Kraugeriškos Rusijos užmačios pasikėsino sugriauti milijonų ukrainiečių gyvenimą, daugybę jų išvijo iš gimtųjų namų. Nemažai jų, ypač moterų, kurių vyrai ir iki karo dirbo Tauragėje, rado prieglobstį mūsų mieste: įsikūrė, susirado darbus ir stengiasi kurti gyvenimus iš naujo. Vis dėlto, prisipažįsta restorane „Da Feng“ dirbančios Iryna, Valeriya ir Ruslana, nors ir kaip maloniai čia priimtos, jos tesvajoja apie viena – kuo greičiau grįžti namo.
Nuoskauda niekur nedingo
Iki karo Iryna Nastychuk gyveno Čerkasuose, netoli Kijevo. Jos specialybė – virėja. Paprašyta prisiminti savo jausmus prasidėjus karui, ji sako:
– Nesupratimas, nusivylimas, pyktis... Už ką su mumis taip? Mes niekam nieko blogo nepadarėm. Gyvenome taikiai. Ne viskas pas mus buvo gerai, bet tai mūsų reikalas. Jei kas nors nepatinka, mes galėjome protestuoti – gyvenome demokratiškoje šalyje. Gyvenimas po truputį gerėjo. Ir per vieną dieną viskas griūva. Visi tie jausmai niekur nedingo. Matome, kiek žūva žmonių, kaip griaunama mūsų šalis, ir visus tuos jausmus išgyvename kasdien. Skaudu už savo šalį...

Tauragėje Iryna gyvena jau metus. Ji atvažiavo čia su savo marčia Valeriya, o vyras ir sūnus Tauragėje dirbo jau seniai. Jie – vairuotojai.
„Labai norisi namo...“
Restorane Iryna ir Valeriya dirba jau beveik metus. Iryna pasakoja Tauragėje apsipratusi nesunkiai. Tiesa, šiek tiek trukdo kalbos barjeras, tačiau čia daug kas supranta rusiškai, o ir ji stengiasi mokytis lietuvių kalbos. Jau sako nemažai suprantanti.
– Vienintelis dalykas – tėvynės ilgesys. Labai norisi namo... – atsidūsta ji.
Ji tikisi, kad grįžti bus kur – jų namai dar nesugriauti.
Valeriyai Nosachenko, kolegių vadinamai Lera, – 23-eji. Paprašyta prisiminti pirmąją karo dieną, ji sako, kad tai buvo labai keista diena, buvo sunku suvokti, kas vyksta. O paskui užplūdo siaubas ir panika.
Valeriyos tėvai liko Ukrainoje. Lera pasakoja dažnokai su jais pasikalbanti. Čerkasai, pasak jos, ne pats karščiausias karo taškas, tačiau ir ten krinta bombos ir aidi sprogimai.
Tauragėje jai patinka. Lera džiaugiasi, kad jau nemažai supranta lietuviškai, ir pati jau šiek tiek kalba. O paklausta, ar jau turi čia draugų, ji sako:
– Mano draugės ir draugai – darbe. Mes visi puikiai sutariam, bendraujam ne vien darbo metu. Viskas čia gerai, viskas man čia patinka.
Lera, kaip sako restorano savininkė Alma Marozienė, – ne tik puiki virėja, bet dar ir konditerė. Tortai, pyragaičiai, desertai – jos aistra.
„Niekada nebūčiau patikėjusi, kad karas ateis į mano šalį“
24-erių Ruslana Osaulenko – iš Odesos. Prieš karą ji turėjo savo internetinę parduotuvę, prekiavo drabužiais. Iki praėjusių metų vasario 24-osios ji prisipažįsta nė pagalvoti negalėjusi, kad galėtų prasidėti karas.
– Taip, daug kas kalbėjo, kad Rusija telkia savo kariuomenę prie Ukrainos sienų, tačiau niekas tuo netikėjo. Ir aš niekada nebūčiau patikėjusi, kad karas mane palies, ateis į mano šalį, – tikina ji, – šeimoje mes buvome taip auklėjami, kad karas – pats baisiausias dalykas, koks tik gali atsitikti, mums buvo skiepijama pagarba Antrojo pasaulinio karo dalyviams. Kasmet gegužės 9-ąją švęsdavome pergalės dieną. Mano prosenelis – karo veteranas, prosenelė irgi. Jie abu ilgaamžiai, vienas išgyveno iki 101-erių, kitas 96-erių, mirė neseniai, jie visąlaik pasakodavo, koks baisus yra karas. Prosenelė du kartus bėgo iš Vokietijos ir pėsčiomis grįždavo namo.
Ji pasakoja, kad kai tą lemtingąją vasario 24-ąją mama paskambino ir pasakė: „Kelkis, karas prasidėjo“, ji nepatikėjo – „Koks karas, aš miegu!“. O ir jos vaikinas, netoliese aidint sprogimams, ją ramino: „Nebijok, čia tik gatvėje kažkas nukrito“, nors pats suprato, kad tai sprogimai.
Ėmė bijoti griaustinio
Į Tauragę Ruslana atvažiavo pernai lapkričio 18-ąją. Prasidėjus karui iš pradžių nusprendė važiuoti į Slovakiją, nes ten mokosi sesuo, tačiau ten buvo sudėtinga, net nepavyko rasti darbo. Po mėnesio grįžo į Odesą, bandė gaivinti savo verslą, tačiau kai prasidėjo nuolatiniai elektros atjungimai – Odesoje elektros nebūdavo po tris–keturias dienas, suprato, kad vis dėlto teks palikti namus. Pasak jos, labai daug žmonių išvyko vos prasidėjus karui. Miestas buvo tuščias. Paskui, vasarą, pirmajai panikai praėjus, kai kurie grįžo. Tačiau miestas buvo dažnai bombarduojamas. Ruslanos namai – per kilometrą nuo karinio oro uosto, taigi sprogimus girdėjo nuo pat pirmosios karo dienos.
– Toks griausmas, dundėjimas būdavo, kad nuo to laiko ėmiau bijoti perkūnijos, nors anksčiau nebijojau. Sienos, grindys dreba, ausis užgula. Nebuvo dienos, kad nesproginėtų – tai ore kažkas sprogsta, tai ant žemės krinta, – prisimena Ruslana. – Rudenį sprogimų buvo mažiau, bet kadangi rusai ėmė taikytis į infrastruktūros objektus, dingo šviesa, nebebuvo šildymo. Odesoje situacija buvo ypač prasta – elektra būdavo įjungiama kas tris dienas porai valandų. Jau prie sprogimų buvome kaip ir pripratę, bet kai nuolat šalta – jau buvo minusinė temperatūra, negali nieko išsivirti, neveikia šaldytuvas, gyventi darosi nebeįmanoma... Kaip kokie urviniai žmonės ant laužo maistą gamindavome. O ir tęsti verslą buvo nebeįmanoma – kaip dirbsi, jei nėra elektros, interneto?
Tuo metu daugelis ukrainiečių vėl ėmė išvažinėti.
– Šaltis, badas ir nieko negalima padaryti, – pasakoja ji. – Tada ryžausi išvažiuoti ir aš. Ir mama labai įkalbinėjo nebesikankinti, atvažiuoti pas juos.
Dabar ji gyvena su šeima. Tėtis Tauragėje dirba jau dvejus metus, mama ir vienuolikmetė sesuo atvažiavo prasidėjus karui.
Ji pasakoja buvusi įvairiose šalyse, tačiau Lietuvoje jai patinka labiausiai.
Restorane „Da Feng“ mergina įsidarbino neseniai, tačiau jau spėjo susidraugauti su kolektyvu.
Kariaujančiai tėvynei padeda kuo galėdami
Ruslana pasakoja, kad ir būdama Ukrainoje kuo galėdama padėdavo teritorinės gynybos kariams – iš sodo veždavo vaisius, daržoves, gamindavo maistą. Veždavo ir drabužių, kitų reikalingų daiktų. O dabar prisideda prie įvairiausių paramos akcijų, siunčia pinigus.
– Žinau, kad lietuviai labai daug aukoja, padeda Ukrainai kuo galėdami. Labai tai vertinu, ačiū jiems, – sako Ruslana.
Ji pasakoja, kad šeima gauna paramą maisto produktais, tačiau nemokamo maitinimo dukrai mokykloje mama šiemet neprašė:
– Ji sakė – negi nerasiu dviejų eurų dukrai, juk visi dirbame. Nenorime būti išlaikytiniai.
Bendrauja ne tik darbo metu
Restorano „Da Feng“ savininkė Alma Marozienė savo darbuotojomis ukrainietėmis neatsidžiaugia – sako, tokių darbščių, atsakingų ir kruopščių moterų dar reikia paieškoti.

– Jos – tikras auksas. O Lera – išvis mano dešinioji ranka, ji kuria nuostabius desertus, – tikina restorano vadovė. – Man tikrai pasisekė, kad jos čia. Lera ir Iryna dirba jau beveik metus, taigi spėjau gerai jas pažinti ir pamilti, Ruslana dirba dar neseniai, tačiau jau matau jos potencialą, tikiuosi, irgi nenuvils.
Pasak A. Marozienės, su ukrainietėmis jos bendrauja ne tik darbo metu – laisvalaikiu neretai kartu ilsisi, keliauja po Lietuvą.