Eugenijus Bunka
Rasa Bartkuvienė
Eugenijus Bunka ir Skaudvilės seniūnas Gediminas Dinapas
Praėjusį savaitgalį Skaudvilėje, kaip ir kasmet, surengta grandiozinė miesto šventė. Tarp įvairiausių linksmybių, sporto varžybų, koncertų įvyko ir nedidelis, tačiau reikšmingas įvykis – prie buvusios miestelio sinagogos atidengtas Atminimo paminklas, įamžinantis čia gyvenusią Skaudvilės žydų bendruomenę. Žydai kadaise sudarė daugiau nei pusę miestelio gyventojų. Šiandien pastatas sunkiai atpažįstamas, todėl ženklas tiek skaudviliškiui, tiek miesto svečiui primins, kad čia gyveno žydų bendruomenė ir čia buvo jų gyvenimo centras – sinagoga. Atminimo ženklą dovanojo Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas.
Dauguma gyventojų buvo žydai
Prieš daugiau nei šimtmetį Skaudvilės Malūno gatvėje stovėjo mediniai, vėliau – mūriniai maldos namai. Jo sienos dar mena žydus, kurie ten meldėsi, nors pastatas jau labai pasikeitęs ir ten gyvena žmonės.
Kaip paminklo atidengimo ceremonijos metu kalbėjo Skaudvilės krašto muziejaus darbuotoja Inga Nagaitienė, per 262 metus – tiek šįkart šventė Skaudvilė – miestelis regėjo daug gražių įvykių, prasmingų darbų, tačiau patyrė ir sunkių bei tragiškų dalykų.
– Skaudvilė kadaise tautine sudėtimi buvo kur kas margesnė nei šiandien. Lietuvoje buvo nemaža miestelių, kur žydai sudarė pusę, o neretai – ir gerokai daugiau gyventojų. Svarbiausia, kas viliojo žydus į miestelius, buvo turgus. Žydai buvo tarpininkai tarp kaimiečių ir miesto. Kaimo žmonės čia galėjo parduoti ūkio gaminius ir pirkti žibalo, druskos, vinių. Bajorai išnuomodavo žydams žemės plotą, šie statėsi namus, miestelis plėtėsi. Sinagogai pastatyti, taip pat kapinėms žemės sklypą dovanodavo. Taip Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje atsirado tūkstančiai miestelių. Žydų miestelis kadaise buvo ir Skaudvilė. Čia žydai pradeda keltis XVIII a. pab., o įsitvirtina XIX a. antrojoje pusėje. XIX a. pabaigoje žydų bendruomenė sudarė net 72 proc. visų miestelio gyventojų, o 1940 m. – 60 proc. Tarpukariu į Skaudvilę buvo atvykęs šventikas, kuris pamokslo metu miestelį pavadino mažąja Jeruzale.
Sinagoga buvo žydų gyvenimo centras
Kaip pasakojo I. Nagaitienė, žydų gyvenimo centras buvo sinagoga. Skaudvilės žydų sinagoga – mūrinė, stačiakampio formos. Kol buvo naudojama kulto reikalams, ji turėjo pagrindinę salę su dideliu juodo akmens altoriumi.
– Pati sinagoga atliko tris funkcijas: tai buvo maldos namai, studijų centras (beis medreš) – nuo ryto lig vakaro čia sėdėdavo pagyvenę žydai prie Talmudo lapo ir susirinkimų namai (beis kneset), gal tikriau – susitikimų centras, kur buvo aptariami įvairūs, taip pat ir verslo reikalai. Tad pirmiausia čia atėjusieji nepuldavo melstis, o visų pirma aptardavo verslo reikalus, kas kiek karvių ir veršių pardavė, kiek gyvulių paskerdė ir kt. Tik aptarę tai imdavo melstis. Sinagogoje moterys negalėjo būti greta vyrų, joms buvo skirtos atskiros vietos balkone arba kitaip atskirtoje vietoje. Moterims skirta galerija buvo antrajame šios sinagogos aukšte. Tačiau Skaudvilėje, kiek pamena žmonės, moterys į sinagogą nėjo išvis.
Atminimo ženklai – aštuoniems miesteliams
Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas treti metai tęsia projektą įamžindamas buvusias žydų bendruomenes, jų atminimui statydamas Atminimo ženklus tose vietose, kuriose veikė žydų maldos namai – sinagogos. Šiemet Atminimo ženklus fondas dovanojo dar aštuoniems Žemaitijos miesteliams, tarp jų ir Skaudvilei.
„Atmintis atgimsta tada, kai kalbiesi su tais, kurių nėra šalia“
Į atidengimo ceremoniją Skaudvilėje atvyko šio fondo vykdantysis direktorius Eugenijus Bunka.
– Ačiū skaudviliškiams, kad priėmė dovaną, ačiū seniūnui už pagalbą. Man atrodo, kad jūsų galvose nori atgimti atmintis. O atmintis atgimsta tada, kai kalbiesi su tais, kurių nėra šalia. Žydų nebėra, čia buvo tauta ir jos nebėra. Mano tėvukas žydas, o mama – žemaitė. Supratau, kad po tėvuko mirties reikia tęsti jo darbus, daryti tai, ką jis darė visą savo gyvenimą. Iš karo jis grįžo 1947 m. ir davė pažadą, kad jis išsaugos nužudytų žydų atminimą, – šeimos istoriją pasakojo E. Bunka.
Pasak jo, kai 1972 m. truputį atsivėrė Sovietų Sąjungos sienos ir buvo galima emigruoti į Izraelį, mama labai norėjo išvykti, tačiau tėvelis pasakė, kad reikia čia gyventi.
– Mūsų šeimai ir giminei Skaudvilė yra skaudi vieta. Kelios dienos iki karo mano prosenelis su teta ir vos kelerių metų mergaite atvyko aplankyti dukros, kuri buvo nutekėjusi ir gyveno Skaudvilėje. Dabar jie guli Puželių miške. Kur bebūsi, ką beaplankysi, atrodo, kad Lietuva yra vienos didelės žydų kapinės. Atminties grąžinimas turi būti natūralus dalykas, kad žinotum savo istoriją. Prisiminkime, kad žydai Skaudvilę padarė tokiu miesteliu, koks jis yra, – tvirtino E. Bunka.
Prie buvusios sinagogos susirinkus būreliui žmonių, ceremonijos pradžioje ir pabaigoje Tauragės kultūros centro Skaudvilės skyriaus renginių organizatorė Rasa Bartkuvienė griežė smuiku.
Eugenijus Bunka
Rasa Bartkuvienė
Eugenijus Bunka ir Skaudvilės seniūnas Gediminas Dinapas
