Sigrida sako visada jautusi, kad konditerija – jos sritis, tad imtis ko nors kito net mintis nekilo.
Autorės ir feisbuko paskyros „Sigridos Saldi pasaka“ nuotraukos
Gal nedaug kas žino, kad Parapijos namų rūsyje veikia kepyklėlė „Sigridos Saldi pasaka“, o joje vienintelė darbuotoja – pati Sigrida. Dar baigdama mokslus darbo vietą sau sukūrusi jauna moteris darbo tikrai nebijo. Kad ir kiek užsakymų sulauktų, pluša išsijuosusi – jai labai svarbu nenuvilti savo klientų ir įvykdyti užsakymus laiku.
Savo pasirinkimu neabejoja
Kepyklėlę Tauragėje Sigrida Zandovienė įkūrė prieš trejus metus, dar rašydama diplominį darbą – ji mokėsi maisto technologijos Kauno kolegijoje. Buvo nelengva, tačiau ji pasakoja sulaukusi tėvų, sesers pagalbos. Žinoma ji tapo socialinių tinklų pagalba. Klientų pamažu daugėja, nes juk sakoma, kad geriausia reklama – iš lūpų į lūpas.
Sigrida sako visada jautusi, kad konditerija – jos sritis, tad imtis ko nors kito net mintis nekilo.
– Aišku, pradėti buvo baisu, tačiau niekada neabejojau, kad noriu tai daryti. Ir dabar, net kai labai pavargstu, savo pasirinkimu neabejoju, – prisipažįsta ji.
Asortimentas stebina
Anksčiau Sigrida kepdavo tik pagal užsakymus, o dabar stengiasi ne tik įvykdyti užsakymus, bet iškepti ir šiek tiek daugiau. „Laisvus“ kepinius ji siūlo savo feisbuko paskyroje, ir jie bemat išperkami.
Pasak jos, klientai dažnai stebisi, kaip tokia jauna gali sugebėti iškepti tiek daug skirtingų rūšių konditerijos gaminių, o ji visada atsako turinti gerus pagalbininkus – tėvus.
Išties, jos gaminių asortimentas labai platus: tai ir įvairių skonių tortai, šimtalapiai, eklerai su kelių rūšių įdarais, makaronsai, keksiukai, tartaletės su traškiu įdaru, varškės pyragai, prancūziški desertukai, vyniotiniai su varške, desertai indeliuose su maskarponės kremu ir bananais, tiramisu ir netgi nesaldus kepinys – kibinai. Ir tai dar toli gražu ne viskas.
Paklausta, koks jos kepinys populiariausias, Sigrida minutėlei susimąsto:
– Galbūt mango tortas. Jis gaivus, tiesiog tirpstantis burnoje. Kepu jau treti metai, bet jis klientams nenusibosta.
Jai smagu, kad klientai įvertina jos gaminių kokybę ir šviežumą – tam ji skiria itin daug dėmesio: pavyzdžiui, kibinus kepa tą pačią dieną, produktus, kurie greitai genda, perka tik prieš kepdama.
Prireikus į pagalbą atskuba tėvai
Beje, Sigrida nuolat eksperimentuoja, kuria naujus receptus, nes stengiasi vis atnaujinti asortimentą. Pavyzdžiui, Kalėdoms, Velykoms, Valentino dienai ji visada paruošia tai progai pritaikytų kepinių. Ir dabar prisipažįsta jau sugalvojusi naują tortą Kalėdoms. Iškepusi duos namiškiams įvertinti, jei jiems patiks, pasiūlys ir klientams.
Sigrida pasakoja, kad sunkiausia būna per šventes – užsakymų tada labai padaugėja ir kad viską suspėtum, tenka aukoti miegą. Tada dažniausiai į pagalbą atskuba tėvai.
Dažniausiai pradžia savaitės, pasak Sigridos, būna tuščia, nuo savaitės vidurio užsakymų ima daugėti, o prieš savaitgalį jau tenka suktis kaip voverei rate. Ji pastebi, kad klientų daugėja: jos gaminių užsisako ne tik nuolatiniai klientai, bet ateina vis naujų.
– Artėja Kalėdos, ir aš žinau, kurie klientai tikrai užsakys mano kepinių. Ir tas ratas vis plečiasi, – džiaugiasi Sigrida.
Kainos kyla
Paklausta apie kepinių kainas, ji pripažįsta, kad nuolat kylant maisto produktų kainoms apie tai galvoti tenka. Jei elektros energijos brangimo ji nejaučia – tai įskaičiuota į nuomos kainą, tai maisto žaliavų kainos nuolat nemaloniai nustebina.
– Ypač brango sviestas, grietinėlė, kiaušiniai, net cukraus pudra... Viskas brangsta... – vardija ji.
Tad, deja, tenka po truputį kelti ir savo gaminių kainas.
– Per praėjusias Kalėdas kainas pakėliau: pavyzdžiui, torto kilogramas kainavo 13 eurų, o dabar –14. Planuoju per Kalėdas vėl šiek tiek pakelti, galbūt iki 15 eurų, – sako Sigrida, pridurdama dažnai girdinti klientų pastabų, kad jos gaminiai pigūs.
Kepiniai užbūrė dar vaikystėje
Paklausta, kaip susidomėjo konditerija, ji juokiasi – jos šeima visą gyvenimą susijusi su kepiniais: mama Loreta Poškienė daug metų, nuo pat atidarymo, dirbo technologe „Molupyje“, o tėtis Gintautas ten pat kepėju.
– Prisimenu, kai buvau maža, tėvai kurdavo naujus gaminius, mes su sese degustuodavom, o paskui visi kartu rinkdavom pavadinimus, – pasakoja Sigrida.
Tokie vaikystės prisiminimai giliai įsirėžė atmintyje ir, ko gero, lėmė gyvenimo kelio pasirinkimą.
Paklausta, ar planuoja plėstis, Sigrida neslepia – tokių minčių yra.
– Mano svajonė – turėti modernią kepyklėlę, kurioje būtų galima ne tik nusipirkti kepinių, bet ir kavos išgerti, ir paskanauti. Įdarbinčiau ir tėtį, – sako ji.
