2000 metais iš Lietuvos emigravo daugiau nei 2,6 tūkstančio lietuvių. Vienas jų buvo dabar jau 35-erių tauragiškis Arūnas Jasaitis. Tik baigęs universitetą ir pajutęs darbų trūkumą, Arūnas viską metė ir nusprendė laimės ieškoti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tauragiškiui paieškos buvo sėkmingos – svečioje šalyje jis rado ne tik laimę, gerai apmokamą darbą, bet ir gyvenimo meilę. Tačiau nostalgija tėvynei kaip pavasarį paukščius, taip ir Arūną vis vilioja grįžti namo, į gimtinę. Po 11 metų, praleistų JAV, šio sparčiai kopiančio karjeros laiptais lietuvio mintyse jau kirba planai, susiję su grįžimu į tėvynę.
Čikaga pasitiko nesvetingai
Įsikurti svetimoje šalyje, kaip ir daugeliui lietuvių, Arūnui Jasaičiui buvo be galo sunku. Tuomet dar 24-erių vaikinas apsigyveno Minesotos valstijoje, amerikiečių šeimoje, kurioje prižiūrėjo gėles. Tenlietuvis uždirbo ir pirmuosius savo amerikietiškus dolerius. Tačiau nemokėdamas anglų kalbos Minesotoje ištvėrė tik du mėnesius – paliko šią amerikiečių šeimą ir po aštuonių valandų kelionės apsigyveno turbūt lietuviškiausiame JAV mieste – Čikagoje pas lietuvius draugus. Tačiau Čikagoje Arūno ištiestomis rankomis laukė tik nepriteklius ir dar sunkesnis gyvenimas.
– Du kartus juodaodžiai atėmė mano automobilį, ne kartą grasino šaunamuoju ginklu. Supratau, kad ilgiau negaliu taip gyventi, todėl palikau nesvetingąją Čikagą ir išvykau gaudyti fortūnos jau į trečią JAV valstiją – Floridą. Ten nusipirkau dviratį ir įsidarbinau viešbutyje, kuriame dirbau prastus, pagalbinius darbus. Norėjau susirasti geresnį darbą, o tam reikėjo anglų kalbos, todėl įstojau į koledžą Orlando mieste, – apie nelengvą gyvenimo JAV pradžią pasakojo pašnekovas.
Koledžas buvo dosnus: jame Arūnas ne tik išmoko anglų kalbą, bet ir susitiko savo būsimą žmoną, dantų higienistę Gladys – trečios kartos amerikietę, turinčią šaknų Puerto Rike. Išmokęs puikiai kalbėti angliškai, tauragiškis greitai ėmė kopti karjeros laipteliais. Įsidarbino padavėju viename prestižiškiausių Floridos restoranų, kuriame butelis vyno kainuoja 800–1000 dolerių. Arūnas sako, kad tapo tikru vyno guru – puikiai išmano apie jo rūšis, geografiją, prie kokio maisto koks vynas dera.
Serga tik už Lietuvos sportininkus
Šioje galimybių šalyje Arūnas praleido 11 metų, sukūrė šeimą, rado gerą darbą, atrodo, gavo viską, ko gali reikėti žmogui. Bet tauragiškiui vis dėlto vieno dalyko ypač trūksta – mylimos tėvynės ir artimųjų. Todėl pašnekovas jau pradėjo regzti planus, kaip kuo greičiau grįžti į Lietuvą. Grįžęs į gimtąjį kraštą Arūnas norėtų įgyti magistro laipsnį ir rasti darbą pagal specialybę – tapti kūno kultūros mokytoju ar bokso treneriu.
Nors pašnekovas Lietuvoje gana retas svečias, praėjusį kartą tėvynėje lankėsi prieš trejus metus, bet Lietuvą myli, himną moka mintinai, dažnai klausosi lietuviškos muzikos, nepamiršta ir lietuviškų švenčių. Savo 3,5 metų sūnų Vincentą taip pat krikštijo Lietuvoje. Tauragiškio paklausus, ar laiko save patriotu, jis susigėsta ir teigia, kad nors gyvena toli nuo gimtinės, nors ir paliko ją, bet kada nors tikrai grįš, pargintas patriotiškų jausmų. Besišypsanti Arūno išrinktoji dar priduria, kad grynakrauju patriotu jos vyras tampa, kai kalba pasisuka apie sportą.
– Tada jį apima azartas ir visa širdimi jis serga tik už Lietuvos sportininkus, – juokiasi Gladys.
Prakalbus apie Lietuvą, jos pokyčius, pašnekovas atsakė:
– Lietuva vis dar kaip toje grupės „Bix“ dainoje tarp „Europos ir Honkongo“, tiksliau, tarp Europos ir Rusijos. Kažkas bandoma daryti, norima pasiekti Europos lygį, tačiau žmonių mentalitetas vis dar posovietinis. O tai dažnai ir stabdo teigiamą Lietuvos raidą. Tačiau Lietuva labai išgražėjusi, miestai ir miesteliai pasikeitę. Ir švietimo sistema labiau pažengusi nei JAV, kur mokyklose ne mokoma, kaip įgyti žinių, o kaip išlaikyti atitinkamą testą, siekiama, kad visi moksleiviai testus išlaikytų ir gautų gerus įvertinimus, – atviravo tauragiškis.
Visos šalys turi ne tik savų pliusų, bet ir minusų. Pašnekovas stebisi, kad Lietuvoje neprižiūrimos vejos, daugelyje miestų vietų veši aukšta žolė:
– Pas mus net savame kieme negali augti didelė žolė ar stovėti seni, nudžiūvę medžiai, už tai gali gauti baudą, o Lietuvoje matėme daug vietų, kuriose neprižiūrima žolė gadina bendrą vaizdą.
Be retai pjaunamos žolės, Arūnas vieningai su žmona kaip dar vieną Lietuvos trūkumą įvardija vaikų iki penkerių metų žaidimo aikštelių stygių ir netinkamą jų įrengimą.
– Vaikų žaidimų aikštelės dažniausiai įrengiamos vyresnio amžiaus vaikams, beje, dažnai jos išbetonuotos ar išklotos trinkelėmis. Juk vaikai dažnai virsta ir gali susižeisti, manau, kad žaidimo aikštelių danga turėtų būti paminkštinta ar ant jos papilta smėlio kaip kitose Europos šalyse, – siūlo Arūnas.
Smagiausi prisiminimai – iš vaikystės
Tačiau šie menki minusai, kurių, Arūno nuomone, kada nors tikrai nebeliks, nublanksta prieš laiką, praleistą su artimaisiais. Tauragė – vienintelis Lietuvos miestas, apie kurį prakalbus,pašnekovą užplūsta nostalgiški vaikystės prisiminimai, o veidą nušviečia šypsena.
– Juk čia gimiau ir užaugau. Smagiausias vaikystės vasaras praleidau Norkaičių kaime, pas senelius. Jūroje maudydavomės kasdien. Vaikystėje buvau taip pamėgęs vandenį, kad net lankiau irkluotojų būrelį. Vaikai ir pokštų iškrėsdavome: pamenu, kaip su klasiokais bėgdavome iš pamokų ir važiuodavome autobusu į Sovetską pirkti giros, – juokiasi Arūnas.
Pašnekovas teigė, kad Vilnius jam siejasi su Europa, aukšto lygio restoranais ir kavinėmis bei europine tvarka ir švara. Todėl labai knietėjo sužinoti, kas jam asocijuojasi su Taurage.
– Žinoma, kad gimtinė ir šauni vaikystė. O kiek daug sentimentų man sukelia pajūris, Vasaros estrada, juk ten su draugais visus takelius buvome iššmirinėję. Kadangi gyvenau Žalgirių mikrorajone, tai norint nueiti į centrą visada reikėdavo pereiti parkelį prie evangelikų liuteronų bažnyčios, jis iki šiol man labai mielas ir brangus. Toli nuo tėvynės Tauragę prisimenu išgirdęs kokią seną grupės „Depeche Mode“ dainą. Šios grupės dainos skambėdavo tuometinės pirmosios vidurinės mokyklos diskotekose, nors pats mokiausi ketvirtoje vidurinėje, bet ten labai dažnai lankydavomės, – prisimena Arūnas Jasaitis.
„JAV jūs visada būsite rusai“
Vyriškio paklausus, kokia Tauragė išlikusi jo mintyse, jis atsako vienu žodžiu – apšiurusi. Bet dabar jis džiaugiasi, kad miestas sutvarkytas, kad išplėstos automobilių aikštelės, įrengti parkai ir poilsio zonos. Daug metų besišypsančių amerikiečių šalyje gyvenantis lietuvis nesupranta tik vieno, kodėl čia žmonės dejuoja ir skundžiasi,
– Juk teigiamus pokyčius matote patys, viskas juda į priekį, o žmonės vis tiek nelaimingi ir sako, kad sovietiniais laikais buvo geriau. Galbūt jau pamiršo, koks didelis prekių deficitas buvo. Parduotuvių lentynos buvo tokios tuščios, kad net galėjai breiką šokti, – prisiminė Arūnas.
Paprašius ko nors palinkėti lietuviams, kurių pagrindinė dilema – emigruoti ar ne, vyras atsakė:
– Jei tik įmanoma, žinoma, nevažiuokite. Pirmus penkerius metus svetimoje šalyje būsite niekas. Norint įsitvirtinti reikės pereiti ir ugnį, ir vandenį. Žinoma, jei pasiseks, tada labai džiugu, bet jei ne, emigravę valgysite tas pačias kruopas, kurias valgote čia. Daugiau uždirbsite, bet ir daugiau išleisite. JAV visada jūs būsite rusai, nesvarbu, kokia bus jūsų tautybė – čekas, latvis, lenkas ar lietuvis. Tikru lietuviu galėsite jaustis tik grįžę į Lietuvą. Taigi ar verta iškeisti šeimą, draugus, tautybę ir taip sunkiai įgytą aukštojo mokslo diplomą į šluotą ir valytojo darbą svetimoje šalyje?
