Janina Pukelienė Jovarų pagrindinės mokyklos direktore dirba nuo praėjusių metų gruodžio
Janinos Pukelienės aistra – kelionės: akimirka Kyive
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys.
– Kaip tapote mokytoja? Kodėl pasirinkote šį sunkų ir labai atsakingą kelią?
– Nežinau, tiesiog atėjau į mokyklą ir pasilikau. Mokėjau anglų kalbą, o tada mokytojų trūko, tad tuometinis direktorius Vidas Misiūnas priėmė į M. Mažvydo mokyklą su sąlyga, kad mokysiuos anglų kalbos. Įstojau. Iš karto jaučiausi savo vietoje, toks intuityvus jausmas, kaip reikia daryti gerai ir teisingai. Kiek vėliau suvokiau, kad polinkis mokyti kitus atsiskleidė dar vaikystėje – žaisdavome mokyklą, o aš taisydavau gatvės vaikų sąsiuvinius. Gi ne veltui sakoma, kad reikia stebėti, ką vaikai žaidžia.
Pasirinkusi mokyklą niekada nesigailėjau. Tiesa, būdavo momentų, kai pagalvodavau: esi baigęs aukštąją, mokytojas, o tau tiek mažai moka...
– Apibūdinkite šiuolaikinį mokytoją. O gal turite susikūrusi mokytojo pavyzdinį paveikslą?
– Pirma mintis, ateinanti į galvą, – pavargęs. Bet išradingas, kūrybingas, ypač empatiškas ne tik vaikui, bet ir kolegai, administracijai. Tai jaučiu dabar Jovaruose, tas pats ir buvusioje darbovietėje – Žalgirių gimnazijoje. Mokytojai labai mandagūs, draugiški, supratingi, užjaučiantys ir tolerantiški. O to trūksta visuomenėje ir ypač tarp jaunimo, kuris įsivaizduoja esąs tolerantiškas, bet dažniau sau, ne kitiems. Mokytojai yra šių laikų herojai. O tobulas mokytojo paveikslas, manau, jau yra. Tik leiskime mokytojui dirbti ir netrukdykime.
Tenka nemažai pabūti užsienio šalių švietimo bendruomenėse, tai galiu pasakyti, kad mokytoją gali pastebėti iškart ir Lietuvoje, ir užsienyje. Gal prieš kokius 10–15 metų užsienio mokytojai buvo laisvesni, bet, ko gero, labiau dėl finansinio užtikrintumo. Ypač suomių pavyzdys žavi – jie dirba 6 metus, po to metus gauna akademinių atostogų. Mokytojui reikia poilsio.
– Mokytojai kalba apie nepakankamą atlyginimą. Dalis visuomenės sako, kad pedagogai uždirba neblogai. Ką jūs galvojate apie darbo krūvio ir užmokesčio balansą? Ar jis išlaikomas? Ir koks, pavyzdžiui, tik pradėjusio dirbti mokytojo darbo užmokestis?
– Apie pradedančiojo atlyginimą tiksliai nepasakysiu, nes labai seniai turėjom jaunų mokytojų. Jiems, tiesa, yra išlygų – daugiau valandų skiriama pasiruošimui pamokoms, mažiau kontaktinių valandų, sąlygos šiek tiek geresnės, bet tik šiek tiek. O užmokestis 600–700 eurų į rankas. Palyginimui, pernai dirbdama anglų kalbos mokytoja ir turėdama ekspertės kvalifikaciją, už etatą gaudavau 1080 eurų į rankas. Jei pavykdavo turėti virškrūvį, atlyginimas vis tiek 1200 eurų nesiekdavo. Tiesa, išaugina šiek tiek atlyginimus, tarkim, spec. poreikių vaikai klasėje, bet darbas emociškai sunkesnis – ir pasiruošti reikia, ir klasę suvaldyti, padėti nori ir tiems, ir tiems. Per tas 45 minutes dėmesio reikia skirti visiems. Daugelis mokytojų mielai atsisakytų tų procentų, kad galėtų ramiai dirbti.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduria mokykla?
– Išlaviruoti su mokymo lėšų kiekiu ir pateisinti mokesčių mokėtojų lūkesčius bei suderinti juos su ministerijos (Švietimo, mokslo ir sporto – aut. past.) išsakoma pozicija. Ministerija paskirsto valandas, kiek jų turi būti, ir skiria finansavimą. Šiek tiek daugiau gausim, kai pateiksim krūvius, bet labai nedaug. Ir dėliojam, paskui matom, kad neužtenka ir neturėsim, pavyzdžiui, visuomeninių valandų, nes pasiruošimui pamokoms reikia skirti daugiau laiko. Tam pačiame „katile“ perdėliojama iš vienos vietos į kitą, o viskam neužtenka. Ir oriam mokytojo atlyginimui neužtenka.
Kitas iššūkis – programos atnaujintos, o vadovėlių neturime. Juos jau turime turėti, bet geriausiu atveju gausim tik lapkritį.
– Ir ką darys mokytojai?
– Jie dirba. Turi temas, senus vadovėlius. O gavę naujus vadovėlius dirbs su jais. Visi yra savo dalykų specialistai. Ir čia yra kūryba, nepasimetimas, nedejavimas. Jei mokytojai nesugeba pakeisti situacijos, keičia požiūrį.
– O kokie iššūkiai tenka mokiniui?
– Labai daug informacijos, daug dirgiklių. Anksčiau vaikai turėdavo draugą, kuris kviesdavo į kiemą. O dabar 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę jis gali praleisti internete žiūrėdamas filmukus arba žaisdamas. Ir dar guli arba sėdi. Jei sako, kad tris valandas praleido „TikTok’e“, kiek per tą laiką galėjo paskaityti, parašyti? Dėl to neramu. Ir tėvai turi atkreipti dėmesį, ką vaikai veikia. Iš šios problemos kyla noras tėvams organizuoti gerosios patirties pasidalijimus, kaip užimti vaikus, kokias veiklas pasiūlyti.
Kitas iššūkis – kai kurių vaikų mokymosi motyvacija nėra aukšta. Kodėl? Gal nemato prasmės? Aš labai norėjau aplankyti Ameriką, išmokau anglų kalbą, iš kurios valgau duoną, nors Amerikoje dar nebuvau. Dabar vaikų norai pildomi per greitai, jis dar nespėja pasakyti, o tėvai jau išpildo. Tėvai veikia greičiau nei gūglas. Ir jie patenka į spąstus, nes vaikai bando tėvų galimybes, norai auga, kol tėvai nebegali jų išpildyti.
– Atnaujintos bendrosios programos. Ar mokytojams pakako laiko pasiruošti? Kokie esminiai pokyčiai laukia?
– Nesibaigiančios švietimo reformos šiek tiek dusina. Atnaujinti programas jau seniai reikėjo – keičiasi kontekstas, keičiasi vaikai, jie ateina iš įvairios aplinkos. Su atnaujintomis programomis dirbti mokytojai pasiruošę – vyko mokymai, aptarimai mokyklose. Atnaujintos programos nėra baubas, kaip kartais šaukiama. Bėda, kad nėra vadovėlių. Mokytojas – kaip vežimas, pastatytas prieš arklį. Nežinau, kodėl taip skubama su terminais, nors nespėjama. Turėjo būti išleisti vadovėliai, tada metus leista pabandyti ir išsirinkti. O dabar viskas vyksta greituoju būdu.
– Tėvai – neatsiejama mokyklos bendruomenės dalis. Kada jie mokytojui padeda vaiką ugdyti, o kada labiau trukdo?
– Tėvai turėtų labiau pasitikėti mokykla, nes joje dirba profesionalai. Kai kuriems tėvams atrodo, kad jie gali diktuoti asmeninius reikalavimus. Bet yra įstatymai, su pagarba tėvams – vadovaujuosi jais. Tiesiog reikia kalbėtis, o tėvai labai rūpinasi vaikais. Nesutinku su neigiamu „super mamyčių“ vertinimu. Aš tai suprantu taip: „mama, kuriai rūpi“. Ir jei mamai rūpi, puiku. Protingos tos mamos, aišku, kai kur jos gal ir norėtų mokykloje vadovauti kaip savo darbe ar namie, bet pasikalbi ir išsiaiškini. Tėvai yra labai pažeidžiami per savo vaiką. Neramu, kai tėvai galvoja, kad eis ir „pastovės“ už savo vaiką. Kodėl tėvai galvoja, kad vaikus kažkas nori nuskriausti? Kai kurie tėvai pernelyg saugo vaikus, bet reikia nepamiršti, kad jiems reikės išeiti į gyvenimą. Kai išmoksime paleisti, vaikas įgis daugiau pasitikėjimo savimi. Kuo daugiau vaiku rūpiniesi, tuo jis labiau nepasitiki savimi. Ir nuolat dairysis atgal klausdamas, ar gerai daro. Ir kaip tada vaikui rasti stiprybės savyje? Tokie pamąstymai tėvams.
O padeda tėvai, kai reaguoja į pastabas, pagyrimus, kai motyvuoja ir palaiko. Trukdo, kai kalba su mokytoju emocionaliai. Ne paslaptis, kad vaikai besigindami ne visada pasako visą tiesą. Išsiaiškinta tiesa tėvams patinka ne visada.
– Šalyje mokytojų labai trūksta. Ir nors Tauragėje šiuo metu jų pakanka, apie tolimesnę ateitį ne vienas mokyklos vadovas kalba su nerimu. Kodėl, jūsų nuomone, jaunimas nesirenka mokytojo darbo? Kas galėtų juos paskatinti rinktis mokyklą?
– Pirmiausia, vaikai mato, kad mokytojams nelengva, kaip sudėtingai vyksta procesai, kad mokytojas turi būti jautrus, kantrus, empatiškas. Reikalaujama būti žmogumi-orkestru.
Atgraso nepamatuoti visuomenės lūkesčiai, kurie projektuojami į mokytoją. Ir, žinoma, atlyginimas. Jei nori uždirbti, visur reikia sunkiai dirbti, bet mokytojo atlygis – neadekvatus. Manau, kad mokytojas turėtų gauti 2 tūkst. eurų į rankas. Tada gal ir visuomenės požiūris į pedagogų keistųsi, bent jau būtų sakoma, kad jie gerai uždirba.
Bet jaunimui norisi pasakyti, kad mokykloje nėra taip baisu, kaip kartais kalbama.
Šiemet man kaip vadovei pasisekė – ieškojau ir radau dvi nuostabias mokytojas, bet dėl kitų metų bijau. Mokytojų trūks. Kausto baimė – gal ateis, o gal ir ne.
– Tuoj metai, kaip vadovaujate mokyklai. Kokia kryptimi einate, gal net sakyčiau, vedate, Jovarų mokyklą – kokią ją kuriate kartu su savo bendruomene?
– Pirmiausia stengiuosi sukonstruoti ugdymo procesą, kad bendruomenė mumis pasitikėtų. Tai sunkus ir ilgas kelias. Norisi, kad tėveliai suprastų, jog ateina pas profesionalus, o mokykloje tokie ir yra. Svarbu visuomenei įsisąmoninti, kad mokytojas yra profesionalas, turintis daug žinių.
Svarbu, kad vaikas norėtų atrasti, per pamoką bent kartą pasakytų „O, vau“, patirtų bent vieną nustebimo momentą. Ir dabar, tikiu, tai vyksta, tik kartais tiesiog nepastebime.
Tikimės savivaldybės pagalbos, nes jie yra steigėjai, ir kokią mokyklą jie mato, tokie ir būsime. Tikslas – moderni, renovuota mokykla, kad mokytojams reikėtų galvoti tik apie tai, kokias priemones pirkti, kaip atsinaujinti, kaip nustebinti mokinius.
Laukiame mokyklos kapitalinio remonto, o stadiono atnaujinimo tikimės sulaukti iš Tūkstantmečio mokyklų programos.
– Nuo mokyklos atitrūkti privalu. Kaip leidžiate atostogas? Ką mėgstate veikti?
– Per ilgąsias atostogas, kai jas turėdavau mokytojaudama, piešdavau, skaitydavau knygas, daug vaikščiodavau. Nemažai keliaujame. Svajonių šalis? Tiesiog užsimerki ir bedi į žemėlapį. Šalis priklauso nuo finansų.
– Ir jūsų linkėjimai švietimo bendruomenei.
– Vienas kolega pasakė labai gerą mintį – mokytoją sveikinti su Rugsėjo 1-ąją lygu kaip arklį sveikinti su arimo pradžia. Pasijuokėme, bet taip yra. Kolegoms linkiu išlikti ištvermingaisiais Lietuvos mokytojais, atlaikiusiais visas reformų bangas, kartų kaitas. Ir vis dar tikėti jaunimu.
Tėveliams linkiu nebijoti paleisti vaiką, pasitikėti mokytojais, o kilus klausimui – klausti.
Vaikams linkiu, kad jie išliktų smalsūs, kad jų neįtrauktų virtualaus gyvenimo monotonija, nes realus gyvenimas kur kas įdomesnis.
Janina Pukelienė Jovarų pagrindinės mokyklos direktore dirba nuo praėjusių metų gruodžio
Janinos Pukelienės aistra – kelionės: akimirka Kyive
