Pirmoji raketų bazė Tauragėje.
Tauragėje buvusių raketų nuotolis
R-12 raketa nežinomoje vietoje
Raketinės bazės Sovietų Sąjungoje
Iš vietinių žvalgų informacijos sudarytas žemėlapis
Antroji raketų bazė Tauragėje.
1944 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ne savo noru atsidūrėme kitoje barikadų pusėje. Netrukus tiek Tauragė, tiek aplink mums puikiai žinomos vietos – Skaudvilė, Šilalė, Viešvilė, Tyreliai, Žygaičiai, Dunokai, Žukai, Sakalinė, Balskai, Požerūnai, Eržvilkas ir kt. – buvo ne kartą minimos Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kaip potenciali grėsmė NATO saugumui. Tai liudija 1960 m. rugpjūčio 18 d. vieno CŽV vadų James Q. Reber’io pasirašytas dokumentas, kuriame Tauragė įvardinta kaip vienas iš 32 prioritetinių taikinių galimame branduoliniame konflikte. To priežastis – Tauragėje aptiktos dvi branduolinių raketų bazės.
Raketinių ginklų pradžia
1949 m. tiek JAV, tiek tuometinė SSRS turėjo branduolinių bombų, tačiau karo atveju jų nebūtų pavykę tikslingai panaudoti, nes lėktuvus, kurie gabentų atominį ginklą, lengva numušti. Kitaip buvo su balistinėmis raketomis. Tipinė to meto branduolinį ginklą nešanti raketa turėjo iššauti per 100 km į viršų ir pasiekti Žemės atmosferos ribas. Suveikęs mechanizmas atskirtų raketos galvutę, kurioje esantis branduolinis ginklas įstriža trajektorija dideliu pagreičiu kristų į Žemę sunaikinti nustatyto taikinio. Visas procesas nuo raketos paleidimo iki sprogimo turėjo užtrukti ne ilgiau kaip 12 minučių.
Raketų gamybos era prasidėjo maždaug 1959 m. Nuo pirmųjų eksperimentinių ir mažai karui tinkamų modelių pereita prie masinės serijinės gamybos. Tuometinis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas gyrėsi: „Mes gaminam raketas kaip dešreles“. Sunku pasakyti tikslius skaičius, bet manoma, kad apie 1960 m. Sovietų Sąjunga turėjo maždaug 2000 branduolinių galvučių, o JAV dešimt kartų daugiau – 20 tūkst. Vis dėlto rusai, kasmet didindami branduolinę ginkluotę, M. Gorbačiovo valdymo metais jau dvigubai lenkė Valstijas, turėdami jų per 40 tūkstančių.
1959 m. įsibėgėjus raketų gamybai prasidėjo ir masinis raketų bazių kūrimas visoje Sovietų Sąjungoje. Lietuvoje iš viso veikė vienas šachtinis divizionas Plateliuose ir aštuoni antžeminiai divizionai, sugrupuoti po du netoli vienas kito: Šateikiuose, Karmėlavoje, Ukmergėje ir Tauragėje. Panašus skaičius tokių bazių buvo Latvijoje ir Estijoje, kur kas daugiau jų įrengta Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Žvalgybinių palydovų era
Abi šaltojo karo pusės labai stengėsi sužinoti, iš kur priešininkai gali iššauti raketas. Iš pradžių Jungtinėms Valstijoms pasitarnavo žvalgybiniai U-2 lėktuvai, kurie skrisdami iš viršaus fotografuodavo SSRS teritorijas, tačiau patys CŽV dokumentai nurodo, kad tai ilgai tęstis negalėjo. Įsirengę patikimesnę priešlėktuvinę gynybą sovietai 1960 m. gegužę numušė U-2 lėktuvą ir sučiupo pilotą. Po to įvykio skrydžiai į SSRS teritorijas nebuvo rengiami. Tačiau amerikiečiai surado kur kas patikimesnį būdą šnipinėti – slaptus žvalgybinius palydovus. CŽV dokumentuose jie minimi pavadinimu „Corona“.
Žvalgybinių palydovų veikimo principas primena fantastinį filmą: slapta į kosmosą išsiųstas palydovas buvo užprogramuotas fotografuoti Žemės paviršių. Fotografijos atsidurdavo specialioje kapsulėje, kuri vėliau atsiskirdavo nuo palydovo ir apskaičiuotoje vietoje nukrisdavo į Žemę. Pasiekusi mūsų atmosferą kapsulė išskleisdavo parašiutą, kurį kabliu bandydavo užkabinti lėktuvas. Jam nepavykus nustatytoje vietoje vandenyne laukdavo laivai su narais. Ne visas kapsules pavykdavo atgauti, bet jau pirmoji grįžusi serija 1960 m. užfiksavo dvi raketines bazes Tauragėje. Fotografijų raiška nebuvo didelė, tačiau jose galėjai matyti pastatus, kelius. To amerikiečiams ir pakako. Beje, apie raketinių bazių statybas CŽV turėjo įtarimų ir anksčiau.
Vietiniai žvalgai
Tauragėje aktyviai veikė vietiniai žvalgai, jų galima suskaičiuoti apie 80. Deja, prieinami dokumentai nieko konkretaus apie juos nepateikia. Iš surinktos informacijos galima daryti išvadą, kad žvalgai buvo vietiniai gyventojai, dirbę krovinių vežikais, statybininkais, elektrikais ir pan. Nors žvalgų informacija ne visada buvo patikima, jie sužinojo apie raketines bazes Tauragėje dar prieš jų statybas, nes tokioms bazėms paruošti reikėjo tiesti miškuose gerai pravažiuojamus kelius, iškirsti miško plotus pastatams, iškraustyti aplink gyvenančius žmones ir sustabdyti civilių patekimą į uždraustas teritorijas.
Tauragiškiams pavyko identifikuoti ir čia atgabentų raketų modelį. Skirtingos raketos ne tik skirtingai atrodė, bet turėjo skirtingus privalumus ir trūkumus (pvz., galia, skridimo nuotolis, paruošimo laikas, tikslumas). Tauragėje 1960 m. buvo aptiktos bent 2 balistinių raketų rūšys. Pirmoji buvo trumpo nuotolio R-2 tipo raketa. Kadangi iš čia ji negalėjo pasiekti jokios NATO valstybės, galima spėti, kad ji Tauragėje neužsibuvo. Tikėtina, kad iš pradžių čia bazavosi R-5 tipo raketos. Jų nuotolis buvo kur kas didesnis ir jos galėjo pasiekti dvi NATO valstybes: Norvegiją ir Vakarų Vokietiją. Iki 1967 m. SSRS šios raketos pakeistos į kur kas galingesnes R-12 tipo raketas, kurios iki pat sovietmečio pabaigos buvo paruoštos ir Tauragėje. Tai buvo bene populiariausias raketų modelis, jų pagaminta per 2300 vnt. Iš Tauragės šios raketos galėjo pasiekti bet kurią Europos valstybę.
Branduolinių raketų galia
Antrojo pasaulinio karo metu ant Hirošimos ir Nagasakio numestų atominių bombų galia siekė 15 ir 25 kilotonas. Sovietmečiu kurtos raketos buvo kur kas galingesnės. Tauragėje buvusių R-12 tipo raketų galia siekė net 2300 kilotonų (2,3 megatonos). Tai nebuvo itin galinga raketa palyginus su kitomis, kurių galia siekdavo 8 ir net 20 megatonų.
Egzistuoja tam tikri matematiniai skaičiavimai, kuriais galima įvertinti branduolinio ginklo galią. Dar yra išlikusių ir Hirošimos bei Nagasakio gyventojų prisiminimų. Pvz., numetus atominę bombą įvyktų trumpas akinantis blyksnis. Anot branduolinę ataką išgyvenusių japonų, tas blyksnis toks stiprus, kad prisidengęs akis tarsi rentgenu galėjai matyti ne tik savo kaulus, bet ir aplinkinių žmonių skeletus.
Jei tai būtų 2,3 megatonos galingumo sprogmuo, po blyksnio susidarytų milžiniškas per 20 km aukščio grybo formą primenantis plazmos kamuolys. Akimirką jo vidus būtų karštesnis už saulę, o jo plotas siektų apie 1,5 km.
Paskui sektų didžiulė karščio banga, kuri jau būtų kur kas platesnė ir siektų apie 18 km skersmenį. Dažnas priedangos neturintis žmogus patirtų 3 laipsnio nudegimus ir turėtų mažai vilties išgyventi. Japonijoje aptikta kraupių nutikimų, kai arčiau smūgio buvę žmonės tiesiog išgaravo, o jų vietoje sienose ar grindyse liko įspausti siluetai.
Po mirtino karščio sektų paties sprogimo banga, kuri būtų dar platesnė ir griautų pastatus kaip kortų namelius. Žala didėtų arčiau smūgio centro. Pvz., numetus tokią raketą Tauragėje smūgis pasiektų Pagėgius, Vilkyškius, Žygaičius, Upyną, Skaudvilę, Eržvilką ir Viešvilę. Negana to, pradėtų sklaidytis itin radioaktyvus dūmų kamuolys, nešantis gyvybei pavojingas radioaktyvias daleles ir lietų. Japonijos atveju, po sprogimo sekusi radiacija nusinešė maždaug pat tiek gyvybių, kiek pats sprogimas.
Kodėl raketų bazės įkurtos Tauragėje?
Toks šiurpą keliantis ginklas Tauragėje atsidūrė dėl pragmatinių priežasčių, mat bet kokia vieta raketinių bazių statybai netiko. Jos turėjo būti slaptos, neprieinamos civiliams, todėl dažniausiai statytos miškuose, kartais – dykumose. Bazės privalėjo turėti gerą susisiekimą: geležinkelį, kelius, nes jose keisdavosi įgula, vykdavo pratybos, buvo nuolat atnaujinama pasenusi technika. Nenorėta bazių statyti šalia didmiesčių ar strategiškai reikšmingų objektų. Raketa, kuri galėjo skristi tik atitinkamą nuotolį, iš savo taško turėjo pasiekti bei sunaikinti kitoje šalyje esantį taikinį. Dėl šios priežasties nemažai raketinių bazių Sovietų Sąjungoje buvo išsidėsčiusios pagal vakarinę sieną. Tauragė visus minėtus kriterijus atitiko.
Įdomu, kad CŽV dokumentuose buvome apibūdinti kur kas mažesni nei esame šiandien. Rašyta, kad tai yra miestelis, turintis tik 10 tūkstančių gyventojų (1939 m. duomenimis), o rajono centras išsidėstęs agrokultūrinėje vietoje. Daugiausiai auginamos grūdinės kultūros: kviečiai, avižos, miežiai, o nedidelę pramonę sudaro mėsos fabrikas, kepykla, traktorių stotis, plytinė ir daržovių kombinatas. Minėta, kad kraštas skurdus iškasenų: aptinkamos tik durpės, molis, priemolis, velėna, tačiau gausu smėlio, žvyro, medienos. Užsiminta, kad Tauragėje veikė geležinkelis, kuriuo galima transportuoti raketinę techniką.
Raketinių bazių tipai
Amerikiečiams buvo labai svarbu sužinoti, kokio tipo bazės yra statomos, nes jos skyrėsi ir turėjo savų ypatybių. Branduolinės bazės grupuotos į antžemines, požemines, vidutinio ir tolimojo nuotolio. Labiausiai CŽV domino ilgojo nuotolio bazės, nes jos tiesiogiai galėjo pasiekti JAV teritorijas, kai vidutinio nuotolio bazės, tokios kaip Tauragėje, – tik Europos valstybes. Požeminiai komplektai laikyti pranašesniais, nes juose smarkiai sutrumpėdavo raketos paleidimo laikas, be to, tikėtasi, kad tokios bazės gali atlaikyti netiesioginę branduolinę ataką. Kadangi antžeminės bazės buvo labai pažeidžiamos, jos užimdavo didžiules teritorijas, kad viena numesta bomba iš rikiuotės neišvestų viso diviziono. Pažvelgę į Tauragės žvalgų sudarytą žemėlapį matysite, kad raketinės įrangos buvo aptinkama įvairiose vietose.
Raketos parengimas
Tauragėje raketos niekada nebuvo laikomos pastatytos vertikaliai, išskyrus mokomąsias, naudotas pratybų metu. Raketos paruošimas startui priklausė nuo įgulos darbo – tai galėjo užtrukti maždaug 4 valandas. Įprastoje padėtyje raketos nuo branduolinių galvučių buvo patalpintos atskirai, o pati raketa paguldyta angare. Taip buvo daroma, nes raketos buvo pavojingos – net menkiausios klaidos galėjo pasibaigti sprogimu, tokių atvejų žinoma tiek SSRS, tiek JAV. Raketos paleidimo laikas sutrumpėdavo, jei kovinė parengtis būdavo sustiprinama. Kovinių parengčių lygiai buvo keturi: pirmajame lygyje prie raketos buvo įmontuota branduolinė galvutė, antrajame – raketa vertikaliai pastatoma paleidimo aikštelėje, trečiojoje – visa reikalinga technika buvo išrikiuota prie raketos, ketvirtojoje – raketa iš dalies pripildoma kuro. Raketos pripildymas kuru užimdavo daugiausiai laiko, bet tuometinė technologija neleido jų laikyti pripildytų, tokiu atveju reikėjo raketą per tam tikrą laiką iššauti arba utilizuoti. Žinomi tik du atvejai, kai Sovietų Sąjungoje buvo įvesta sustiprinta karinė padėtis ir prie raketų buvo pritvirtintas branduolinis ginklas, tai 1962 m. Kubos krizė ir 1968 m. Prahos pavasaris.
Raketų išgabenimas iš Lietuvos
1987 m. SSRS ir JAV pasirašė trumpojo ir vidutinio nuotolio raketų likvidavimo sutartį, kuria abi šalys įsipareigojo sunaikinti tokias raketas. Vykdant susitarimą 1988 m. visos raketos iš Lietuvos buvo išgabentos ir demontuotos Baltarusijoje. Spėjama, kad dabar pasaulyje yra per 9000 veikiančios branduolinės ginkluotės vienetų.
Pirmoji raketų bazė Tauragėje.
Tauragėje buvusių raketų nuotolis
R-12 raketa nežinomoje vietoje
Raketinės bazės Sovietų Sąjungoje
Iš vietinių žvalgų informacijos sudarytas žemėlapis
Antroji raketų bazė Tauragėje.
