Neseniai atidaryta odontologijos klinika „Implantera“ dar vasarą papuošė miesto veidą išskirtine sienų ir lubų tapybos meistro Lino Atgalainio freska. Piešinių matyti ne tik ant išorinės pastato sienos, bet ir viduje. „Tauragės žinioms“ šiaulietis dailininkas sutiko atskleisti ne tik šios freskos istoriją, bet ir kitas tapybos ant sienų paslaptis. Jis sako, kad dirbant Tauragėje didžiausias iššūkis buvo orai – dirbti teko karščiausią tų metų mėnesį.
IDĖJĄ PASIŪLĖ DIZAINERĖ
Šiaulietis menininkas Linas Atgalainis žinomas kaip sienų, lubų tapybos meistras, interjero dekoravimo srityje. Prieš dvidešimt penkerius metus jis baigė dailės studijas Šiaulių universitete (tuometiniame Šiaulių institute). Kaip pats autorius prisistato, prioritetą teikia detalėms, akademiškumui, šviesos ir šešėlių žaismui. Sienų tapybos srityje profesionaliai dirba nuo 2004 metų. Freska odontologijos klinikoje „Implantera“ atsirado neatsitiktinai.
Klinikos interjero dizainą kūrė Kristina Grybaitė, kuri jau ne kartą bendradarbiavo su Linu Atgalainiu. Pasak freskos autoriaus, dizainerė ir pasiūlė sukurti freską klinikai.
– Freska buvo numatyta dizainerės Kristinos Grybaitės kuriant fasado vaizdą. Ne kartą esu dalyvavęs jos kuriamuose projektuose. Piešinio turinys gimė vėliau, bendraujant su užsakovais. Jiems patiko tema, kuri vyrauja mano darbuose. Tai jaukios senamiesčio gatvelės, – „Tauragės žinioms“ pasakojo autorius.
ORAI TAPO IŠŠŪKIU
Daugelis autoriaus darbų susiję su sienų tapyba. Linas savo veiklą vertina kaip dailininko darbą, amatą, meistrystę. Bet kūrybos šiame darbe taip pat yra nemažai.
– Esu labiau dailininkas nei kūrėjas, – prisipažįsta autorius. – Daugelį piešinių detalių derinu su užsakovais, tačiau tame yra daug kūrybos. Nuo manęs priklauso kompozicija, spalvinės detalės. Būtent šio piešinio idėja ir eskizavimas prasidėjo gal prieš pusmetį iki pradedant tapyti ant sienos.
Jis sako, kad visada įsiklauso į užsakovo pageidavimus. Šios freskos suderinimas truko gana trumpai. Tuomet teko laukti, kol darbininkai baigs fasado apdailą. Linas savo darbą galėjo pradėti birželį. Orai tapo pagrindiniu iššūkiu.
– Tai buvo karščiausias metų mėnuo. Teko dirbti iš ryto ir po pietų, nuo 16 valandos, kai dienos karštis nuslūgdavo. Pats tapybos procesas truko apie tris savaites, – prisimena autorius.
DAŽNIAUSIAI PUOŠIA PRIVAČIUS NAMUS
Iki tol autoriui teko imtis panašaus, tik didesnio projekto – nutapyti centrines Širvintų miesto kultūros centro fasado sienas. Linui labiau įprasta dirbti privačiuose namuose, kuriant namų interjerą, tačiau vis dažniau meninių akcentų, įrengdamas savo komercinių patalpų interjerą ar eksterjerą, imasi ir verslas. Tapytojui toks verslininkų požiūris patinka.
– Tai rodo, kad verslui svarbu ne tik suteikti paslaugą, pasiimti pinigus, bet ir sukurti jaukią aplinką klientams. Šiuo atveju dar ir viešoji erdvė papuošta, tam tikra prasme – dovana miestui. Manau, kad sienų tapybos arba gatvės meno miestuose galėtų būti daugiau. Tos vietos galėtų tapti traukos objektais svečiams, – įsitikinęs tapybos profesionalas.
KLIENTŲ ATSILIEPIMAI – VERTINGIAUSI
Meno istorijoje sienų tapyba ir freskos vaidina milžinišką vaidmenį. Turbūt mažai kas nežino Siksto koplyčios Vatikane, kurioje renkamas popiežius. Renesanso laikais sienas freskomis ištapė Botičelis, Perudžino, Pinturikjo ir kiti to laiko žymiausi menininkai. Tarp jų puikuojasi ir Renesanso genijaus Mikelandželo ikoniškoji „Paskutiniojo teismo“ freska.
Menininkai nebūtų menininkai, jeigu nesvajotų. Ar yra erdvė, kurioje savo freską norėtų nutapyti Linas?
– Gal iki tos freskų freskos aš dar užaugsiu. Darbas nuo užsakymo iki užsakymo suvaržo. Tačiau jeigu sulaukiu puikių atsiliepimų apie atliktą darbą, gal tai ir yra toji freska, kurią norėjau nutapyti, – mano autorius. – Nemanau, kad esu kūrėjas, kuriam svarbi tik saviraiška, nes mano atlikti darbai skirti ne mano namams. Mano darbai dideliais formatais yra žmonių namuose. Todėl gerai jaučiuosi tik tada, kai piešinį suderinu su klientu. Manau, neteisinga, kai menininkai jaučiasi mažiau menininkais, kai dirba dėl kliento.
VYRAUJA STEREOTIPAI
Kaip tuomet dėl grafiti darbų arba freskų, kurios kurtos sovietmečiu? Autorius iki šiol nėra tikras, kur ta riba, kuri nustatytų, kuriuos grafiti darbus mieste reikėtų uždažyti, kuriuos – išsaugoti. Bet tvirtai sako, kad daugelis meno kūrinių turėtų išlikti.
– Gal išskyrus tuos, kurie tarnavo sovietmečio ideologijai ir žeidžia tuos, kurie patyrė represijas. Kai kur dar yra išlikusių tokių abejotinų freskų, – mano Linas.
Tapytojas teigia, kad sienų tapyba iki šiol šalyje dar menkai išnaudojama ir suprantama. Todėl tenka įdėti nemažai pastangų keičiant nusistovėjusius stereotipus.
– Vyrauja stereotipas, kad sienų piešiniai bus būtinai ryškių spalvų, tinkantys tik vaiko kambariui, ir gražinant namus žmonės šios interjero puošybos atsisako. Todėl kartais jaučiuosi tarsi reabilituočiau šį dekoravimo būdą, – teigia tapytojas.