Kitoks interviu: apie pasirinkimus, komplimentus ir blynus iš... burokėlių
Įkelta:
2021-07-02
Nuotrauka
virgina
Aprašymas

Virgina Bartušienė. Autorės nuotrauka

 

,
Nuotrauka
a
Aprašymas

Atsisveikinimas su kolegėmis (Virgina Bartušienė – centre). B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos feisbuko nuotrauka

21-erius metus Pagramančio miestelio bibliotekoje dirbusios Virginos Bartušienės šiandien ten jau nesutiktumėte – neseniai ji išėjo užtarnauto poilsio. Tačiau mylima ir gerbiama savo skaitytojų, pažinojusi kiekvieną bibliotekos lankytoją, žinojusi jų literatūrinį skonį, buvusi ir knygnešė – knygas nešdavusi skaitytojams į namus, ne kartą už darbą įvertinta įvairiais apdovanojimais, išskirtinius kraštotyros darbus rašiusi moteris ir dabar nesėdi rankų sudėjusi – tai ne jos charakteriui. Juokaudama, kad pensininkai – labiausiai užimti žmonės, ji nenuilsdama darbuojasi savo erdviame ir išpuoselėtame sode ir darže, ruošia dar nebaigtus kraštotyros darbus, dalyvauja šventėse su savo meniškais darbais, o nesibaigiančiu srautu plūstančius svečius stebina savo kulinarine išmone. Paragauti jos pagamintų gardumynų teko ir šių eilučių autorei.  

Išskirtinę moterį ir kalbinti norisi kitaip – ne dėliojant iš eilės biografijos faktus, o ieškant išminties perliukų, gėrintis iš jos trykštančia energijos ir gerumo versme.  

– Tiek metų bibliotekoje... Ar dirbote savo svajonių darbą? 

– Svajonių darbas buvo šalia – tai mokykla. Netapau mokytoja, tačiau šiek tiek jaučiausi ja, nes darbas bibliotekoje artimas mokyklai – vaikai ateina, klausia, dalinasi savo džiaugsmais. Ir man džiaugsmas, kad galiu padėti. Man labai smagu būdavo su jais bendrauti. Įvairiausi renginiai, susitikimai su rašytojais, pavyzdžiui, net ir ant Pagramančio piliakalnio, nuoširdžios vaikų emocijos – neužmirštami. Kitas dalykas – man be galo patinka seni žmonės. Kiekviename matau išmintį ir gyvenimo patirtį, daugybę talentų ir tikrų sielos lobių. Todėl kraštotyros darbas tapo tikra mano aistra: susipažinau, susidraugavau su daugybe senjorų, gyvenančių ne tik Pagramančio apylinkėse, užrašiau jų pasakojimus – apie senovę, tremtį, pasakas, patarles, dainas, jų gyvenimo istorijas...

Be to, visada vertinau knygą, man ji visada pirmoje eilėje. Knygos niekas neatstos. 

– Ar pasiilgstate darbo? Ko būtent labiausiai?

– Pasakysiu atvirai – dar nespėjau. Man vis dar atostogos... Juk tik gegužę išėjau iš darbo. Laikas man bėgte bėga. Žinoma, labai sunku atsiplėšti – juk ten pusė mano gyvenimo. 

– Kokia jūsų diena dabar?

– Vasara, taigi darbų daug. Pirmiausia rutina – daržai, gėlynai, kuriuos reikia prižiūrėti. Čia reikia bėgti, ir čia, ir čia... Kad ir dirbau, visą gyvenimą auginau gėles, daržus, ir vis sielodavausi, kad nespėju pasidžiaugti žiedais. Bet ir dabar ne visada spėju... nemažas 14 arų sklypas, o aš viską viena... Vaikai užsienyje, vyras pasiligojęs, taigi darbas darbą veja.

Gėles labai myliu, man visos jos gražios. Viskas šiame kieme užauginta iš daigelio, mano rankomis išpuoselėta. Niekada nenoriu jau suaugusio augalo, o tik daigelio, kad matyčiau, kaip jis auga.  

Nuotrauka
a

      

– Kai jums bloga diena, ką darote, kad pasijustumėte geriau?

– Bloga ne bloga, yra kaip yra. Visada sakau – rytojus bus šviesesnis. Jei tą dieną blogai, vakare sakau, ačiū Dievui, ši diena praėjo, o koks bus rytojus, bus matyt... Rytas už vakarą visada šviesesnis. Ir viskas.

– Įgūdžiai, talentas ir pinigai – kurį pasirinktumėte?

– Tik įgūdžius. Nes vertinu darbštumą, tai, kas savo rankomis padaryta. Talentas gerai, bet jis mažai kam duodamas, o prie jo vis tiek dar 99 procentų darbo reikia. Iš dangaus niekas nenukrenta. Ir darbe būdavo taip: dar vieno projekto nepabaigiau įgyvendinti, o galvoje jau nauja idėja gimsta. Ir taip prilipdavo, kad būtiniausiai turėdavau įgyvendinti. Kai buvo paskelbti Piliakalnių ir tautinio kostiumo metai, sukau galvą, kol sugalvojau – vyti tautines juostas. Koleges prišnekinau, ir „užsikūrė“ toks projektas, kad susibūrėm, pasimokėm, nuvijom apie 200 metrų juostų, ne tik rajono gimnazijas, bet ir tolimiausius šalies kampelius aplankėm, iki Vilniaus nukeliavom, iki vyriausybės, buvom apdovanotos sidabriniais medaliais ir Lietuvos vėliava... Taigi – vien darbas, įgūdžiai, patirtis. 

– Koks geriausias jums kada nors pasakytas komplimentas?

– Man komplimentas yra tada, kai matau, kai kažką padariau žmogui ir jis liko patenkintas. Tai man didesnio komplimento nereikia. Jei matau, žmogui bėda, stengiuosi jam padėti. Nereikia man „graži“, „madinga“ ar panašių žodžių, aš jų nevertinu. 

– Ar jūs turėtumėte daugiau laiko, ar daugiau pinigų?

– Tiktai laiko. Esu pelėda, pušinėju iki išnaktų, vakare man smagiau ir dirbti, taip esu įpratusi. Juk kol dirbau, namo parsirasdavau tik pusę devynių. Tai kas man belikdavo – tik vakaras ir naktis. 

– Jei turėtumėte apibūdinti save trimis žodžiais, tai būtų...?

– Greita, pretenzinga, principinga. Aš tokia. Visa kita tegu pasako kiti. 

– Kokia buvo paskutinė jūsų dovanota dovana?

– Aš kasdien dovanoju.  Reikia, galiu – ir duodu. 

– Ar turite kokį keistą pomėgį?

– Pomėgių turiu daugybę – gėlės, daržai, pynimas iš vytelių, nėrimas, mezgimas, obuolių sūrių gaminimas, knygų skaitymas, įvairiausi smulkūs darbeliai. Net nežinau, kuris iš jų keistesnis. 

– Kaip jūs sprendžiate sudėtingas situacijas?

– Pagal horoskopą tipiškas Liūtas. O Liūtas visada randa išeitį. Nors šypsausi, esu gera, moku būti ir kitokia. Niekada nesiblaškau, susikaupiu, viską apgalvoju, susidėlioju ir nusprendžiu, kaip pasiekti tikslą.

Ko norėtumėte išmokti?

– Gal tolerancijos, labiau save valdyti. Esu tokia greit užsideganti.

– Kaip suprantate meilę?

– Meilė yra šventas dalykas. Viskas, kas pagrįsta meile, yra šventa. Tai pats gyvenimas. Be meilės mes negalim gyventi. Ji visą gyvenimą šalia eina. Be meilės net ir tas augalėlis neaugs. Beje, šeštadienį atšventėm su vyru mūsų santuokos 45-erių metų sukaktį. Sakoma, safyrinės vestuvės... 

– Jūsų mėgstamiausia citata? 

– Ką darai, daryk gerai. Tai mano credo.

– Ką darytumėt, jei laimėtumėt loteriją?

– Apie loterijas daug girdžiu, tačiau man tai svetima. Aš jų nemėgstu. Vertinu tik tai, ką savo penkiais pirštukais užsidirbu. Man tik tegu leidžia daryti ką aš noriu, ir stiprybės ir jėgų, kad galėčiau viską užsidirbti pati. Tai man mieliausia.

– Ką pirmiausia darote, kai jums nuobodu?

– Nežinau, kas tai yra.

– Keisčiausias jūsų maistas?

– Gal burokėlių blynai. Sveikas, paprastas, nesunkiai pagaminamas patiekalas. Burokėlių lapus reikia susmulkinti, nuplikyti, nusunkti, pridėti vieną kitą šaukštą miltų ar krakmolo, kiaušinį ir iškepti blynus. Pavasarį dar dilgėlių pridedu. Valgyti galima su grietine, spirgučiais. Ką vaišinu šiuo patiekalu, niekas neatspėja, iš ko jis pagamintas. Daugumai panašu į grybus.

– Jei turėtumėte savo pokalbių laidą, kas būtų jūsų pirmieji trys svečiai?

– Deja, daugumos tų, kuriuos norėčiau pakalbinti, jau nebėra tarp gyvųjų. Tai būtų mano mėgstamiausi poetai Justinas Marcinkevičius, Paulius Širvys, Vincas Mykolaitis-Putinas. Ir rašytoja Jadvyga Černiauskienė, su kuria 15 metų bendravome telefonu ir laiškais, statydavom su vaikais bibliotekoje jos kūrinių inscenizacijas, ji siųsdavo man savo knygas. Deja, gyvai taip ir neteko susitikti. Dar labai gerbiu mūsų Prezidentus Algirdą Brazauską ir Valdą Adamkų.  Iš dabartinių garsenybių man mažai kas imponuoja.  

– Drąsiausias dalykas, kokį jūs kada nors padarėte? 

– Kai sūnus buvo mažas, labai sirgo laringitu. Tokių technologijų kaip dabar nebuvo. Tai aš turėjau drąsos gydyti taip, kaip gal kitas nebūtų daręs: laikydavom jį virš garuojančio arbatinuko su soda, kad kvėpuotų garais. Būdavo nelengva, vaikas klykdavo, tačiau aš tvirtai žinojau, kad taip reikia, tai jam padės pasveikti. Net gydytoja, prisimenu, barė už tai, esą galiu veiduką nudeginti. Bet niekada nenudeginau, o kosulys išties palengvėdavo. Man tai buvo baisiausias dalykas, bet dariau. 

Kuo jus žavi gyvenimas?

– Tuo ir žavi, kad gyvenu, kad esu šiame sviete! Gera žinoti, kad gyvenam labai įdomiu istorijos etapu. Teko visko pamatyti. Aišku, nepatyrėm to, ką patyrė mūsų tėvai, tačiau mūsų daliai irgi teko santvarkos virsmas, nepriklausomos Lietuvos  atgimimas. Mūsų tėvai patyrė kur kas daugiau sunkumų ir baisumų, bet vis tiek gyveno ir džiaugėsi. O ko mums dabar nesidžiaugti? 

 

 

Nuotrauka
jankauskas
Įkelta:
prieš 1 dieną
Tauragės rajono taryba už Tauragės kraštui paskirtą ilgametį, nuoširdų ir atsakingą pedagoginį darbą bei reikšmingą kūrybinį indėlį į Tauragės rajono švietimą bei kultūrą, Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikė Jonui Jankauskui. Regalijų įteikimas vyks birželio 3-ąją per apskrities Dainų šventę „Karšuvos žemės vaikai“. 
Nuotrauka
jurgita
Įkelta:
2022-05-21
Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-01
​​​​​​​„Kad tik sveikas būtų...“ – laukdama kūdikio atsidūsta dažna būsima mama. Jei taip nenutinka, dėl savo vaikų mamos gali padaryti viską. Sužinojusi, kad jos sūnus Matukas viena ausimi girdi labai silpnai, dėl to sutrikęs ir bendras jo vystymasis, Onutė Zigmantienė pasiryžo kovoti, kad jos sūnus augtų visaverčiu žmogumi. Ir nors daugiausia rūpesčių kol kas kelia būtent Matuko sveikatos bėdos, mamos meilės užtenka ir dar trims vaikams.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-04-15
Apie netektį skelbia Tauragės Juozo Kasperavičiaus šaulių 702-oji kuopa. „Sunku patikėti šia skaudžia nelemta žinia – mus paliko ilgametis šaulys Jonas Ozgirdas (1931–2022)“, rašoma kuopos feisbuko paskyroje.
Nuotrauka
pleikys
Įkelta:
2022-03-30
Tauragiškis Andrius Pleikys kūrybinių idėjų ir veiklos stoka skųstis tikrai negali: jis filmuoja renginius ir šventes, dirba radijuje, kuria videoprojektus, vaizdo žaidimus, o dabar drauge su komanda vysto inovatyvią idėją – kuria išmanias, NFC technologija paremtas vizitines korteles „Distify“. Tai išmani vizitinė kortelė, sujungianti bendravimo tradicijas ir skaitmeninę tapatybę, kuria palietus telefoną akimirksniu dalijamasi kontaktiniais duomenimis, nuorodomis į socialinius tinklus ir kita skaitmenine informacija. Verslininkas džiaugiasi, kad šia ką tik į rinką paleista kortele jau naudojasi dešimtys klientų, ir produktą nuolat tobulina.
Nuotrauka
Ona paulauskiene
Įkelta:
2022-03-16
Kovo 15-ąją Seime įvyko batakiškės, Tauragės garbės pilietės, tautodailininkės ir talentingos menininkės Onos Paulauskienės drožybos darbų parodos atidarymas. Ji, dalyvaujant gausiam žiūrovų būriui, atidaryta 2-ųjų rūmų galerijoje prie kavinės ir bus eksponuojama iki kovo 28-osios
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-03-15
Kovo 14 dieną sukako 100 metų, kai Kuršėnuose gimė pedagogas, ilgametis Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos direktorius Bronius Šimkevičius (1922–2009). Jo šviesus atminimas išliko mokinių prisiminimuose, pilies kieme tebežaliuoja Jo iniciatyva pasodinti ąžuolai. Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugomos pedagogo nuotraukos ir laiškai buvusiai mokinei, mokytojai ir kraštotyrininkei Almai Mizgirienei (1931–2014). Juose – Tauragės krašto švietimo istorija: prisiminimai apie Tauragės aukštesniąją Komercijos mokyklą, gimnaziją, mokslo draugus ir mokytojus.
Nuotrauka
Ievos Jucienės nuotrauka
Įkelta:
2022-02-22
Vakar, vasario 21-ąją, mus paliko net keturias poezijos knygas išleidusi Ona Butkevičienė, sausio 4-ąją paminėjusi savo 99-ąjį gimtadienį. Ją pažinojusiųjų atmintyje ji liks energinga, tvarkinga, reikli ir griežta, turinti savo tvirtą nuomonę ir apie gyvenimą, ir apie žmones, ir apie poeziją.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-02-19
Tremtinė, partizanų ryšininkė Vanda Valiutė vasario 19-ąją minės 95-ąjį savo gimtadienį. Tai pirmas jubiliejinis gimtadienis jos istorinėje tėvynėje. Tą dieną ją sveikins tie, kas žino jos gyvenimo istoriją, kas ištiesė ranką, kad padėtų grįžti į Lietuvą, kas rūpinosi, kad būtų tinkamos tolimesnio gyvenimo sąlygos.
Nuotrauka
sileris
Įkelta:
2022-02-16
Tauragėje neseniai surengtas šviesaus atminimo trenerio Jono Šilerio atminimo taurės turnyras. Jau metai, kaip šio badmintono Tauragėje pradininko, įspūdingą patirtį sukaipusio šios sporto šakos puoselėtojo nebėra. Praūžus turnyrui pasikalbėjome su Renaldu Šileriu – Jono Šilerio anūku. „Daug apdovanojimų jis gavo ne tik aikštelėje, daugumą atsiimti lydėdavau ir aš, labai džiaugdavausi, kad žmonės vertina jo nuopelnus“, – „Tauragės žinioms“ pasakojo Renaldas.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-01-10
Praėjusį savaitgalį, Sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, išvakarėse, netekome vieno Sąjūdžio įkūrėjų Tauragėje – Broniaus Martinkaus. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-01-02
​​​​​​​Prieš 20 metų iš Tauragės į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) išvykusi Sigita Šimkuvienė kilusi iš Aukštaitijos. Tačiau meilė ją atviliojo į mūsų kraštą. O smalsumas bei geresnio gyvenimo troškimas – už Atlanto vandenyno. Šiuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenei vadovaujanti pašnekovė prieš tai pirmininkavo Amerikos lietuvių bendruomenei. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2021-12-28
Šiuo metu Švedijos sostinėje Stokholme gyvenanti Monika Lionaitė išmaišė kone pusę pasaulio. Mokydamasi vadybos mergina bendravo ne tik su diplomatais bei savo sričių profesionalais, tačiau ir ištyrinėjo įvairių pasaulio valstybių grožį. Ten ji sutikdavo ir tautiečių. „Teko net mokyti lietuvius Maskvoje, kaip gaminti lietuviškus cepelinus“, – pasakojo M. Lionaitė, „Globalios Tauragės“ ambasadorė. Pašnekovė įsitikinusi, kad kiekvienas per savo gyvenimą turėtų studijuoti bent kelis dalykus. Pasak merginos, tai suteikia kur kas platesnę pasaulėžiūrą. 
Nuotrauka
Tauragės savivaldybės nuotrauka
Įkelta:
2021-12-17
„Tauragės žinios“ neseniai rašė apie į Lietuvą iš Irkutsko grįžusią tremtinę, partizanų ryšininkę 94 metų Vandą Valiūtę. Šiuo metu  Pagramančio socialinės globos namuose gyvenančiai tremtinei dar daug ko trūksta, dar nebetvarkomi ir pilietybės atstatymo dokumentai. Vis dėlto vieną labai svarbų ir jai reikalingą daiktą V. Valiūtė jau turi – už neabejingų žmonių suaukotus pinigus jau nupirktas klausos aparatas. Jam įsigyti per mažiau nei mėnesį suaukota 14 tūkst. eurų. 
Nuotrauka
„Tauragės žinių“ archyvo nuotrauka
Įkelta:
2021-12-08
Tauragė neteko kultūrininkės, etnografės, aktyvios visuomenės veikėjos Anastazijos Pečkaitienės. Ji mirė vakar, gruodžio 7 dieną, eidama 66-uosius metus. 
Nuotrauka
a
Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
Įkelta:
2021-11-20
Visai neseniai Pagramančio savarankiško gyvenimo namuose apgyvendinta vos prieš mėnesį iš Irkutsko grįžusi 94-erių metų kraštietė Vanda Valiūtė. Moteris devyniolikos buvo ištremta į lagerį Kazachstane, o vėliau gyveno Centrinio Chazano gyvenvietėje (Irkutskas). Senatvę Rusijos Federacijoje moteris pasitiko medinėje trobelėje be elektros. Iki tol, kol susipažino su kraštotyrininkų pora Arvydu ir Nina, kur, senolės prašym, sutiko ją pargabenti namo.
Nuotrauka
a
Jovitos Verpečinskienės nuotrauka
Įkelta:
2021-10-05
Mokytojas – ypatinga profesija. Jis savo mintimis, darbu, užsidegimu gali nulemti tolimesnę mokinio gyvenimo kryptį. Tai – ne tik didelė dovana, bet ir atsakomybė bei nelengva užduotis. Linkėdami visiems mokytojams stiprybės – kad net ir sunkiausioje situacijoje rastumėte raktą į mokinio sąmoningumą, ir neišblėstančios kantrybės, džiaugsmo bei jausmo, jog jūsų mokinys kiekvieną pamoką yra žingsneliu arčiau tikslo, šįkart pakalbinome „Šaltinio“ progimnazijos informacinių technologijų ir matematikos mokytoją Naniją Bekerienę. Beje, netrukus ją pasieks Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Padėkos raštas.