Eugenijus Margis
Tokios žinios, ko gero, laukė ne viena tauragiškių šeima, auginanti mažamečius. Po kelerių metų pertraukos, sunkios ligos ir ilgo gydymo į darbą sugrįžta gydytojas Eugenijus Margis.
- Kairė ranka dar visiškai paralyžiuota, kairę koją kiek geriau valdau, paeinu truputį, bet galva juk gerai dirba, - patikino Eugenijus. – Paprašė manęs konsultuoti vaikus su negalia, specialiaisiais poreikiais ir sutikau. Dirbsiu su visais, juk ir sirgdamas sulaukdavau sunerimusių tėvų skambučių, prašančių pagalbos. Tačiau galėjau tik patarti.
Gydytojas tikino, kad jam pačiam dabar labai svarbu išeiti iš namų, kažką dirbti.
Prieš beveik ketverius metus gerbiamas ir mylimas pediatras patyrė insultą. Sunkus hemoraginis insultas, niekad aukštu kraujospūdžiu nesiskundusį vyrą, ilgam paguldė į ligos patalą, o vėliau išrovė iš įprastos kasdienybės.
- Tik po dviejų mėnesių pradėjau suvokti, kas atsitiko, - pasakojo E. Margis. – Po mėnesio reanimacijoje neprisiminiau nei kas atsitiko, nesupratau nei kas aš esu, nei su kuo, nei kas aplink mane. Gulėdamas Kauno klinikų Nervų skyriuje iš pradžių mačiau tik baltą šviesą tolumoje ir šešėlius. Na, ne tunelyje, o tokią ryškią, kaip per langą. Negalėjau pajudinti nei kojų, nei rankų. Negalėjau ryti, buvau maitinamas per tracheostomą. Tik vėliau draugė papasakojo, kas atsitiko. Po gydymo Kaune sekė reabilitacija Palangoje, kur pagaliau supratau, ką aš galiu ir, aplamai, kad galiu kažką daryti. Pradėjau judėti su vaikštyne, kurią vadinau „drakono nagais“. Oi, reikėjo man įspirti į šikną, kad pradėčiau judėti, netingėčiau. Tačiau labai norėjau grįžti į gyvenimą, į Tauragę.
Eugenijus prisiminė, jau būdamas Palangoje labai norėjo apkabinti visą Tauragę.
- Aš ir dabar noriu, tik kol kas viena ranka tai galiu padaryti, - net kelis kartus pokalbio metu pakartojo gydytojas. - Esu be galo dėkingas begalei žmonių, kurie man nuoširdžiai padėjo: operavo, gydė, slaugė, palaikė moraliai ir finansiškai. Galėčiau išvardinti šimtus žmonių. Jų dėka esu čia, o juk tiek nedaug betrūko, kad būčiau išėjęs.
Sulaukęs žmonių paramos, Eugenijus panoro kovoti už savo gyvenimą, nepasiduoti. Grįžus į Tauragę, padedamas kineziterapeuto Arūno Vladičkos, žengė pirmuosius savarankiškus žingsnius.
- Socialinės paramos skyriaus vedėjos Ligitos Rimkuvienės dėka man buvo įrengtas „stadionas“, - juokavo Eugenijus. – Na, aišku, kad ne stadionas, o nuolydis iš laiptinės ir ranktūriai, į juos įsikibdamas ir pradėjau savarankiškai vaikščioti. Dabar jau pusę namo apeinu.
- „Pasodino“ ant dietos – sultiniai, paukštiena, silkė, žuvis, numečiau dvidešimt penkis kilogramus, dar ir dabar kiaulienos negaunu, - toliau juokavo E. Margis. – Vanduo ir kefyras, na, kartais ir kavos leidžia išgerti, o ji man labai skani ir nuotaiką pakelia.
Bet Eugenijus rado kitokį būdą savo emocijoms išreikšti. Jis kuria. Pasideda ant „gyvos“, kaip jis sako, dešinės kojos sąsiuvinį ar planšetę ir rašo. Ką? Eiles, apsakymus, miniatiūras. Net į literatų klubą buvo priimtas. Ir keletas Eugenijaus Margio kūrinių jau greitai pasirodys tauragiškių literatų almanache.
Paklaustas ar šis pomėgis atsirado po ligos, gydytojas sakė, kad literatūra jį viliojo dar nuo paauglystės. Jau tuo metu nemažai rašydavo, jo kūriniai buvo spausdinami žurnale „Moksleivis“. Dėl šio savo pomėgio laisvai reikšti mintis, net į tuometinį Medicinos institutą iškart negalėjo įstoti.
- Gavau dvejetą iš lietuvių kalbos egzamino, - prisimena Eugenijus. – Vėliau man parodė mano rašinį. Pasižiūriu, o jame nei vienos klaidos. Tik va raudonai net keliose vietose pabrauktos tos mintys, kur aš kitaip mąsčiau ar pernelyg dažnai vartojau žodį „Lietuva“.
Pasirodo, dar ir į egzaminus būsimasis studentas atėjo be komjaunuolio ženklelio atlape. Dėl to kitokio mąstymo ir vėliau, jau būnant studentu, teko nukentėti. Bet, Eugenijus sako, kad stengiasi to neprisiminti ir pykčio nelaikyti:
- Laikausi nuostatos, kad pyktis, tai kelias - į niekur.
Jau aštuntoje klasėje E. Margis žinojo, kad bus pediatru, tad pasirinktas kelias jam neatrodo sunkus.
- Praktiškai gyvenau ligoninės skyriuje, - prisimena gydytojas. – Kitaip ir negalėjau elgtis. Juk vaiką reikia gydyti dabar, o ne rytoj, nes rytoj jau gali būti per vėlu. Ir visi buvo įsitikinę: Margis dirba, na ir lai dirba. Bendravau su vaikais, su jų tėvais ir jaučiausi labai puikiai, bet, matyt, organizmas neatlaikė. Dabar jau suprantu, kad nelabai savęs žiūrėjau.
Vedamas tokių minčių, Eugenijus, lyg perspėjimą kitiems rašo knygą, kurią sąlyginai yra pavadinęs „Žmogus, kurį išgydė insultas“. Tad vyro dienotvarkė dabar yra gerokai pasikeitusi. Dalį dienos jis sportuoja, dalį dienos - kuria, randa laiko ir mokslams. Taip taip, Eugenijus, mokosi.
- Man atsiunčia paskaitų įrašus, aš juos žiūriu, klausausi, juk medicina nestovi vietoje, reikia neatsilikti ir tobulėti savo srityje. Einu į priekį, man to reikia. Juk gyvename dėl vaikų, dėl savo ateities, tad ir gydyti tą ateitį reikia atitinkamai.
Smagus buvo pokalbis su Eugenijumi Margiu. Pakalbėta įvairiomis temomis: apie tai, kaip lietuviai myli gyvūnus ir kaip nemyli vaikų, apie tai, kaip mūsų gyvenimą keičia technologijos, apie karą Ukrainoje, apie įdomias, jo sugalvotas taikos akcijas, kurios kol kas dar neįgyvendintos, bet tikrai vertos dėmesio, apie klimato kaitą. Na, kaip sakoma, kalbos buvo lyg vandens.
Bet apie visą kitą vėliau. Kai susitiksime. Dabar gi pasidžiaukime ta žinia, kad jis pradeda savo veiklą, kad vėl galėtų, kaip sakė pats straipsnio herojus, paskleisti gerumo debesį virš miesto, kad galėtų tauragiškius artimiausioje ateityje apkabinti abiem rankom.
