Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Šiandien minime Šeimos dieną. Kiek mums visiems svarbi šeima? Ko gero, paprasčiausias meilės savo šeimai įrodymas – domėjimasis jos istorija. Sondrai Vaišvilaitei, pribloškiančios savo grožiu knygos „Šviesybių namai“ autorei, be galo svarbi kiekviena, net ir smulkiausia giminės istorijos detalė, kurias ji kartu su seserimi Danguole rinko po kruopelytę ne vienerius metus ir sudėliojo iš jų ištisą paprasto gyvenimo epą, įdomų ir vertingą ne tik artimiesiems. Susirinkusieji į Sondros Vaišvilaitės knygos „Šviesybių namai“ pristatymą vos tilpo B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos skaitykloje – žinia apie šią ypatingą leidinį priviliojo ne tik autorės draugus, artimuosius, bet ir kraštotyra, istorija, etnografija besidominčius žmones.
Vienos giminės istorija
Iki šiol S. Vaišvilaitė tauragiškiams buvo puikiai žinoma kaip savo amato meistrė – ji yra kirpėja. O dabar atsiskleidė ir kaip rašytoja. Knyga „Šviesybių namai“ sudaryta pagal autorės mamos Anės Zėkytės-Vaišvilienės pasakojimus. Iš pradžių ji buvo išleista vos 30 egzempliorių tiražu. Vėliau savivaldybei ir Sondros draugams padedant jų atsirado 120.
Tai vienos liuteroniškos genties, gyvenusios Lėkiškės kaime, istorija, papasakota pasitelkiant kelių kartų moterų prisiminimus, gyvenimo apmąstymus. Gimtis, vaikai, gyvenimo vargai, paprasta kasdienybė, šventės, mirtis, kuri visada šalia, ir begalinis pasikliovimas Dievu – tai pagrindinės knygos temos. „Šviesybių namai“ iš kitų panašių ledinių išsiskiria savo folkloru, tarme ir labai ryškia konfesine tapatybe.
Renginio metu autorė pasakojo, kaip ir kodėl gimė mintis sudėti šeimos istoriją į knygą. Moteris prasitarė nemaniusi, jog knyga galėtų būti įdomi ir su jos šeima, giminėmis nesusijusiems asmenims, daugiau rašyta dėl savęs, savo šeimos istorijos išsaugojimo. Pasak autorės, knyga yra labiau mistinė nei istorinė.
Knygoje – vienos šeimos istorija, kurioje ir daug etnografijos, tarmės dermių, daug paprastų žmonių gyvenimo.
„Jie man kalba“
– Įvairias istorijas mama užrašydavo ant kartono lapelių, dedamų pakuojant pėdkelnes. Ant kiekvieno lapelio – vis kita istorija. Kadangi visas tas istorijas mes su sese žinojom mintinai, pilnos istorijos rašyti ji nesivargindavo, tik pavardes, svarbiausius faktus, – teigė Sondra. – Vartydama tuos lapelius vis galvodavau, kaip sudarysiu knygą ir tuos lapelius nuskenuotus sudėsiu į galą.
Ji pasakojo knygą rašiusi taip, kaip pasakojo mama, ir sako nespėdavusi rašyti, tarsi patys veikėjai jai būtų diktavę tekstą.
– Jeigu jie man kalba, aš tiesiog sėdu ir rašau, – pasakojo autorė.
Kelias neįdėtas į knygą istorijas įgarsino aktorius Žvainys Ivanauskas, jas išgirdo ir susirinkusieji. Jo skaitomas tekstas – neįtikėtinai mistiškas. Tai patvirtino ir Sondra:
– Sukurti tokio teksto neįmanoma, arba jis ateina, arba jo nėra visai.
Svarbus ir vertingas darbas
Kunigas Mindaugas Dikšaitis, Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonas, liuteroniškų teologinių knygų leidėjas, džiaugėsi, kad knyga pasiekė skaitytojų rankas, ir stebėjosi autorės kuklumu, nes knyga, anot jo, niekuo nenusileidžia profesionalių rašytojų kūrybai ir yra verta būti perskaityta kiekvieno.
– Kai tik atsiverčiau knygą, buvo sunku patikėti, kad tai parašė ne profesionalus rašytojas. Ir kiti, kas skaitė, buvo maloniai nustebę. Sondra tokios liuteroniškos kuklybės, nesigarsino apie tokį didelį darbą. O mūsų tikėjimo ir mūsų krašto žmonėms tai svarbu. Knygoje tarmė nėra redaguota, kaip autorė girdėjo, taip užrašė. Tokia tarme kalbėjo nedaug žmonių, tai gotiškais rašmenimis rašytų tekstų kalba. Man atrodo, kad tai labai svarbus ir vertingas darbas – rašyti taip, kaip buvo kalbama. Kita knygos potemė, kuri žavi, – gyvenimas, stiprios moterys, paprastas nuoširdus tikėjimas, – mintimis dalijosi kunigas M. Dikšaitis.
Jis įsitikinęs, kad ši knyga vertinga ne tik autorės šeimai, vaikams, bet ir visam mūsų kraštui.
Dažnas liuteronas ras ir savo giminės istorijos dalelę
Pokalbį moderavusi Milita Poškienė pritarė – šioje knygoje dažnas kraštietis, liuteronas gali surasti ir savo giminės istorijos dalelę.
Muziejininkė, kultūrologė, Pagėgių krašto kraštotyrininkė Giedrė Skipitienė įsitikinusi, kad ši knyga – lobių lobis, ir ne tik dėl savo turinio, bet ir dėl leidybos dizaino.
– Tai lobis visiems mums, absoliučiai visiems, – sakė ji. – Nes jei mes nežinome savo šaknų, tai nepažįstame ir savęs. Apie liuteronišką kultūrą, tradicijas ir papročius rašyta daug, bet apie Tauragės krašto liuteronų gyvenimą dar niekas neparašė. Todėl ši knyga – didelė naujiena.
Ji tikino tokios įdomios knygos savo gyvenime dar neskaičiusi.
– Sondra sako, kad jai tarsi kažkoks balsas viską diktavo. Tai noriu pasakyti – talentingus rašytojus balsas ir vedžioja, – teigė G. Skipitienė. – Tai autentiškas liuteronų buities liudijimas Tauragės krašte ir Mažojoje Lietuvoje, suteikiantis skaitytojams prasmingą šio krašto dvasinio gyvenimo peizažą. Nuo Mažvydo katekizmo iki dabarties lietuvių kalba ieško žodžio, sakinio ar metaforos, kuriuo galėtų išreikšti tautos egzistavimo prasmę. Man regis, kad knygoje „Šviesybių namai“ skamba ne tik per amžius atkeliavusi tarmė, bet ir prieš šimtmetį gyvenusių žmonių balsai, kurie ir yra tautos prasmė.
Paprasto gyvenimo epas
Mažosios Lietuvos kūrėjas, poetas, publicistas, fotografas Eugenijus Skipitis prisipažino – ši knyga jį pakerėjo savo estetika.
– Paprastai knygą skaityti pradedu nuo metrikos. Mane pritrenkė, kad tiražas – 30 egzempliorių. O kai pradėjau skaityti, ji mane užbūrė ir praėjo tas pyktis, kodėl tiražas toks mažas – supratau, kad gero daikto neturi būti daug. Dabar išgirdau apie 100 egzempliorių. Tai irgi nėra daug, bet svarbu, kad savivaldybė atsibudo. Noriu palinkėti, kad autorė iškapstytų ir antrą tomą! Knygos autorės pavardė man buvo nežinoma. Paskaitęs supratau – Tauragėje dar yra parako!
Pasak jo, skaitant knygą išryškėjo pagrindinis dalykas – tai paprasto gyvenimo epas.
Knygos ištrauka
Kad skaitytojai geriau įsivaizduotų, kokia ši knyga, ir pajustų jos dvasią, autorei leidus spausdiname nedidelę jos ištrauką iš skyriaus apie Miko Zėkio mirtį. Šis skyrius, pasak Sondros, jai pats brangiausias.
„Mikas Zėkis mirė 1950 m. spalio 20 d. Tuo metu vieniems karo baisumai jau buvo pasibaigę, o kitiems šėtonas kaitino tarybinį katilą, laukdamas šviežienos. Miškuose jaunimas tebekovojo savo beviltiškąją kovą, stribai, slankiodami pamiškėmis ir aplink sodybas, kėlė nerimą, pasipiktinimą ir pasibjaurėjimą. Juk jie visi buvo kaimynai, vieno krašto, vieno kaimo, nuo mažumės priaugę vienas prie kito, bet ramybės tas žinojimas anaiptol nesėjo. Mikas nerimavo. Daug buvo girdėjęs, kaip žmonėms, mokantiems kelias kalbas, iškviestiems į Šubartinę, paprastai iš baimės sustodavusi širdis arba tardymo metu išsigandę virsdavo ir patys susitrenkę galvas mirdavo. Nuo visų naujųjų laikų įvykių širdis darėsi vis neramesnė. Mikas žinojo, kad tokie kaip jis, daug žinantys, išvažiuoja į Sibirą arba greit randa smertį. Žinojo, kaip tokių žinovų ir išminčių tarybiniams laikams nereikia, žinojo ir labai nerimavo. Laimei, niekas nekvietė tardymui, tarsi jo gyvenimo knygas šventa ranka būtų užkišusi už pečiaus. Nekvietė. Dienos ėjo, sveikata prastėjo. Gal nerimas, gal stresas ir baimė paveikė širdį, kad ji užgeso. Mirė paveiktas širdies ligos, po, atrodė, įprastinio kosulio priepuolio.
„Tą rykmeti nei kokia žolė, a nei pypki nemačyja i negelbėja... Užgesa! Smertis atvadava nu visų kosulių... Teip, kaip lovoje užgesa, teip nesistriošydami kūnelia kindoti i paskutiniaisiais žemiškais pūsčios užvedimais vargyti, po mamutes paliepimu, palikom gulėti. Žibinom žvakike, rėkėm i čia pat iki balso prastojimo šnekėjom „Tėve mūsu“. Nu galvos nutraukusi sava skepeta Mamuti, plačiuoju kraštu apgaubdama smakrą, apjuosi lavonui galvą, surišdama štyva mazga ant pat viršugalvės. Mes, mergeles, nesusilaikiusias nu tokia reginia, biški sukikenom, ali mamuti tumžyg visus susarmatindama vėlei sugrąžina pri maldos i susodinusi pri knygų, pati paduodama gaidą, iš šiepas ištrauki tokią papilkėjusią maršką i tiesei uždengi tėvelia lavoną, teip pakavodama nu mūsų visų akių varstymų. Tris giesmikes pagiedojom visi, o jau po mamutes paskaityma iš knygelių maldą pri lavono jijie pati Mertynuką su Miku išgriūda per duris ieškoti plačios lentos lavono numazgojimui. Broliai išsinuošina, o mamuti, su Viešpaties gyriumi ant lūpų, pravėrusi didįjį kufertą, riūšiava lavonui rykus. Pri mūsų akių išsiėmi žemuogini muila i pasisukdama į mūsu puse pakajingai pasaki: „Mergeles, po lavona numazgojima šita kaladike įdėkem į pečiu, nės teip reikia“ . Išėmusi apatinius marškinius i apatines ilgas kelnes, jijie nejučia tai išskleisdava, tai vėl dviem linkiais per ranką perlenkusi glaudi sau pri žanda. Šitieji apatiniai buva josios pačios išausti i josios pačios padirbti, naujut naujutėliai, kaip auksas. Mes, visas trys, sėdėjom kaip apuokeliai ant suola po pat palange i narstėm akimis mamutes pasisukimus beigi pasilenkimus, o jijie pati, tebelaikydama apatinius drabužius, juos vėl glaudi i glaudi tai pri lūpų, tai vėl brauki sau per žandą. Nesusitūrėjusi pasiteiravau, kudie jijie teip daugėl šitas apatines kelnes pri burnos dedanti. „Mergeles, juk Danguje nieks su kostymais beigi bateliais neduod po debesis braidžioti. Tę reikią nukeliauti teip pat po tam tinkamu prisiriedymu.“
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Autorės, knygos „Šviesybių namai“ ir B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
