Paskutinė repeticija, kurioje vyrai jau su šviesios atminties Vigantu
Medžio kamienas. Susilaukėm, kad prišalo prie žemės. Su traktorium ir trijų vyrų pagalba „atšildysim“, kad premjeroje ant scenos atgytų…
Akmenis atvežė Vytautas, kryžių – Viktoras… Gi viską teks ilgai nešti mums, kol plaks neramioji širdis
Šis tekstas – apie tai, kaip mūsų miesto, mūsų šalies ir mūsų tautiečiai pasaulyje padėjo statyti mūsų, Tauragės liaudies teatro, spektaklį pagal Vidmantės Jasukaitytės romaną „Golgotos vynuogės“ arba kaip draugiškai mylėti be išskaičiavimo.
Paprastai teatro virtuvė žiūrovui nėra žinoma. Žiūrint televizijų kulinarines laidas, kuriose vaizdžiai rodoma, kaip laikomas peilis ir kokiomis įstrižainėmis pjaustomas svogūnas, pabandysiu ir aš ne taip smulkmeniškai papasakoti, bet šiek tiek praverti teatro langą, kad pajustumėt, koks gėris sklinda iš tų žmonių, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja kuriant spektaklį.
Šis spektaklis baigiamas statyti gavėnios laikotarpiu. Ir tai tik sutapimas, kad jo tema nesutalpinama į tai, ką galima paimti, paliesti, nunešti, padėti... Daug metų artimai bendraudama su poete rašytoja Vidmante Jasukaityte negalėdavau atsistebėti jos sakinių sudėtingumu, kartu išlaikant minties aukštumą, žodžio grakštumą ir paprastumą. Spektaklį kiekvienas priims per savo gyvenimo filosofinę prizmę.
O mano noras buvo kalbėtis, prašyti prisidėti kažkuo ir tų žmonių, kurie gal ir nežiūrės spektaklio, neskaitys knygos. Ir tai normalu, tai netgi gal gerai, nes aš visada jaučiu, kad visi žmonės yra ĖJIMAS Į ŠVIESĄ!
Pristatau Šviesuolius. Jų mano Ėjime per pasaulį ir palaikančių mano menines bei teatrines idėjas yra, manau, skaičiuojama nebe šimtais. Tad šiandien trumpai ir Flux-iškai supažindinsiu su 19 iš jų. Tiek yra šiame spektaklyje vaidinančių aktorių.
1. 19-a! Bus ir daugiau, nes turim dublerių: Sigita, Urtė, Danutė, Vida, Vitalija, Daiva, Lina, Raselė, Meidė, Enrika, Goda, Meilutė, Genovaitė, Juozapas, Jonas, Dainius, Petras, Zenonas, Nojus, Vidas, Rimas, Gintaras, Eugenijus. O Vigantas, deja, jau Amžinoje šviesoje.
2. Rita iš Vilniaus pristato abitą.
3. Vida atsineša siuvimo žirkles, metrą, adatėlių… ir vakarais dažnai teatro kambarį paverčiam siuvykla.
4. Jolita be pykčio, kur ten – su šypsena taiso kažkelintą mūsų klaidą.
5. Danguolė duoda voką.
6. Miletos skiautėtos gėlės, ant mūsų lininio takelio prisiūtos, atrodo gražesnės.
7. Audronė organizuoja kryžiaus gamybą.
8. Lijana duoda sąvaržėlių.
9. Ramunė pirmąjį gavėnios penktadienį nuperka žuvies.
10. Daliai pasaulis mažas, tai imasi konkrečios pagalbos.
11. Evaldas skambučiu pranešė, kad meldžiasi Amerikoje.
12. Kita Dalia sukuria mesendžerio grupę „su vaizdu“.
13. Linutė „pasirašo“ akmenų gamybai – turim.
14. Rimui patinka kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzika.
15. Broniukas sako, kad šakų miške galima rasti.
16. Marijus „su vaizdu“ du kartus pakartoja, kad bus tobula.
16 a. Egidijus vis kartoja tą tobulumą.
17. Vilmantas duoda įrašą.
18. Regina nusiperka pirmą bilietą (3 eurai).
19. Saulė vis aukštyn, žmonės su vis platesne šypsena laukia.
– Ko laukiat? Ko tikitės? – klausiu aš.
– Stebuklo, – atsako.
– Stebuklas jūs visi. Stebuklas – mūsų buvimas. Ir kiekvieno mūsų stebuklingas gyvenimas nepaprastas savo paprastumu.
Taip visi ir kiekvienas pagal savo gebėjimus, darbus, profesiją ir kuriam pasaulio vaizdą. Jeigu nori ką nors padovanoti, atiduok tai dabar.
„Vaikščiokite debesimis – aš jums palieku tą tradiciją, būkite vieningi su savo siela, ir greitai išnyks riba, skirianti žmogų nuo angelo.
Eikite drąsiai, ateikite, kokie esate, nes visus mus vienodai myli tas, kursai sukūrė visa ir be kurio negali būti nieko“ (Vidmantė Jasukaitytė, iš knygos „Golgotos vynuogės“).
P.S. Žadėjau Flux, tai ir baigiu savo stiliumi. Po renginio „Surišti… Lietuvos lietumi ir Taurage“ gavau padėkų ne tik iš tų pilnai užpildžiusių salę žiūrovų, bet ir iš tų, kurie po visko gailisi, kad nebuvo... Tad ateikit, kad netektų gailėtis.
Genovaitė Urmonaitė, Tauragės liaudies teatro režisierė
Paskutinė repeticija, kurioje vyrai jau su šviesios atminties Vigantu
Medžio kamienas. Susilaukėm, kad prišalo prie žemės. Su traktorium ir trijų vyrų pagalba „atšildysim“, kad premjeroje ant scenos atgytų…
Akmenis atvežė Vytautas, kryžių – Viktoras… Gi viską teks ilgai nešti mums, kol plaks neramioji širdis
