Rugsėjo 20-ąją sukako 100 metų, kai 1923 m. buvo įsteigta Tauragės mokytojų seminarija. Ši mokslo įstaiga, pasak B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos, paliko ryškų pėdsaką krašto švietimo ir kultūros istorijoje. Joje dirbę savo profesijai atsidavę pedagogai išugdė šviesią inteligentų kartą: daug savo darbą mylinčių mokytojų (tarp jų – ir Klaipėdos kraštui), iškilių mokslo ir visuomenės veikėjų.
Veikė privačiame name
B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka priminė, kad Nepriklausomoje Lietuvoje trūko mokytojų, todėl 1919 m. Tauragės evangelikų liuteronų parapijos kunigas Augustas Vymeris, padedamas Tauragės apskrities savivaldybės pirmininko mokytojo Jono Vilkaičio, prie evangelikų liuteronų bažnyčios kantorato organizavo mokytojų kursus, kuriuose buvo ruošiami pradžios mokyklų mokytojai. Vėliau šie kursai tapo pilnaverte Mokytojų seminarija. Pirmuoju Tauragės mokytojų seminarijos direktoriumi buvo paskirtas matematikas Mečys Mačernis. Po jo seminarijai vadovavo Jurgis Macelis ir Martynas Lacytis.
„Seminarija buvo įsikūrusi privačiame name, Dariaus ir Girėno alėjoje (dabar šioje vietoje Tauragės meno mokykla). 1931 m., šalies Švietimo ministerijai skyrus lėšų, seminarijos rūmai buvo labai padidinti. Prie seminarijos veikė bandomoji pradžios mokykla, kurioje seminaristai vesdavo praktikos pamokas“, – rašo biblioteka.
Pasak jų skelbiamos informacijos, Tauragės mokytojų seminarija buvo uždaryta 1942 m. Dvi likusios seminaristų laidos mokslus baigė Tauragės gimnazijoje atidarytose pedagoginėse klasėse. Paskutinioji – aštuonioliktoji – absolventų laida į gyvenimą išėjo 1944 m. Dauguma seminarijos auklėtinių pasitraukė į Vakarus. Per karą išlikusiame pastate dešimtmetį veikė Tauragės gimnazija, vėliau – Muzikos mokykla. Istorinis pastatas nugriautas 1985 m., o jo vietoje 1989 m. pastatyta, šiuo metu renovuojama, vaikų muzikos mokykla (dabar – Tauragės meno mokykla).
Kaip teigiama bibliotekos šaltiniuose, didžiąją moksleivių dalį sudarė įvairių tautybių ir tikybų jaunuoliai iš Tauragės apskrities ir Klaipėdos krašto. Mokslas Tauragės mokytojų seminarijoje tęsdavosi ketverius metus. Į ją buvo priimami jaunuoliai, baigę keturias gimnazijos klases. Po šešių klasių iškart stodavo į trečią kursą ir mokslus baigdavo per 2 metus. Išlaikę baigiamuosius egzaminus, absolventai gaudavo pradžios mokyklos mokytojo teises ir gimnazijos baigimui lygų atestatą, su kuriuo galėdavo stoti į aukštąsias mokyklas.
Parengė per 100 mokytojų
Kaip „Mažojoje Lietuvos enciklopedijoje“ rašo Albertas Juška, Tauragės mokytojų seminarijoje, kursus suvalstybinus, dirbta turint valstybinės mokytojų seminarijos statusą. Nuo 1926 m. direktoriavo M. Mačernis, nuo 1935 m. – J. Macelis, nuo 1940 m. – Klaipėdos ir Pagėgių apskričių mokyklų inspektorius M. Lacytis. Dėstė teisininkas, istorikas Povilas Pakarklis, žodynininkas Napalys Grigas. Mokinių sąrašuose daug Klaipėdos krašto jaunuolių pavardžių (1924 m. iš 92 seminaristų 31). Klaipėdos krašto švietimo reikalus tvarkę vokietininkai atsisakė šios seminarijos absolventus priimti dirbti Direktorijos išlaikomose mokyklose. 1934 m. iš mokymo įstaigų ėmus atleidinėti svetimtaučius, darbą gavo 7 seminarijos absolventai. Šios seminarijos auklėtinių prireikė 1937 m. krašte pradėjus steigti privačias lietuvių mokyklas. Apie 90 proc. jose dirbusių pedagogų buvo baigę Tauragės mokytojų seminariją. Klaipėdos krašto mokykloms Tauragės mokytojų seminarija parengė daugiau nei 100 lietuvių mokytojų. Gerai vertintas Jono Jurkaičio (dirbo Bajorų, Rusnės mokyklose), Valterio Abromaičio (Budelkiemyje), Hermano Septyniaus (Diegliuose, Stučiuose), Jono Purvino (Karklininkuose), Jurgio Pėteraičio (Pėžaičiuose), Heinricho Šulco (Poškose), Otto Reinkės (Jonaičiuose), Evaldo Freitago (Stremeniuose) pedagoginis ir visuomeninis darbas. Nemažai auklėtinių įsitraukė į platesnio masto kultūrinę veiklą. Tarp jų Jonas Bicka, Fricas Skėrys, Ernestas Kavolis, F. Tumosas, Mikas Kūjus, Maksas Reinkis, Albertas Paulaitis, Paulius Mieliulis. 1942 m. vokiečių okupacinės valdžios įsaku seminarija uždaryta. Artėjant frontui 1944 m. pabaigoje dauguma seminarijos auklėtinių paliko gimtąjį kraštą. Vėliau jie mokytojavo karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, JAV, Australijoje, Kanadoje. Čia ir kituose kraštuose saugojo lietuvių kultūrą, gimtąją kalbą.
Svarbiausias uždavinys – švietimas
Tauragės krašto muziejus „Santaka“ dalijasi, kad vienas svarbiausių 1918 m. atgimusios Lietuvos uždavinių buvo švietimas. Maždaug trečdalis jos gyventojų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Todėl 1918 m. šalia liuteronų bažnyčios kontoros (Laisvės g. 50) buvo atidaryti vienerių metų mokytojų kursai. Ilgainiui tai negalėjo patenkinti mokytojų paklausos lietuviškoms mokykloms, tad 1923 m. rugsėjo 20 d. Dariaus ir Girėno g. 11 ir atidaryta Tauragės mokytojų seminarija. Tai buvo ypatingas švietimo židinys tuo, kad jame mokėsi tiek Didžiosios, tiek Mažosios Lietuvos jaunuoliai. 1935 m. po įvairių švietimo reformų Tauragės seminarijoje pagausėjo studentų iš visos Lietuvos, joje mokėsi lietuviai, žydai, vokiečiai, keletas rusų.
„Seminarija garsėjo didžiuliais darbo krūviais – 42 pamokos per savaitę. Kursai labai įvairūs: nuo dėstomų dalykų metodikos, logikos, psichologijos, kraštotyros, kosmografijos iki žemės ir gyvulių ūkio pagrindų, bitininkystės, sodininkystės, daržininkystės, buhalterijos ir muzikos. Buvo net tikrinama stojančiųjų muzikinė klausa, o 1939 m. įvestos privalomos kūno kultūros normos tiek seminarijos mokytojams, tiek seminaristams“, – vardija muziejininkai.
Rašoma, kad noriai dalyvauta ir saviveikloje: leistas neperiodinis žurnalas „Mūsų darbai“, seminaristai statė spektaklius, operetes ir net operas, aktyviai veikė choras, veikė Jono Vilkaičio įsteigta istorijos ekspozicija, seminarijos kieme buvo teniso ir kroketo žaidimo aikštelės.
Deja, per Antrąjį pasaulinį karą seminariją paliko didžiulė dalis studentų, o dauguma mokytojų išsikėlė į Vakarus arba buvo ištremti į Sibirą.
Šiai garbingai sukakčiai paminėti Tauragės krašto muziejus „Santaka“ kviečia į parodos „Tauragės mokytojų seminarijai 100“ pristatymą, vyksiantį lapkričio 9 d.