Asmenybės

Iš Šakių rajono Pervazninkų kaimo kilusi Teresė Beitienė, baigusi sanitarijos felčerės mokslus, į Tauragės rajoną, Žygaičių miestelį, atsikraustė dirbti. Moteris čia surado savo meilę ir sukūrė jaukų šeimos židinį.

Teresė kiek sunkiau vaikšto, tad pasiremdama lazdele aprodo savo, kaip pati vadina „kabinetą“, įsikūrusį virtuvėje. Ten kompiuteris, netoli langas, pro kurį moteris mėgsta stebėti į lesyklėles atskrendančius paukščius, kates ir jų gyvenimą.

– Ryte atsikeliu, pasižiūriu, koks oras, pasidomi, kas Žygaičiuose naujo, kas Tauragėje. Beveik kas rytą savo feisbuko paskyroje pasidalinu nuotraukomis, – savo dienos planais pasidalijo Teresė. – Mano dienos neapsieina be knygų skaitymo ir piešimo. 

Jos vyras Henrikas, kaip ji teigė, buvo „paparacas“ – kartais net jai nepastebint nufotografuodavo. 

– Jis labai mėgdavo fotografuoti, tad dabar turiu daug senų Žygaičių nuotraukų, – pasakojo moteris.

Jos prisiminimai – Henriko užfiksuotos akimirkos, Teresės piešiniai yra įamžinti ir knygoje „Su vaivorykšte rankose“. Be to, nemažai Teresės piešinių yra tapę knygų viršeliais.

Norėjo būti bibliotekininke

Pakvietusi į savo namų biblioteką Teresė pasakojo, kad meilė knygoms kilo greičiausiai iš mamos giminės pusės – skaitė visi. Matydama gerą pavyzdį, moteris nuo mažens pradėjo skaityti knygas.

– Mano mama mirė 87-erių ir iki paskutinės dienos skaitė. Atvažiavusi ragindavo paieškoti knygų apie meilę – ji labai mėgo romanus, – prisiminė pašnekovė.

T. Beitienė pasakojo ir apie savo studijų pasirinkimą – norėjusi tapti bibliotekininke visgi visus savo darbo metus skyrė sanitarijos felčerio profesijai. Įdomus nukrypimas, o kodėl taip atsitiko, pasakoja pati Teresė: 

– Pamenu, klasiokė važiavo į pedagoginį, norėjo pateikti dokumentus studijuoti vokiečių kalbą, o aš keliavau į universitetą – norėjau studijuoti bibliotekininkystę. Būtent tą dieną, kai nuvažiavau, buvo sustabdytas dokumentų priėmimas.

Nuotrauka

Asmeninio archyvo nuotrauka

Tačiau parvykus namo ją su patarimu pasitiko kita klasiokė:

– Sako: „Negi metus sėdėsi? Važiuojam į Kauną, ten yra medicinos mokykla, aš planuoju į farmaciją stoti, galbūt į medicinos mokyklą galėtum įstoti ir tu“. Nuvažiavom į Kauną, ten visos kitos specialybės buvo užimtos, tik trūko dar kelių studentų į sanitarijos felčerius. Tai, matyt, nelemta man buvo tapti bibliotekininke, o, manau, būčiau buvusi tikrai nebloga, – svarstė moteris.

Sakė tada net nežinojusi, kas tas sanitarijos felčeris ir ką jis veikia, tačiau nutarė pabandyti studijuoti bent jau metus. 

– Tris kursus per dvejus metus reikėjo baigti, buvom labai apkrauti. Mokėmės chirurgijos, farmacijos, sanitarijos, pramonės, mokyklų, buities ir maisto higienos, – vardijo T. Beitienė.

Paskyrė į Skuodą

Baigusią mokslus Teresę paskyrė dirbti į Skuodo Lenkimų ligoninę prie pat Latvijos sienos, o kursiokę paskyrė į Tauragę. 

– Aš, kadangi Tauragė man buvo vis arčiau namų, pasiūliau apsikeisti su grupioke. Ji sutiko, nes pati sakė, jog ji iš vaikų namų ir neturės kur parvažiuoti, tad jai buvo nesvarbu, kuriam Lietuvos krašte dirbti, – kalbėjo Teresė.

1957 m. ji jau išsiruošė į Tauragę, anksčiau buvusią Sanitarinę-epidemiologinę stotį, dabar jos jau nebėra.

– Man dabar net keista, kad parduotuvių, prekiaujančių maisto produktais, tikrinti eina veterinarija, o anksčiau buvo ir atskiras skyrius, – svarstė pašnekovė.

Atvykusiai į Tauragę moteriai buvo pasakyta, kad visgi laikinai etatas Sanitarinėje-epidemiologinėje stotyje užimtas, tačiau yra laisva vieta Žygaičių ligoninėje. Ten ji ir pradėjo darbą.

Namuose – didžiulė biblioteka

Moters pomėgis skaityti išaugo į didelę namų biblioteką.

– Prasidėjo tai 1957 m. Kai Kaune mokiausi, atsivežiau draugės padovanotą romaną „Altorių šešėly“ ir pati iš stipendijos nusipirkau Balzako knygą „Kurtizanių spindesys ir skurdas“. Turėjau vos dvi knygas, – kalbėjo Teresė.

Jos pirmosios vaikystės knygos buvo „Skudurinė Onutė“ ir „Peliukės Micės laiškai“, tačiau šių knygų namuose ji neberado po evakuacijos į Vokietiją.

Na, o atvykusi į Žygaičius, moteris pasakojo pirmiausia apsilankiusi bibliotekoje.

Nuotrauka

Asmeninio archyvo nuotrauka

– Pirkdavome knygas – tiek aš, tiek vyras Henrikas mėgo skaityti. Dažniausiai aš pirma perskaitydavau knygą bibliotekoje, o jei knyga labai patikdavo, norėdavau ją turėti. Taip po truputį ir pirkome knygas. O dabar knygų dar nuperka ir dukra Šarūnė, – pasakojo T. Beitienė.

Teresė savo namų bibliotekoje rodė ir vardijo jos mėgstamiausius autorius:

– Čia patys žymiausi rašytojai, dailininkai. O ten, klasika – lenkų, rusų, prancūzų, – į knygų lentynas rodė moteris. – Labai mėgstu lenkų literatūrą – W. Reimantą, B. Pruso.

Moteris pasidalijo labai mėgstanti skaityti knygas karo tema, kadangi gyveno netoli fronto ir buvo evakuota į Vokietiją. Ji skaito detektyvus, trilerius.

Teresė papasakojo ir dar vieną įdomų faktą apie knygnešystę ir kur buvo slepiamos knygos:

– Sudarge, kai buvo uždrausta lietuviška spauda, kurjeris atnešdavo knygas į mano senelių sodybą, senelė buvo bitininkė, tai ir spaudą slėpdavo aviliuose, o kurjeriai išnešiodavo.

Išgelbėjo … medus

– Mano tėviškė netoli Rytprūsių – Kidulių, ten baigiau septynmetę, o vidurinę baigiau Jurbarke, – prisiminė Teresė.

Ji pasakojo, kad karo metu vieneriems metams teko palikti gimtus namus:

– Kai frontas visiškai artėjo prie Šakių, mus evakavo iš namų. Pas mus buvo didelis bitynas, o atėję pirmi kariškiai ėmė deginti bityną – medaus norėjo, – pasakojo moteris, pridūrusi, kad ir karininkai atvažiuodavo su motociklu, tikrindavo žmones, tėtis vis tiek spėdavo naktimis užkasti bidonus su medumi po žeme. 

Būtent ši Teresės tėvelio gudrybė šeimai ir padėjo išsiversti grįžus iš Vokietijos.

– Grįžusiems namo kitiems žmonėms buvo sunku su maistu, o mes išsikasėme medų, parduodavome jį Jurbarke ir mums nieko netrūko, – džiaugėsi T. Beitienė.

Moteris pasakojo užaugusi tarp bičių nuo pat mažumės, tik štai bičių bijanti. Nors ir jos vyras buvo bitininkas.

Ji išsidavė bijanti ne tik bičių, bet ir varlių:

– Gyvų varlių laba nemėgstu, nors netikros jos man patinka – turiu nemažai statulėlių ir buvau Žygaičiuose netgi surengusi varlių parodą.