Pijus ryžosi pavojingai, bet įspūdingai kelionei. V. Subačienės nuotrauka
Fotografas Pijus Beizaras, kilęs iš Jurbarko, šiuo metu gyvena Vokietijoje. Tuo metu, kai dėl COVID-19 užkrato visos pasaulio valstybės uždarė savo sienas, daugybė keliautojų iš Lietuvos prarado galimybę išvykti svetur. Tačiau Pijus turėjo galimybę nuvykti į Alpes, besidriekiančias nuo Viduržemio jūros per Vokietiją iki Panonijos lygumos.
Vaikinas su „Tauragės žinių“ skaitytojais pasidalijo vaizdais, kurių šiais metais daugelis lietuvių išvysti neturėjo galimybės.
– Kaip sugalvojote nuvykti į Alpes?
– Šių metų pradžioje nė neplanavau vykti į Alpes, tačiau, kai pasaulį sukaustė pandemija, teko atšaukti suplanuotas atostogas Lietuvoje. Gyvenu Vokietijoje, dėl to nusprendžiau pakeliauti po ją. Ir staiga supratau, kad labai noriu į Alpes.
Kelionę suplanavau rudenį. Žinoma, laikiausi visų įmanomų saugumo ir higienos rekomendacijų. Daugiausia laiko praleisdavau gryname ore, toli nuo žmonių.
Atvykęs į Alpių papėdę išvydau įspūdingą vaizdą. Tačiau šių emocijų nė nepalyginsi su tomis, kurios užplūdo kopiant aukštyn.
– Laipiojote aukštuose kalnuose. Ar nebuvo baisu?
– Taip, pirmą kartą gyvenime buvau taip aukštai. Nebuvau padaręs visų „namų darbų“, tad tikrai buvo akimirkų, kai galvojau, jog teks nutraukti kopimą į viršų, o kartais ir buvo baisu ne taip pakreipti koją, nes pasukęs akis į šoną dažnai galėjai matyti tik statų skardį.
Leisdamasis žemyn taip pat padariau klaidų – ne taip suskaičiavau laiką, todėl kelyje pradėjo temti. Akimirką jau buvau pradėjęs panikuoti: plačių takų nėra, tik siauri praminti takeliai per akmenis, šakas ir stačias nuokalnes, todėl tamsoje itin sunku orientuotis net tada, kai turi kuo pasišviesti. Bet viskas baigėsi gerai. Kelią atgal šiek tiek paklaidžiojęs radau.
– Kaip pavyko susitvarkyti su temperatūrų skirtumais?
– Kalno papėdėje temperatūra buvo ganėtinai maloni, apie 14–16 laipsnių šilumos. Tačiau kopiant į viršų tapo vis vėsiau. Tuomet atsirado sniegas. Viršūnėje pamačiau tiek sniego, kiek jau seniai nesu matęs – juk Europoje žiemos atšilusios, tokius vaizdus pavyksta pamatyti vis rečiau. Be to, viršuje oras yra retesnis, todėl kvėpuoti pradėjau gerokai dažniau, o širdis plakė greičiau. Tai normalus reiškinys, kai žmogus kopia į kalnus.
Tam jau buvau pasiruošęs – žinojau, kad temperatūra kylant aukštyn gali smarkiai nukristi. Taigi pasirūpinau tinkama apranga, apsirengus ją papėdėje nebuvo per šilta, o viršūnėje – per šalta.
– Kiek kilometrų į aukštį pavyko užkopti?
– Aukščiausiai užkopiau į apytiksliai 2050 metrų aukštį. Pažadėjau sau, kad kitąmet pamėginsiu pasiekti 2500 metrų viršūnę.
– Kiek per dieną nueidavote pėsčiomis?
– Nueidavau apie dvidešimt kilometrų kasdien. Nors buvo ir tingesnių dienų. Daugiausiai nuėjau trisdešimt kilometrų.
– Kur apsistodavote?
– Dažniausiai viešbučiuose. Kadangi kainos nukritusios, juk viešbučių sektorius išgyvena krizę ir lankytojų laukia kaip išganymo, išties buvo galima rasti gerų pasiūlymų nakvynei.
– Ką patartumėte į Alpes žygiuoti išsiruošusiam keliautojui?
– Patarčiau gerai pasidomėti visais kelionės ypatumais. Nuo to, kokią avalynę geriau rinktis, iki to, kiek laiko skirti pačiam kopimui, kokį kelią geriau pasirinkti. Būtinai reikia pasirūpinti vandens atsargomis. Būtent dėl to aš padariau klaidą. Visa laimė, kad Alpėse nemažai šaltinių, tad pavyko pasipildyti atsargas pakeliui.
Kad netektų susidurti su dideliais sunkumais, kopimui į Alpes tikrai reikia išties gerai pasiruošti.
– Jūsų pomėgis – fotografija. Kaip ją atradote?
– Į fotografiją įsitraukiau labai seniai. Prieš daugiau nei dešimt metų, kai gavau pirmąjį savo veidrodinį fotoaparatą dovanų, ėmiau fotografuoti. Tada labiausiai buvo įdomūs visi techniniai aspektai, tačiau su laiku pradėjau vis labiau jausti, kad ir meninė pusė man nėra svetima.
– Kokius vaizdus fiksavote Alpėse? Kas ten traukė jūsų akį?
– Kelionės metu dažnai sunku buvo paleisti fotoaparatą iš rankų. Fotografavau viską, kas man atrodė nematyta ir įdomu. Alpėse ne visada užtekdavo laiko ir drąsos išsitraukti fotoaparatą iš kuprinės. Kartais būdavo baisu, jog galiu netekti pusiausvyros, tad dalis labai įdomių kadrų užfiksuota tiesiog telefonu. O viena įsimintiniausių akimirkų – dideliame aukštyje sutiktas alpinis ožys. Buvo labai netikėta ir kartu be galo įdomu.
Pijus ryžosi pavojingai, bet įspūdingai kelionei. V. Subačienės nuotrauka
