Mėta LŪŽIUTĖ
Pirmą kartą Eugenijus Šaltis pasauliui savo balseliu prisistatė kiek seniau nei prieš 60 metų ir jau keturis dešimtmečius save vis dar pristato, tik jau sodriu balsu ir profesionalioje scenoje. Jis – ir skaitovas, ir renginių organizatorius bei vedėjas, ir dainininkas. Šį žmogų, kurio pilna visur, sunku nusakyti keliais sakiniais. Jo pasiekimai įspūdingi, balsas, išmonė skambėjo, gal dar ir skambės užsienyje renginių metu, o nuo ekspromtu sukurtų ketureilių kai kam skruostai kaista iki šiol. Rugpjūčio 25-ąją sukako lygiai 40 metų, kai Eugenijus pradėjo darbą Tauragėje kaip kultūros, švietimo, žiniasklaidos darbuotojas. Tai žmogus, kurį kaip talentingą menininką, puikų savo srities specialistą, o svarbiausia – gerą, paprastą, nuoširdų žmogų pažįsta visi tauragiškiai.
Vaiguvos kaimo amatininkų ir menininkų vaikis
Gimė Eugenijus ypatingą dieną – sausio 1-ąją gražiame, kalvotame, ežerėlių, vandens malūnų, miškų ir gojų apsuptame Vaiguvos kaime Kelmės rajone. Senelis buvo garsus kaimo amatininkas, tėtis – vietinis valstietis, dirbęs įvairius darbus. Eugenijaus mamos marginti velykiniai margučiai, siuvinėtos užuolaidėlės, pagalvėlės, įvairiausi rankdarbiai puošia ne tik vaikų ir vaikaičių namus, bet ir muziejų lentynas. Jos margučių galima rasti ir Tauragės krašto muziejuje.
Seserį Reginą patraukė meilė muzikai, ji mokėsi aukštesniojoje muzikos mokykloje. Sesuo Rima – puiki šokėja ir skaitovė, dėdė Marcelinas Slipkus – garsus muzikologas, sesers duktė Paulina – garsėjanti pasaulyje pianistė, baigusi Barselonos konservatoriją, studijas tęsia Šveicarijoje.
Mokėsi pašnekovas Vaiguvos vidurinėje, po to – Klaipėdos muzikos fakultetuose. Įgijo lietuvių kalbos, literatūros ir muziko specialybę.
Prieš 40 metų...
– Prieš 40 metų, rugpjūčio 25 dieną, pagal paskyrimą su žmona Albina, tos pačios profesijos specialiste, atvažiavau į Tauragę. Abu prisistatėme tuometės Tauragės antrosios vidurinės mokyklos direktoriui Jurgiui Jankauskui. Mokykloje dirbome lietuvių kalbos ir literatūros bei muzikos mokytojais. Krūvis buvo milžiniškas, nes, be literatūros dėstymo vyresnėse klasėse, teko burti ir vadovauti vaikų, mišriam chorams, estradiniam ansambliui, skudučių, vokaliniams ansambliams, ruošti mokinius „Dainų dainelės“ konkursams. Greitai įsiliejau į rajono kultūrinį gyvenimą. Buvau pakviestas dainuoti dainų ir šokių ansamblyje „Jūra“, kur netrukus vienas vadovų Liudas Andrulis supažindino mane su solistu Romualdu Eiču. O kadangi buvau studijavęs Klaipėdoje vokalo studijoje ir dainavęs šio miesto liaudies operoje, mūsų duetas greitai susilipdė ir gyvavome per 30 metų. Be kultūrinės veiklos, teko dirbti daug visuomeninio darbo. Dirbau komjaunimo komitete, buvau jaunųjų pedagogų tarybos pirmininkas, Švietimo darbuotojų profsąjungos komiteto narys, Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas. Antrojoje vidurinėje tuomet susibūrė šaunus jaunų pedagogų kolektyvas – Jūratė Daukšienė, Tomas Alijošius, Rūta Kičienė, Irena Šukaitienė, Kęstutis Martutaitis, Birutė Norkienė, kiti. Šie žmonės pakėlė mokyklos kultūrinę dvasią, o ją labai palaikė direktorius, pavaduotojai Elena Tereikienė, Gražina Palekienė, Petras Plevokas. Vienas didžiausių pasiekimų tuomet buvo – 1977 metais moksleivius ir mišrų chorą parengti respublikinei dainų šventei. Gaila, bet Tauragėje keli dešimtmečiai tokių chorų nebėra, – prisiminimais dalijasi E. Šaltis.
Geriausias sovietmečio pramogų vedėjas
Po septynerių metų darbo mokykloje Eugenijus buvo pradėtas vilioti dirbti į kultūros sferas. Tam didžiausią įtaką darė žinoma miesto kultūros ir visuomenės veikėja Mamertina Balserytė. Eugenijui dar dirbant mokykloje jo vadovaujama mokytojų meninė agitbrigada Žemaitijoje laimėdavo prizines vietas. Tai Mamertina pastebėjo ir pakvietė vyrą dalyvauti respublikiniame pramogų vedėjų konkurse. Keletą metų Eugenijus buvo respublikinių konkursų laureatas, prizininkas.
1982 metais laimėjęs pramogų vedėjų konkurse pirmąją vietą, buvo pakviestas dalyvauti visasąjunginiame konkurse Šiaurės Kaukaze, Gelinžiko mieste. Tarp 260 dalyvių Eugenijus pripažintas laureatu. Tuomet teko vesti koncertus ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Italijoje, Baltarusijoje, Maskvoje, bažnyčiose, kaimo klubuose, suėjimuose, parodose. Teko dalyvauti parodomosiose programose ir konkursuose Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje.
Vėl apie „valdišką“ darbą
– 1982 metais tapau Vykdomojo komiteto kultūros skyriaus vedėju. Čia dirbau apie septynerius metus. Įsimintinos tais metais organizuotos Dainų šventės, įvairūs festivaliai, užsimezgusios draugystės su „Lietuvos“ ansambliu, orkestru „Trimitas“. Ypatingas ryšys užsimezgė su Lietuvos rašytojų sąjunga, bet visą laiką buvo svarbu geri žmonės, kuriuos sutikdavau nuolat. Tiek rajone, tiek už jo ribų. Nemenkas iššūkis buvo 1988 metais pereiti dirbti į Tauragės V-ąją vidurinę mokyklą direktoriumi. Laikotarpis buvo labai įdomus, nes aktyviai veikė sąjūdis, reikėjo naujovių, buvo proga pasireikšti. Pirmieji panaikinome pionierių vadovo etatą ir, ko gero, pirmieji šalyje įvedėme privalomas choreografijos pamokas, įsteigėme choreografijos mokytojų, akompaniatorių etatus. Vietoj partinių susirinkimų organizavome piliakalnių tvarkymo akcijas, – pasakoja vyras.
Žurnalisto duona
Po dešimties metų darbo mokykloje Eugenijus pasinėrė į žurnalistinį darbą rajono laikraščiuose. Prieš tai teko vesti nemažai laidų vietinėje privačioje televizijoje. E. Šaltis kalbino Algirdą Brazauską, Kazimierą Prunskienę, Romualdą Ozolą, Vytautą Landsbergį, Česlovą Juršėną, daug politikų, rašytojų, kultūros veikėjų.
– Kiek anksčiau teko dirbti Tauragės apskrities viršininko administracijoje Kultūros ir sporto skyriaus vedėju. Pavyko suburti apskrities meno ir sporto žmones, įgyvendintos, regis, sudėtingos idėjos – apskrities Dainų šventės, spartakiados. Panaikinus administracijas, šių švenčių nebeliko ir tai šiandien kelią gailestį, sopulį, – prisimena E. Šaltis.
Gyvenimo prioritetai
E. Šalčio credo – kai lipi karjeros laiptais, niekada nemindyk žmonių, nes kai leisiesi jais atgalios – tuos pačius žmones sutiksi. Todėl šiandien jam negėda pažiūrėti nė vienam žmogui, su kuriais teko dirbti, į akis, pažinti, nes niekada nėra negražiais būdais lipęs į sėkmę.
– Esu pridaręs daug nuodėmių, netvarkingas „popieriuose“. Bandau kurti, tačiau išmėtau viską, ką esu sukūręs, nes nelaikau savo kūrybos rimta. Esu per daug pasitikintis kitais, dėl ko tenka neretai kentėti. Vertinu nuoširdumą, tikrumą, nemėgstu veidmainių. Vertinu būseną, kai susitinku su žmogumi, kurio nemačiau 20 metų, o, regis, nesimatėme tik dieną. Tačiau bendraujame lyg būtume matęsi tik vakar, – sako Eugenijus.
Lapkritį E. Šaltis rengiasi išleisti savo kūrybos knygelę, ją išleidęs surengs koncertą Kultūros rūmuose.