Antradienį, rugsėjo 21-ąją, tauragiškiai turės progą išvysti ir išgirsti unikalų koncertą – „Gintarėlogiją“. Prieš keturiasdešimt dvejus metus palikusi gimtąjį miestą, šiandien pasaulinio garso JAV atlikėja Gintarė Jautakaitė tikisi ne tik šilto sutikimo, bet ir žada nepakartojamą reginį. Pasikalbėti su lakštingalos skaidrumo balso savininke (šį balsą vyresnieji žiūrovai prisimena iš kadaise populiaraus lietuviško miuziklo „Dičiaus karjera“, kuriame G. Jautakaitė įdainavo pagrindinį – Adelės vaidmenį) Gintare, tiksliau, „pagauti“ ją tarp repeticijų ir filmavimų, nebuvo lengva. Telefonu kalbėjomės penktadienį, Pasaulio krepšinio čempionato Lietuvos ir JAV turnyro išvakarėse. Atlikėja prisipažino – krepšinis jos nelabai domina. Tačiau jei turėtų galimybę varžybas stebėti, sirgtų už Lietuvą.
– Ar laukiate susitikimo su tauragiškiais?
– Nežmoniškai. Susitikimas bus labai jaudinantis. Viliuosi, kad į koncertą ateis mano buvusių klasės draugų, norėčiau pamatyti buvusius mokytojus. Į Tauragę turėtume atvykti dieną, todėl dar šviesoje ketinu pereiti per miesto centrą, gatvelėmis, kuriomis kadaise su draugais laksčiau. Prisimenu „Tauro“ restoraną miesto centre, senąjį muzikos mokyklos pastatą, vaikų darželį netoli upės. Žinau, kad prie Jūros stovi bažnyčia, ir mokykla, kurią lankiau, buvo prie upės. Nors buvau dar mažytė, viską taip aiškiai prisimenu. Tauragę mes palikome 1968-aisiais, kai persikėlėme į Kauną, buvau pradinukė. Tėveliai ir šiandien gyvena Kaune.
– Ar prisimenate, kada paskutinį kartą lankėtės gimtajame mieste?
– Gal prieš dvidešimt metų. Tauragėje gyvena mūsų giminės, iš Gaurės kilusi mama.
– 1982-aisiais palikote Lietuvą – išvykote į JAV. Tuomet nebuvo labai lengva išvykti gyventi į užsienio valstybę, juolab į JAV.
–Buvo vienas kelias – ištekėti už užsieniečio. Taigi ištekėjau. Vėliau iš JAV išvykau į Londoną. Apie dešimtmetį gyvenau ir karjeros siekiau šiame nuostabiame mieste. Likimas vėl grąžino į Jungtines Valstijas.
– Kokia Amerika šiandien? Ar pamilote šią šalį?
– Jungtinės Valstijos – optimistiška šalis, vedanti pasaulį į priekį sveikos gyvensenos, ekologijos srityje. Ypač pastaruoju metu JAV ėmėsi agresyvios kovos su ekologiškumo kenkėjais. Ar pamilau šią šalį? Taip, pamilau. Jungtinės Valstijos, beje, kaip ir Londonas, mane priėmė motiniškai, įvertino. Amerikiečiai – draugiški, dosnūs žmonės. Mieli žmonės ir Lietuvoje. Tiesa, būdavo, kad vaikystėje bendraamžiai įkąsdavo (perkeltine prasme, žinoma), tačiau tik vaikystėje, tokie jau tie vaikai.
– Puikiai kalbate lietuviškai. Nepamiršote gimtosios kalbos. Ar išmokėte jos savo vaikus?
– Namie, JAV, neturiu galimybės bendrauti lietuviškai, taip susiklostė, kad ir su Amerikos lietuviais ryšių nepalaikiau. Bet kalbos nepamiršau. Tiesa, kartais pritrūksta vieno kito žodžio, mėnesių pavadinimus painioju (juokiasi – red.). Mano vaikai – du suaugę sūnūs ir penkiametė dukrelė Elžbieta ir kalbėti, ir rašyti lietuviškai moka. Dažnai bendraujame su mano artimaisiais Lietuvoje. Stebime visus Lietuvos įvykius, ypač mano vyras domisi Lietuvos naujienomis.
– Teko skaityti, kad savo vyresniuosius vaikus, o dabar ir jaunėlę auginate sveikai. Ar tiesa, kad Jūsų dukrelė nežino, kas yra saldainiai?
– Norėjau, kad mano vaikai augtų sveikai. Saldainiai? O kam jie? Juk nuo seno saldainiai buvo valgomi retai, dažniausiai jais vaikus pamalonindavo tik per šventes. Tačiau tai, kad mano vaikai užaugo be saldainių, jokia sensacija. Saldumynus mano vaikai valgo, tik nebūtinai tai turi būti saldainiai. Visa šeima mėgaujamės rudojo cukraus saldėsiais, kepame morkų tortus, ledus. Aš visą gyvenimą turėjau ir tebeturiu priklausomybę nuo šokolado. Net gydžiausi. Tokios priklausomybės jėga labai didelė, sukelianti baisią migreną. Noriu nuo to apsaugoti dukrą.
– Lietuvai kovojant už nepriklausomybę, skrisdama į gimtąją šalį, lėktuve sukūrėte „Viešpaties leliją“. Ar tai vienintelis Jūsų kūrinys, skirtas specialiai Lietuvai?
– Ne, pernai Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga išleistas mano dainų rinkinys „Kol prašvis“. Visos dainos lietuviškos. Gaila, kad dėl keleto nesusipratimų Lietuvoje nebuvo įmanoma įsigyti šios plokštelės. Šįkart mano koncertų metu ši klaida ištaisyta – ir Tauragės, ir kitų miestų, kur koncertuoju, klausytojai galės įsigyti ne tik šį rinkinį, bet ir mano grynosios poezijos bei dailės darbų knygą „Dobilo širdy“. Tai mano viso gyvenimo darbai.
– Kokias eiles vadinate grynąja poezija?
– Ne dainų tekstus. Pastarieji kiek dirbtiniai, pritaikyti melodijai, o grynoji poezija – tai, kas širdy. Sakau, kad mano eilėse yra visko po truputį – ir filosofijos, ir gamtos, ir sielos. Į „Dobilo širdį“ sudėjau savo kūrybą nuo trylikos metų iki šiandienos.
– Ar į savo koncertinį turą Tauragę įtraukėte, nes šis miestas Jums gimtasis?
– Taip, būtent dėl to reikalavau į turą įtraukti Tauragę.
– Ką tauragiškiai išvys Jūsų koncerte? Galbūt ne tik dainuosite, bet ir pabendrausite su kraštiečiais?
– Nemėgstu kalbėti. Kartais net vengiu. Ypač scenoje, jei prireikia viešai klabėti, atsiranda nepaaiškinama baimė. Man lengviau dainuoti. O reginį žadame išties įspūdingą. Išgirsite geros muzikos, man talkins Neda Malūnavičiūtė. Su šia atlikėja susipažinau tik prieš šį turą. Labai nuoširdus, šiltas ir talentingas žmogus. Į Tauragę atsivešime ir keletą retų instrumentų. Vienas jų (Lietuvoje tokio nėra) – šviesos arfa, virš fortepijono tvirtinamas lazerinis prietaisas, šio muzikos instrumento garsus galintis pakeisti į simfoninio orkestro melodijas. Svarbu tik, kad fortepijonas būtų, nesvarbu, tegu ir senesnis. Nors aš galiu groti ir gelda (juokiasi – red.). Vienas žymiausių Lietuvos apšvietėjų Vladas Šerstobojevas, nepaprastas žmogus, specialiai šiems koncertams, specialiai mano dainoms kūrė instaliacijas. Žiūrovai scenoje matys įdomiai persipinančius šviesos ir grafikos darbus.
– Gintare, ar jaučiatės žvaigždė? Ar Lietuvoje, einančią gatve, Jus atpažįsta?
– Niekada nesusimąsčiau apie tai. Daugelio menininkų tokia dalia, kad jie negali gyventi taip, kaip dauguma. Žinoma, yra privilegijų. Tačiau ar aš tuo džiaugiuosi? Nežinau, ar galėčiau Kaune į troleibusą įsėsti. Mane atpažįsta, pakalbina. Niekada dėl to nei Lietuvoje, nei kitur neturėjau jokių nemalonumų. Tačiau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis man nelengva. Visada, nuo pat vaikystės, turėjau savo pasaulį, į kurį ne visus įsileisdavau.
– Ar stebite Pasaulio krepšinio čempionatą? Ryt Lietuva kausis su JAV. Už kurią komandą sirgsite?
– Krepšiniu nesergu. Net nežinau, kada ir su kuo lietuviai žais. Mano tėvelis labai čempionatu domisi. Tačiau jei stebėčiau varžybas, žinoma, sirgčiau už Lietuvą.
Kalbėjosi Ramunė Ramanauskienė
