Raimondos Alysienės nuotrauka
Justinos Visockienės feisbuko ir Raimondos Alysienės nuotraukos “
Justinos Visockienės feisbuko ir Raimondos Alysienės nuotraukos “
Su įvairiausiais iššūkiais verslams tenka susidurti kone kasdien. Tikru išbandymu tapusi pandemija ir dėl jos paskelbto karantino ribojimai – toli gražu ne vienintelė problema. Nors prabilti apie tai atvirai išdrįsta retas, verslui nemažai ne tik finansinių nuostolių atneša, bet ir sukelia daug streso nesąžiningi konkurentai. „Šaukštelio studijos“ vadovė Justina Visockienė atvira: tenka patirti nemažai reputacinių nuostolių dėl svetimų klaidų ir nekokybiško kopijavimo.
Sušių – per 60 pavadinimų
UAB „Šaukštelis“ valdomas sušių baras-vyninė, įsikūręs pačiame Tauragės centre, yra vienintelė
vieta mieste, kuri specializuojasi būtent sušių gamyboje ir siūlo platų japoniškų suktinukų asortimentą. Justina pasakoja, kad prieš 7 metus, atidarant kavinę, visos receptūros buvo nupirktos, buvo pasamdytas profesionalus sušistas, jis ir apmokė dirbti.
– Tada meniu buvo 20 sušių, o dabar jų yra per 60, – pasakoja vadovė. – Tai mūsų pačių sugalvoti receptai, didžioji dalis – mano pačios, bet ir kolektyvas prisideda. Į mūsų meniu pažiūrėję rastumėte ir kai kurių virėjų, mano brolio, mamos vardus, tarkim, „Sonatasake“. Visi receptai nugula mūsų receptų knygose su konfidencialumo ženklu ir laikomi „po užraktu“.
Dauguma receptų sugalvoti dar 2014 metais, kai „Šaukštelio studija“ atsidarė. Rimto sušisto sudarytame meniu – sušiai su lašiša, unguriu, krevetėmis, tunu. Justina ir dabar juokiasi prisiminusi, kaip teko prisitaikyti prie mažo miestelio skonio ir ieškoti kompromisų – daugelis nežinojo, kas tie sušiai, ir pavartę meniu nustebdavo: „O su mėsa neturite?“ Tada buvo sukurti sušiai su vištiena – maisto apžvalgininkų įvertinti skeptiškai, pavadinti netgi „sušių pornografija“, o tauragiškių ir šiandien labai mėgstami.
– Puikiai suprantu, kad tai yra japonų kultūra ir mes ją savotiškai pakoregavome, tačiau gerbiame savo miesto žmones ir įgyvendiname jų norus. Todėl jau po pirmojo mėnesio darbo išplėtėme savo meniu ir įdėjom į jį tai, ką žmonės norėjo jame rasti. Sušis su vištiena gavo pavadinimą „Town“ (angl. miestas) – tai mūsų miesto sušis, – sako Justina. – Sukūrėme jį su pagarba mūsų miestui ir mūsų miesto žmonėms.
Konfidencialumo sutartys – griežtos
Deja, nuo nesąžiningų konkurentų neapsaugotas nė vienas. J. Visockienė pasakoja, kad nekart bandyta papirkti „Šaukštelio studijos“ virėjus, daryti „užpirkimus“, vaidinti, kad nori įsidarbinti.
– Esam turėję tokių kuriozų ir detektyvų... – prisimena ji. – Buvo atvejis, kai vieno Tauragės restorano, pavadinimo neminėsiu, barmenė bandė pas mus įsidarbinti, o paskui nutvėriau ją kai ką fotografuojančią. Iškart po incidento ji parašė prašymą išeiti iš darbo, o vos po kelių dienų to restorano meniu atsirado sušių.
Pasak jos, tai jau ne pirmas toks detektyvas, kai žmogus atsiunčiamas į virtuvę, apsimeta, stengiasi kuo daugiau sužinoti, užsirašo, nusifotografuoja... Siuntė savo „šnipus“ ne vienas, bet J. Visockienei tokiais atvejais kažkoks „šeštas pojūtis“ pasako, kad kažkas čia ne taip. Jau apmokant naują žmogų būna keista, kad jis pernelyg jaudinasi. Visus naujus darbuotojus anksčiau ji apmokydavo pati, dabar yra net keli už tai atsakingi darbuotojai. Apmokyti užtrunka, nes reikia išmokti ir technologinę eigą, ir receptūras, ir visą sušių gamybos procesą.
– Su priimamais darbuotojais visada pasirašomos konfidencialumo sutartys. Jos gana griežtos, nes mūsų sritis specifinė, o kadangi didžioji dalis receptų mano pačios sukurti, saugoti juos – mano pareiga,– įsitikinusi Justina.
„Jei jau kopijuoja, tai bent tegu daro geriau už mus!“
Dar viena, pati naujausia istorija – kai „Šaukštelio studijoje“ dirbusi virėja įsidarbino kitoje kavinėje, o šios meniu praėjusį mėnesį atsirado sušių. Konfidencialumo sutartis dar galiojanti, tad nemalonu, bet laukia teisminiai procesai.
– Liūdna, kai nuostabų talentą turinčios virėjos ir kavinės savininkė neieško ir neatranda savo kelio ir nevilioja klientų patiekalais, kurių galbūt niekas taip skaniai neparuoš kaip ji. Mūsų tauragiškiai – ne kvailiai, jie viską mato ir vertina. Kliento neapgausi, todėl net neverta mėginti kopijuoti, jeigu manai, kad užteks padaryti bet kaip, ir bus gerai, – šypsosi Justina.
Justina sako žinanti, kad yra kas sušius gamina ir namuose, ir dėl to nemato jokių problemų.
– Konkurencija yra sveikas dalykas, jis verčia mus tobulėti. Tačiau būna, kad klientai susimaišo, kur atvažiuoti sušių atsiimti. Pavyzdžiui, dažnai ateina žmonės pas mus pasiimti užsakymų, kokių mes net neturime. Arba paskambina ir kaltina mus, kad apsinuodijo patys ar net vaikai. Tai būna skaudžios patirtys, nes mes puolam aiškintis, koks tai buvo užsakymas, kada gamintas. Kol galiausiai išsiaiškinam, kad tai buvo ne mūsų gaminti sušiai...
– Tokie dalykai kelia ir liūdesį, ir pyktį, nes teršia mūsų kokybės vardą, – tvirtina verslininkė, – todėl noriu palinkėti: rinkimės atsakingai. Sušiai apskritai toks patiekalas, kuriuos vieni mėgsta, o kitiems gali nepatikti ar netikti skrandžiui. Ragaudami pirmą kartą rinkimės kokybę, o ne kainą. Gerai ir pigiai nelabai būna... Tegu bando ir kiti, tegu kopijuoja, bet mūsų komandos pažadas – visada būsim vienu žingsniu priekyje!
Sąžiningiems – pagarba
Nors su nesąžiningais verslininkais J. Visockienei teko susidurti ne kartą, ji sako per septynerius metus mačiusi visokių žmonių. Ji priklauso ir Tauragės apskrities verslininkų asociacijai, pabendrauja, susitinka su daugeliu verslininkų. Ji sako visada gerbsianti tuos, kurie turi savo sritį, sąžiningai gali atsakyti už savo produktą ar paslaugą ir ranką prie širdies pridėję gali pasakyti, kad nieko neapgavo, nieko iš nieko neatėmė, nieko nenuskriaudė ir šiandien valdo sėkmingus verslus, patys nepamiršdami išlikti žmonėmis.
– Jiems – tik pagarba. Tačiau tie, kurie bando kitiems užlipti ant galvos, kažką pasisavinti, atimti, kažin ką atsakytų paklausti, ar yra laimingi. Kai yra atimama, pasinaudojama, galbūt išduodama – tikrai to nesuprantu... – sako ji.
Galimybių plėstis daug
– Per tuos septynerius darbo metus klientų ratas labai išsiplėtė – mūsų sušius pamėgo ne tik tauragiškiai, bet ir aplinkinių rajonų gyventojai, – pasakoja Justina. – Pagėgiai, Rietavas, Jurbarkas, Plungė... Anksčiau klientai iš ten būdavo dažni svečiai, o kai dėl karantino nebegalėjo pas mus atvažiuoti, surinkdavo iš draugų ar kaimynų didesnius užsakymus ir prašydavo atvežti iki policijos užkardos.
Tai gal jau yra plėtros kituose miestuose planų? J. Visockienė neslepia – pasiūlymų netrūksta. Ji pasvarsto ir apie Plungę, seniai kviečia Vilnius, Kaunas. Klaipėdoje yra net partnerių, kolegų, siūlančių patalpas.
– Visų pirma pagalvoju, ar mes jau esame „užaugę“ iki tų didžiųjų miestų? Man patinka mūsų miestiečių skonis, patinka, kokių klientų ratą turime subūrę, kokį skonį kuriam ir kiek meilės į savo produktą įdedam. Tuo ir žavim žmones, o ir mums patiems smagu ir gera čia dirbti, – svarsto Justina.
Konkurencija yra sveikas dalykas, jis verčia mus tobulėti. Tačiau būna, kad klientai susimaišo, kur atvažiuoti sušių atsiimti. Pavyzdžiui, dažnai ateina žmonės pas mus pasiimti užsakymų, kokių mes net neturime. Arba paskambina ir kaltina mus, kad apsinuodijo patys ar net vaikai. Tai būna skaudžios patirtys, nes mes puolam aiškintis, koks tai buvo užsakymas, kada gamintas. Kol galiausiai išsiaiškinam, kad tai buvo ne mūsų gaminti sušiai...
O neseniai ji gavo ir stulbinantį pasiūlymą parduoti franšizę į Norvegiją – sudarius sutartis, apmokyti darbuotojus ir su „Šaukštelio studijos“ receptūromis ten atidaryti net keturis sušių barus vienu metu. Tokį pasiūlymą pateikė į svečią šalį išvykę tauragiškiai.
– Žiūrint iš finansinės pusės, pasiūlymas be galo gundantis, kalbų nėra. Žinoma, prireiktų labai daug darbo, atsakomybės, „dūšios“. Bet teko atsisakyti. Bent jau dabar to daryti kol kas tikrai neturiu galimybių – artimiausi planai sudėlioti antrojo sūnaus laukimu. Taigi pirmiausia turiu pagalvoti apie save. Sakiau, jei noras nepraeis, po kurio laiko apie tai pakalbėsim rimčiau, – atvirauja Justina.
Optimizmu netrykšta
– Augam visomis prasmėmis kiekvienais metais – ir asortimentu, ir meniu, ir kolektyvu. Pastarieji metai buvo išbandymų metai. Išgyvenom, atlaikėm, išsaugojom visą 15 žmonių komandą, turim planų ateičiai. Manau, kai komanda stipri – galima viską išgyventi. Darbuotojų per karantiną atleisti neteko, labai tuo džiaugiuosi. Man darbuotojai apskritai visada pirmoje vietoje, tai stengiuosi juos išlaikyti, globoti ir rūpintis. Draugiškai susitarėm, vieni ilsėjosi, kiti dirbo, paskui keitėmės, – pasakoja J. Visockienė.
Su Justina susitikome praėjusią savaitę, kai bendrovė, valdanti „Šaukštelio studiją“ ir „Vilkyškių pieninės“ parduotuvę, minėjo 7-ąjį veiklos gimtadienį, tiesa, kukliai, kadangi problemų, sumaišties ir nežinios netrūksta.
Situacija versle šiuo metu itin permaininga. Antai pernai „darbingas“ buvo tik laikotarpis nuo birželio 16 iki lapkričio 2 dienos – keli mėnesiai, po to vėl teko užsidaryti ir tiekti maistą tik išsinešti. Dabar, kai jau buvo leidžiama aptarnauti žmones terasoje, ilgą laiką buvo blogi orai, tai lankytojus galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.
– Sėdėti ir galvoti, kaip čia viskas blogai, kiekvienas gali. Kaip sakau, kai negali pakeisti situacijos, reikia pakeisti savo požiūrį į ją. Aš stengiuosi laikytis pozityviai, ieškoti pliusų, man, pavyzdžiui, dabar ne pro šalį daugiau pailsėti, – šypteli antrojo sūnaus besilaukianti J. Visockienė.
Paklausta, ką mano apie galimybių pasus, ji sako žiūrinti į jį skeptiškai. Pasak jos, klausimų dėl to kyla daug ir pats faktas, kad žmones reikės skirstyti, nedžiugina.
Raimondos Alysienės nuotrauka
Justinos Visockienės feisbuko ir Raimondos Alysienės nuotraukos “
Justinos Visockienės feisbuko ir Raimondos Alysienės nuotraukos “
