Ugnės Ramanauskaitės nuotrauka
Tauragėje vienas kitą atradę ir grupę, pavadintą „Neradau“, subūrę, o šiuo metu Vilniuje studijuojantys 4 atlikėjai su šypsena prisimena ir labiausiai įsiminusius kuriozus, ir nesėkmes, patirtas ant scenos. Tauragiškiai Kostas Patašius (20 m.), Julius Bučinskas (19 m.), Anelė Matrosovaitė (20 m.) ir Greta Jonelytė (19 m.) aistrą muzikai atrado skirtingai, tačiau pradėję groti kartu išmoko ir ne vieną bendrą pamoką.
– Kaip susibūrė grupė? Kaip sugalvojote jos pavadinimą?
Kostas: Kiek pamenu, kartą baigėsi repeticija, po kurios turėjome pasirodymą mokykloje. O pavadinimo neturėjome. Ilgai jį galvojome, tačiau minčių į galvą nešovė. Juokais ir sakau kitiems grupės nariams, kad taip ir pasivadinkime – „Neradau“. Pajuokavom. O pavadinimas ėmė ir pasiliko.
Anelė: O groti visi kartu pradėjome maždaug prieš dvejus metus. Grupė susibūrė mokyklos laikais, o dabar ją jau esame baigę, 3 iš mūsų jau studijuoja universitete, o Greta šiais metais taip pat įstojo į Vilniaus universitetą.
Julius: O pati grupė susibūrė po to, kai mes su Kostu ėmėme groti ir ieškoti kitų muzikantų. Ieškojom ir vietos, kur burtis. Taip sutikome „Versmės“ gimnazijos muzikos mokytoją Inesą Altaravičienę, kuri pasakė pažįstanti būgnais grojančią Gretą, o tada atsirado ir Anelė. Beje, Kostas su Anele jau prieš tai buvo susitikę, pagrodavo.
– Ar grupėje yra lyderis?
Anelė: Manau, kad mes pakankamai lygiaverčiai, nes kartu tiek pat įdedame darbo rašydami visas dainas, kartu priimame sprendimus. Aš dainuoju ir groju elektrine gitara, rašau dainoms žodžius.
Julius: Aš taip pat groju elektrine gitara, kartais sintezatoriumi, prisidedu ir prie muzikos rašymo.
Kostas: Aš groju bosine gitara, kartais parašau dainų.
Greta: O aš groju būgnais. Kai Julius, Anelė ir Kostas parašo dainą, aš įkomponuoju savo pasirodymą.
– Gyvuojate jau 2 metus, tikriausiai esate pasirodę ne viename didesniame koncerte, tiesa?
Julius: Taip, esame pasirodę ir „Menų feste“ Tauragėje , ir Vilniuje, kai vyko universitete kalėdinė šventė.
Greta: Per šį laiką vienas kitą tarytum papildome, patariame vienas kitam, kaip ir ką pakeisti, ką galima padaryti geriau. Kūryba nėra toks lengvas procesas, kartais nuomonės išsiskiria. Tačiau mūsų stiprybė ta, kad mes mokame vienas su kitu kalbėtis. Iš viso per 2 metus esame parašę apie 10 kūrinių. Kai kurių nebegrojame, tad sunku pasakyti tikslų skaičių, bet apie 10 tai tikrai.
– Ar muzikinėje veikloje buvo kokių nors nuotykių, kurie labiausiai įsiminė?
Anelė: Vienas įsimintiniausių įvykių nutiko tada, kai grojome „Menų feste“. Vienas iš kūrinių, kurį turėjome atlikti, buvo mano solinė daina, kai groju viena. Kol aš dainavau, Kostas ant scenos iškepė karštų sumuštinių. Viskas vyko prieš susirinkusių žiūrovų akis (juokiasi, – aut. past.).
Kostas: Tiesiog su to renginio fotografu susitarėme, kad jis man atneš giros, o aš jam pakepsiu sumuštinių.
Anelė: O dar buvo atvejis, kai grojome Vilniuje ir staiga vidury pasirodymo nutrūko Juliaus styga. Ir tai nutiko per pačią pirmą koncerto dainą.
Julius: Tiems, kurie nenusimano, kas nutinka, kai nutrūksta styga, tai galiu pasakyti, kad gitara išsiderina, nebeskamba. Tai nutiko per pačią pirmą dainą, o groti turėjome apie 40 minučių. O dar prieš koncertą vakare galvojau, ar nereikėtų pasiimtų stygų. Nepasiėmiau.
– Kaip išsisukote iš padėties?
Julius: Pasinaudojau savo galva ir mėginau po kiekvienos dainos iš naujo derinti gitarą, kad bent kažkiek ji derėtų. Ir naudojau likusias stygas.
Greta: Prieš kiekvieną pasirodymą yra labai svarbu tinkamai pasiruošti. Koncerto metu dar nė karto nesu pametusi ritmo, bet repeticijų metu taip nutinka neretai. O kas man labiausiai įsiminė, kad „Menų feste“ pagreitinau mūsų atliekamą dainą. Grojau, man ji labai patiko, ir pati net nepajaučiau, kaip visa grupė, kuri turėjo derintis prie manęs, privalėjo skubėti. Apie tai man papasakojo kitas būgnininkas.
– O kaip vyksta pats muzikos kūrybos procesas?
Julius: Būna, kad Anelė parašo žodžius, Kostas sukuria dainos struktūrą, sudėlioja akordus, kaip jam patinka. Pamenu atvejį, kai Kostas net susapnavo tai. Atsibudo ir parašė vidury nakties dainą. Tad kūriniai gimsta skirtingai. O tuomet susėdame kartu ir mėginame bendrai viską sudėlioti.
Kostas: Mano sapnai kartais būna tokie, kad aš viską tarsi jaučiu. Pavyzdžiui, sapnuoju, kaip man kas nors nutinka, ir man išties skauda. Taigi, tas pats ir su muzika – jeigu ji skamba sapne, tai aš ją pajaučiu labai detaliai, o atsibudęs prisimenu natas. Taigi, ir tąkart susapnavau dainą, o atsibudęs dar girdėjau ausyse skambančią melodiją, beliko ją parašyti, juk taip gerai skamba.
– O kaip kiekvienas iš jūsų atradote muziką?
Anelė: Užaugau pakankamai muzikalioje šeimoje ir kai buvau maža, pradėjau lankyti muzikos mokyklą, o baigusi ją ėjau ir toliau į užsiėmimus, grojau gitara. Visada jaučiau norą kurti muziką. O kai susibūrė grupė, atsirado galimybė save realizuoti.
Kostas: Aš nesu kilęs iš muzikalios šeimos, tačiau man nuo mažens patiko garsi muzika. Mano brolis klausydavo 2000-ųjų muzikos ir žaisdavo „Battle field“ (vaizdo žaidimų serija, – aut. past.), kuriame buvo garso takelių ir iš 1970-ųjų roko kūrinių. Taigi, man tada taip patiko ši muzika, kad ir iki šių dienų jos klausau.
Greta: Pirmoje klasėje panorau eiti į būrelį, pradėjau lankyti dainavimo užsiėmimus. Ir taip gavosi, kad man pasiūlė groti būgnais. Antroje klasėje kiek pagrojau, vėliau mečiau, 11 metų dainavau, o tada išėjo taip, kad devintoje klasėje man pasiūlė pagroti džiazo grupėje.
Julius: Yra dvi priežastys, lėmusios tai, kad manyje atsirado polinkis muzikai. Pirmoji priežastis – turėjau simpatiją, merginą, taigi, norėjau išmokti groti gitara. O antroji priežastis – vyko „Menų festas“ ir aš, nors ir klausydavau muzikos, nebuvau toks pažengęs žanro srityje, neatskyriau, kas konkrečiai man patinka, bet po „Menų festo“ išgirdęs kai kurias grupes panorau pats kurti.
– Juliau, minėjote, kad viena priežasčių, kodėl pradėjote groti, buvo ta, kad turėjote merginą. Tikriausiai po to sulaukėte daugiau dėmesio?
Julius: Nepasakyčiau (juokiasi, – aut. past.). Nepasitvirtino šis dalykas. Šiek tiek net kvailas stereotipas, kad grodamas gitara gali sulaukti daugiau dėmesio iš panelių. Man atrodo, kad daugiau dėmesio sulaukiu iš vaikinų, kurie sako: „Vau, kaip gerai tu groji, išmokyk ir mane“ (juokiasi, – aut. past.)
– Greta, jūs grojate būgnais.
Greta: Jeigu atvirai, iš pradžių aš pati nenorėjau groti būgnais, man atrodė mielesnė bosinė gitara. Kalbėjausi su mokytojais ir jie sakė, kad žūtbūt reikia tokio atlikėjo, kuris grotų būgnais. O pradėjusi groti pajaučiau, kad tas instrumentas man vis labiau patinka. Žinoma, iš pat pradžių buvo labai sunku, dar ir dabar yra ko pasimokyti, bet aš stengiuosi. Grojant būgnais svarbu palaikyti tolygiai ritmą, kad visos grupės pasirodymas būtų geras. Kai reikia mokytis kokio naujo ritmo, reikia gerokai padirbėti, mokytis, kaip judinti rankas, kojas. Būgnininkai grupėje neša daugiausia atsakomybės. Beje, žvelgiant Tauragės mastu, aš nelabai žinau daug būgnininkų. Tačiau keli yra. Taigi, ta karta, kuri domisi, kuriai patinka, auga.
