Mindaugas Dikšaitis
Prieš Visų šventųjų ir Vėlinių dienas daugelis mūsų vis dažniau susimąsto ne tik apie mirusius artimuosius, bet ir neišvengiamą savo pačių gyvenimo pabaigą. Daugeliui pažįstamos katalikų tradicijos bei papročiai, tačiau Tauragės rajone gyvena nemažai ir evangelikų liuteronų. Tad kaip jie suvokia mirtį bei mini šias dienas?
Apie tai buvo kalbama trečiadienio vakarą Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ surengtoje diskusijoje. Ją moderavusi Renata Jančiauskienė papasakojo, kodėl nuspręsta pakalbėti būtent apie evangelikus liuteronus.
– Tauragės, kaip pasienio miesto, tapatybę ilgus metus betarpiškai formuoja evangelikų liuteronų kultūra, – teigė ji.
Klebonas Mindaugas Dikšaitis skaičiavo, kad evangelikų liuteronų kapinių Tauragės rajone yra nuo 16-os iki 18-os, veikia 9 parapijos.
Anot jo, evangelikai liuteronai mini ne tik lapkričio 1-ąją – Visų šventųjų dieną, bet ir spalio 31-ąją, kuri laikoma Reformacijos švente. O štai lapkričio 2-osios – Vėlinių – evangelikai liuteronai jau nemini, nors katalikai šią dieną vadina Vėlinėmis, anksčiau net buvo paplitęs paprotys šią dieną susėdus prie stalo pasakoti šiurpias istorijas.
– O liuteronų toks požiūris, kad būtų kuo mažiau prietarų, – paaiškino klebonas.
Būtent nežinia, mėginimas slėpti arba negalvoti apie tokį gyvenimo reiškinį kaip mirtis neišvengiamai lemia tai, kad pradeda sklisti prietarai, įsitikinęs jis.
– Yra vengiama apie tai galvoti, pasakoti vaikams. Kada matote laidotuvėse vaikų? Labai retai. Kalbama, kad esą bus sugniuždyta vaiko psichika. Tačiau mirtis – gyvenimo realybė. Ir jeigu vaikas mirtį mato tik kompiuteriniuose žaidimuose arba filmuose, tai galvoja, jog turi tris gyvybes. Pasaulietinėje kultūroje yra samprata: „Myliu gyvenimą, nes bijau mirti“. Krikščioniškoje ir liuteroniškoje kultūroje į mirtį žvelgiama visai kitaip, – sakė M. Dikšaitis.
Klebonas prisiminė ir tai, kad vyskupas Jonas Kalvanas ir kunigas Jonas Okas prieš kelis dešimtmečius gimtadienio proga sulaukė kiek neįprastos dovanos – stalius kiekvienam padovanojo po karstą.
– Ir tai yra normalus požiūris į tai, kas yra gyvenimas ir kas yra mirtis, – sakė M. Dikšaitis.
Klebonas pažymėjo, kad, liuteronų suvokimu, kapinės nėra amžinojo atilsio vieta.
– Kai mirusį žmogų lydime, tai lydime ne į paskutinę kelionę. Mes esame tikintys, pasitikintys Kristumi, tai mūsų laukia dar viena kelionė – prisikėlimo, – krikščioniškąjį supratimą perteikė M. Dikšaitis.
Jis teigė, kad evangelikai liuteronai suvokia, kad žmogus ne miršta, o tarsi užmiega ir laukia prisikėlimo.
Lietuvoje ir Latvijoje liuteronai vieninteliai mini kapinių šventes, kai tikintieji lankosi kapinėse tam, kad prisimintų mirusiuosius.
– Susitinka giminės, artimieji, kuriems kartais būna reta proga pasimatyti. Kapinių šventė, galima sakyti, yra paveldas, nes kitur pasaulyje tokią tradiciją retai kur pamatysime, – dėstė M. Dikšaitis.
Ši diskusija – tai Tauragės muziejaus „Santaka“ renginių ciklo „Vėlių mėnuo“ dalis. Pastarąjį dešimtmetį į Lietuvą plūsta heloviniškos šventės formos, jos sparčiai prigyja, ypač jaunimas mėgsta per Vėlines rinktis šėliones. Siekdamas aktualizuoti unikalią lietuvių Vėlinių tradiciją muziejus sumanė visą renginių ciklą – ketvirtadienio vakarą tauragiškiai vaikštinėjo po senąsias miesto kapines, o prieš tai antradienį Atviroje jaunimo erdvėje diskutavo apie XX a. atsiradusį „baubo“ personažą.
