Nuo medžių žemėn bumbsi raudonskruosčiai obuoliai, prinokusios slyvos jaukiai supasi ant šakų, vėjyje banguoja javai. Palengva būriuojasi gandrai, jau tuoj tuoj jie išskirs, mums palikę tik kleketavimo prisiminimus… Gamta ruošiasi rimčiai ir dovanoja mums gausų derlių. Tad lentynos pildosi atsargomis žiemai. Lietuvoje ši šventė pradėta švęsti dar ikikrikščioniškais laikais ir buvo susijusi su padėka už gausų derlių, kuris užaugo per vasarą. Žolinės metu renkami žolynai, jais puošiami namai. Tikėta, kad tądien nuskinti žolynai saugos namus ir šeimynas visus metus, o jų kvapas suteiks vilties ir drąsos įveikti sunkumus. Yra tekę girdėti tokį posakį: jei per Žolines neturėsi rankose gėlių, velnias uodegą įkiš... Žolinė daug kur minėta ir Tauragės rajone: Dauglaukyje, Aukštupiuose, Skaudvilėje ir kitur.
Dauglaukis šventė
Krikščioniškame kalendoriuje ši šventė atsirado perėmus senąsias pagoniškas tradicijas ir yra skirta paminėti Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną. Šią dieną laikomi Žolinės atlaidai.
Tokie atlaidai tradiciškai vyksta ir Dauglaukyje, Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje. Po šv. Mišių šventinį koncertą susirinkusiesiems dovanojo akordeonistas Jonas Gylys, gitaros virtuozė Vaiva Povilaitytė ir Dauglaukio saviveiklininkės – jų kūriniai, kaip teigia Dauglaukio bendruomenės „Gimtinė“ pirmininkė Lina Urbutienė, virpino sielas. Prie Dauglaukio kultūros namų surengtas susitikimas su žolelių ir aromaterapijos edukatore, aromaterapijos testavimo ir „Raindrop“ technikos masažo praktike Daiva Brazaite, atskleidusia daugybę geros sveikatos paslapčių, bei su ugniagesiais, supažindinusiais su savo profesija ir dovanojusiais atokvėpį nuo karščio.

Pasak L. Urbutienės, netrūko šventėje ir vaišių – kepsniais visus vaišino medžiotojų būrelio „Sakalas“ nariai, buvo ant stalo ir naminės pašventintos duonos.
Šventė tęsėsi ir vakare: ritmą šokiams padiktavo Laukuvos vaikų folkloro kolektyvas „Dūzginėlis“, suktis šokių aikštelėje kvietė grupė „S-Top“, o Dauglaukio bendruomenės „Gimtinė“ 20-ojo gimtadienio proga koncertą dovanojo įvairių TV projektų dalyvis atlikėjas Deividas Bastys. Vaikams irgi buvo linksma – jie iki soties prisidūko batutuose.

Koncertavo tauragiškių mylimas atlikėjas

Švenčiausiosios Mergelės Marijos į Dangų ėmimo iškilmė įvyko ir Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Buvo kviečiama šventės metu atnaujinti santuokos pažadus ir dėkoti Dievui už gyvenimo dovaną esant kartu. Šv. Mišias aukojo kunigas br. Astijus Kungys OFM. Po iškilmingų apeigų gausiai susirinkę skaudviliškiai ir miestelio svečiai klausėsi operos solistų Liudo Mikalausko ir Egidijaus Bavikino koncerto, vyko agapė, susikurta atsineštinėmis vaišėmis.

Pagramantyje – žolynų paroda, koncertai, žaidimai, edukacijos
Vis dėlto didžiausia ir, be jokios abejonės, spalvingiausia Žolinė surengta Pagramantyje. Jau nuo pat ryto Pagramančio kultūros namuose veikė kraštotyros ir tapybos darbų paroda „Pagramančio kraštas ir žymūs jo žmonės“, prieš vidurdienį atidaryta Žolynų paroda bažnyčios šventoriuje. Po atlaidų pagramantiškiai ir svečiai sukviesti į miestelio stadioną – ten atidaryta kraštiečių šventė, kurioje veikė amatininkų, ūkininkų, turgeliai, vyko edukaciniai užsiėmimai, buvo daug pramogų vaikams. Koncertavo grupė „Daumantų muzikantai“, liaudiškos muzikos kapela „Nemakščių vyrai“, atlikėjas Valdas Lacko, grupė „Dovydas ir Aurimas“.
Padėkos už derlių šventė
Bažnytiniais terminais ši šventė minima kaip šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė, tačiau visuotinai priimtina šią šventę vadinti tiesiog Žoline. Šis pavadinimas glaudžiai siejasi su žolynais, žolėmis, žoliavimu. Lietuviai išlaikė ne tik senąjį šios šventės pavadinimą, bet ir pagrindines šventės tradicijas.
Žolinė yra padėkos už derlių šventė, o dėkojama Motinai Žemei, deivei Žemynai. Minint Žolinės šventę dėkojama už naują derlių, kurio nemaža dalis jau parkeliavusi į namus, atsisveikinama su žolynais, gėlėmis. Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, vienas svarbiausių šventės aspektų buvo ir yra žolynai. Tą dieną merginos nusipindavo 9 vainikus iš skirtingų augalų. Po šventės juos kabindavo gerajame namų kampe. Užėjus perkūnijai smilkydavo tais vainikais namus, o susirgus dalį žolynų užplikydavo ir gerdavo arbatą. Yra pasakojimų, kad statant naują namą ir pinant pabaigtuvių vainiką tarp žalių augalų įpindavo ir žolynų nuo Žolinės vainikų.

Šią dieną buvo ne tik pinami Žolinės vainikai, bet ir skinamos gausios žolynų puokštės. Buvo sakoma, kad jei kas žolynų puokštės Žolinės metu rankose neturi, tai tam velnias savo uodegą į delną įkiš. Žolynų puokštės kūrimas – tai gyvybės medžio atkartojimas, tai lyg kartojimas visatos susikūrimo, pilnatvės. Visata pilna gyvasties, todėl ir Žolinės puokštės gausios įvairiausių žolynėlių. Ši tradicija nenunyko net ir įsigalėjus krikščioniškai kultūrai. Žolinės metu į bažnyčią buvo, o mažesniuose miesteliuose ir tebėra nešamos ne tik žolynų puokštės, bet ir daržovės ar vaisiai.
Padėkojimas už derlių, pasidalijimas juo, pasak G. Kadžytės, garantavo ir skalsą ateinančiais metais. Visoje Lietuvoje yra panašių posakių, kurie teigia, kad jei neateisi švęsti Žolinės, tai kitaip metais būsi biednas. Tai lyg priminimas, kad svarbu padėkoti, už tai, ką gauni. Nesavanaudiškumas, dėkingumas be galo svarbūs mūsų senojoje kultūroje. Buvimas arčiau gamtos neleido žmonėms užmiršti, kad mes visi vienas nuo kito be galo priklausomi, kad nereikia užmiršti, iš kur skalsa ant stalo atkeliauja, kad skalsa reikia dalintis. Tai, kas patekdavo į Žolinės vaišes, irgi buvo dalijama: dalį suvalgydavo šventės dalyviai, dalį paaukodavo vargšams ir elgetoms, o dalį paaukodavo deivei Žemynai: nupildavo gėrimo ant žemės, padėdavo maisto, taip pat nunešdavo į aruodus ar atiduodavo gyvuliams. Tokiu būdu lyg primindavo sau ir kitiems, kad tai, ką Motina Žemė užaugina, yra visų.
