Operos solistas Liudas Mikalauskas tauragiškiams jau seniai gerai pažįstamas: augęs Tauragėje, koncertavęs ne vienoje mūsų miesto scenoje, dabar jau mina didesnių, nacionalinių, scenų grindinį. Neseniai debiutavęs su Figaro vaidmeniu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, laurų pavėsyje neatsipūtė – ir toliau intensyviai dirba, gastroliuoja. Spalio 15-ąją ištikimų operai tauragiškių laukia koncertas „Auksiniai Lietuvos balsai“, kurio vienas atlikėjų – greit 25-metį švęsiantis Liudas.
– Liudai, trumpai papasakok „Tauragės žinių“ skaitytojams, kuo šiuo metu gyveni.
– Šiuo metu tenka dalyvauti įvairiuose meno projektuose. Dirbu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Dažnai tenka apsistoti ir Panevėžyje, kur dalyvauju beveik visuose statomuose spektakliuose. Po truputį pradėjau įsilieti ir į Lietuvos nacionalinės operos ir baleto teatro trupę. Prieš porą savaičių ten debiutavau spektaklyje – W. A. Mozarto „Figaro vedybos“, teko dainuoti pagrindinį Figaro vaidmenį. O kur dar nuolatinė koncertinė veikla ir studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ten studijuoju dainavimą ir pedagogiką, mat esu pakviestas nuo kitų metų dėstytojauti šioje aukštojoje mokykloje.
– Kaip jautiesi po didžiojo pasirodymo Nacionaliniame operos ir baleto teatre?
– Tai buvo vienas atsakingiausių mano gyvenimo momentų. Neslėpsiu, labai jaudinausi ir nuoširdžiai ruošiausi. Visgi ne taip lengva – opera trunka apie keturias su puse valandos, dainuojama italų kalba. Jei kam teko lankytis tokiame spektaklyje, gali įsivaizduoti, kiek tokios partijos paruošimas reikalauja laiko ir kantrybės. Džiaugiuosi ir tuo, kad ne pats įsisiūliau dainuoti šią rolę, bet gavau pakvietimą iš operos teatro – o tai muzikos pasaulyje jau kažką reiškia.
– Ar tau artimas Figaro personažas?
– Dažnai sakau, kad jauno boso buvimas teatre nedėkingas, kadangi tenka vaidinti įvairius šmeižikus, inkvizitorius, karalius, šėtonus ir panašaus tipo personažus, o Figaro – visai kas kita. Šio personažo arijas man ne tik patogu dainuoti, tačiau Figaro man tinka ir pagal amžių bei charakterį. Jis jaunatviškas ir pašėlęs. Taip pat reikia nepamiršti, kad Figaro be galo įsimylėjęs, taip, kaip ir aš dabar. Tik labai nenorėjau, kad man uždėtų juodą peruką, tačiau grimo meistrė nesileido į kalbas ir pavertė mane tamsiaplaukiu ispanu.
– Ar pasirodymas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje reiškia Tavo didžiosios karjeros pradžią?
– Manau, kad taip. Dainavimas tokioje didelėje scenoje ir dar su tokiu reikšmingu vaidmeniu net nesulaukus 25-erių, manau, daug kam parodė, kad tas vaikinukas iš Tauragės nenori siekti pripažinimo mažais žingsneliais. Aš – darboholikas, tačiau pastebėjau, kad kuo daugiau apsiimu darbų, tuo jų daugiau nuveikiu. Pavyzdžiui, dabar ant mano stalo guli Ch. Gounod opera „Faustas“, iki spalio pabaigos turiu paruošti pagrindinį vaidmenį – Mefistofelio rolę. Tai vaidmuo, apie kurį svajojau nuo pat studijų pradžios, tačiau nė sapnuot nesapnavau, kad teks jį atlikti taip greit.
– Maždaug prieš metus Tavo kasdienybė buvo pripildyta muzikos ir šokių. Su muzika, akivaizdu, nesiskiri. O ar vis dar šoki?
– Su Slausgalviais tapome labai artimais draugais, nors, žinoma, per darbų gausą vis rečiau susitinkame – aš užsiėmęs savo teatrais, o Tomas su Gintare vis dar šoka televiziniuose projektuose. Deja, šokti tenka vis rečiau ir rečiau, tačiau nemanau, kad visai užmiršau žingsnelius. Jau nuo „Triumfo arkos“ laikų truputėlį apsirgau televizijos spinduliuojama magija – mane dažnai kviečia į įvairias laidas, tačiau stengiuosi kiek galėdamas atsirinkti tas, kuriose man patiktų filmuotis, stengiuosi pasirodyti televizijoje tik tada, kai tenka joje daryti kažką profesionalaus. Labai nenorėčiau tapti pop kultūros dalimi. Nors, deja, ir man tenka dažnai pasakyti „Ne“ žurnalistams, kurie nori įsibrauti į mano namus.
– Vis dažniau interviu su Tavimi žurnalistai smalsauja, kada įvyks jau daugiau nei dvejus metus trunkančios Tavo ir sužadėtinės Sigitos draugystės atomazga – vestuvės? Gal šiame interviu atskleisi šią paslaptingą širmą?
– Mielai tauragiškiams atverčiau širdį ir visas paslaptis, tačiau žinau, kad šis interviu bus tuoj pat perskaitytas įvairių žurnalistų už Tauragės ribų, o tada jau neatsiginsiu nuo smalsių klausimų. Galiu tik pasakyti, kad vestuvės bus, tačiau norime šią asmeninę šventę pasilikti tik sau ir savo artimiems žmonėms. Daugiau atvirauti nenorėčiau.
– Teko girdėti, kad Sigita taip pat prijaučia šokiams. Gal planuoji ir ją išmokyti suktis ant parketo?
– Po šokių projekto užsimanėme pašokti kartu, lankėme keletą užsiėmimų pas Slausgalvius, tačiau mano užimtumas ir vėl pakišo koją, teko nutraukti pamokas. Nusprendėme šokių pamokas palikti ramybėje, iki kol teks mokytis šokti vestuvinį valsą.
– Ar tiesa, kad gavai pasiūlymų išvykti iš Lietuvos? Koks darbas Tau buvo siūlytas ir kodėl nusprendei likti?
– Per studijų metus teko laimėti apie 12 tarptautinių konkursų, tad pasiūlymai dalyvauti įvairiose teatrų perklausose visada sklandė aplink mane, tačiau manęs tai nebegundo. Pagrindinis lūžis įvyko stažuotės Didžiojoje Britanijoje metu. Man ten teko mokytis pusę metų ir tą laikotarpį prisimenu kaip didžiausią košmarą. Ten supratau, kad negaliu išgyventi be savo šalies, be lietuviškai kalbančių žmonių, be mūsiškės virtuvės, prie kurios esu labai pripratęs. Tenka dažnai susitikti su savo gastroliuojančiais kolegomis. Jų gyvenimas ne toks jau ir saldus, nors ne vienas turi nusipirkęs namą kur nors Prancūzijoje, tačiau vis tiek dažniausiai su savimi turi tik vieną lagaminą, su kuriuo važinėja iš vieno viešbučio į kitą. Man toks gyvenimas nepriimtinas.
– Kaip atrodo Tavo laisvalaikis, jei tokio turi?
– Jo tikrai nedaug, tačiau jei turiu laisvą vakarą, jį praleidžiu dažniausiai namuose – stengiuosi daugiau ilsėtis, žiūrim televizorių, gaminam valgyt, kartais išeinam pasivaikščioti. O jei turiu laisvą dieną, stengiuosi susitikti su draugais, nes vis dažniau tenka išgirsti jų priekaištų, kad seniai mane matę.
– Netrukus švęsi 25-ąjį gimtadienį. Kokie Tavo didžiausi amžiaus ketvirčio laimėjimai?
– Spalio 11-ąją švęsiu savo šventę. Tačiau norisi ją praleisti ramiai. Tikriausiai išvyksim su Sigita kur nors, o su draugais atšvęsime vėliau. Visi namiškiai Tauragėje ruošiasi mane sveikinti spalio 15-ąją, kai atvyksiu su koncertu „Auksiniai Lietuvos balsai“ į Tauragės kultūros rūmus. Tad kviečiu visus švęsti šią šventę kartu su manimi.
– Ar lauki koncerto Tauragėje? Kuo žadi nustebinti publiką?
– Kiekvieno koncerto Tauragėje laukiu su nekantrumu – didelė atsakomybė pasirodyti saviškiams. Kiekvieną kartą labai džiaugiuosi šiltu priėmimu. Ši programa kartu su Ona Kolobovaite, Egidijumi Bavikinu ir Pauliumi Zdanavičiumi labai brangi, nes tai žmonės, su kuriais be galo malonu dirbti scenoje, o sausakimšos salės įrodo, kad ir publikai šis kvartetas patinka. Būkite kartu su mumis ir iš scenos sklindanti muzikos dvasia nepaliks abejingos nė vienos širdies.
