietuvos rašytojų sąjunga ir Rašytojų klubas. Tai didžiausias Lietuvoje literatūros renginys, kurio išvakarėse išleidžiamas naujų eilėraščių, poezijos vertimų ir esė apie literatūrą almanachas „Poezijos pavasaris“.
Nuotrauka
dziugiena
Įkelta:
2024-05-20
Dvi dienas Pilies kiemelyje, Vaikų literatūros skyriuje ir Viešosios bibliotekos skaitykloje šurmuliavo lėlių teatrų šventė „DŽIUGENA 2024“. Šis festivalis tauragiškius džiugina jau 5 metai ir yra virtęs į didelę ir vaikų labai laukiamą šventę. Šiais metais tai lyg vaikiškas, smagus jubiliejus.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2024-05-18
Gegužės 18 d. startuoja kasmet Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ rengiamas festivalis KVADRATU. Muziejininkai pristato šių metų festivalio PROGRAMĄ ir temą: kartų polilogas.
Nuotrauka
k
Juozo Petkevičiaus nuotrauka
Įkelta:
2024-05-15
Kada naktį leidai pilyje? Gegužės 18 d., Muziejų naktį, Tauragėje tokia galimybė bus! Jau šį šeštadienį visa Europa minės Tarptautinę muziejų dieną, o Tauragės krašto muziejus „Santaka“, susivienijęs su festivaliu Tauragė JAZZ, pasiūlys ne tik edukacinę, bet ir muzikinę programą. Vakarą pilyje praturtins ir startuojantis festivalis KVADRATU, muziejaus rengiamas jau šeštus metus.
Nuotrauka
dziazas
Remis Ščerbauskas foto
Įkelta:
2024-04-29
Džiazas... Sakysit, kiek gi galima apie jį? Ne tik galima, bet ir reikia. Kodėl? Na, kaip teigia visagaliai internetiniai šaltiniai, džiazas - tai visuotinė universali laisvės ir geranoriškumo kalba, kuri vienija skirtingų kultūrų, religijų ir tautybių žmones, puoselėja, skatina taiką, tarpusavio supratimą, dialogą ir toleranciją. Ir nepasiginčysi. Ir dar: 2011 metais UNESCO nutarė, kad nuo šiol balandžio 30-oji bus Tarptautine džiazo diena. Jei yra tokia diena, reikia ją švęsti.
Nuotrauka
metų knyga
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotrauka
Įkelta:
2024-04-25
Startuojant Lietuvos bibliotekininkų draugijos organizuojamai nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei, jų išvakarėse vyko 11-ąjį kartą vykstančio konkurso „Tauragės metų knyga“ nugalėtojų apdovanojimai.
Nuotrauka
KVMT
Dainiaus Kažukausko nuotrauka
Įkelta:
2024-04-22
Publikai duris atveria Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) pastatas, galintis pasigirti viena geriausių akustikų šalyje, romantiškų pavadinimų „Jūros" ir „Marių" salėmis, moderniausiomis technologijomis ir patogumu kiekvienam čia apsilankysiančiam. Teatro kuriamas kokybės ženklas –  amžinasis meno alsavimas, vienijantis istorinių įvykių suformuotą Klaipėdos miesto veidą ir pajūrio kraštovaizdį. Muzikinio teatro veikla – lyg bangavimas, nepaliaujamas amžinybės, kūrybos ir skambesio pojūtis!
Nuotrauka
dainų
Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-04-19
Dar 2023-iųjų gruodį prasidėjęs Dainų šventės žygis per Lietuvą aplankė dešimt savivaldybių – Kretingą, Vievį, Pasvalį, Lazdijus, Jonavą, Marijampolę, Anykščius, Nemenčinę, Mažeikius ir Plungę.
Nuotrauka
biblioteka
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotrauka
Įkelta:
2024-04-12
Ketvirtadienio vakarą B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje pristatyta 9-oji Evos Tombak knyga „Popietės laikas: mitai ir tiesa apie senėjimą“.
Nuotrauka
salemonas
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Įkelta:
2024-04-10
Antradienio  vakarą Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje rinkosi tauragiškiai, kurie nekantravo susitikti su Lietuvoje gerai žinomu rašytoju, aplinkosaugininku, fotografu, gamtininku, radijo laidų vedėju, daugybės premijų laureatu, jau beveik 100 knygų autoriumi – Selemonu Paltanavičiumi.
Nuotrauka
proda
Įkelta:
2024-04-03
Balandžio 4 d., ketvirtadienį, 17 val. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ Fotografijos galerijoje, atidaroma vilniečio fotografo Levo Žiriakovo analoginės fotografijos paroda „Kūrėjai“. Ekspozicijoje – Lietuvos ir užsienio menininkų portretai, užfiksuoti 1994–2023 metais. Paroda veiks iki 05.24 d. Organizatorius – Tauragės krašto muziejus „Santaka“.