Žinomas Tauragės veterinarijos gydytojas Tomas Bartušis gali didžiuotis – žmonos Audronės tvirtinimu, jis – pavyzdingas trylikametės dukros Justinos ir dvynių Juliaus bei Viliaus tėvas. Jaukiuose Bartušių namuose greta garuojančios arbatos puodelio sukasi pokalbis apie tėtį ir prieš šešerius metus šeimos narių ratą papildžiusius sūnus dvynius.
Turi gyvūnų viešbutį
36 metų Tomas Bartušis – Tauragėje puikiai žinomas veterinarijos gydytojas. Studijuodamas Kauno veterinarijos akademijos penktajame kurse vedė Audronę. Kiek vėliau mokėsi Šiaulių pedagoginiame universitete, Martyno Mažvydo pagrindinėje mokykloje dirbo biologijos mokytoju. Šiandien T. Bartušis – gyvūnų gydytojas ir pirmojo Tauragėje mažųjų augintinių viešbučio savininkas. Greta namų įrengtame pastate gali gyventi dešimt gyvūnų. Tomo teigimu, dažniausiai čia „apsistoja“ šunys ir katės, kurių šeimininkai išvyksta atostogauti. Čia taip pat suteikiamos veterinarinės paslaugos, kurių dažnai prireikia įvairiems smulkiems gyvūnams: paukščiams, ropliams, graužikams, katėms, šunims.
Nesunku pastebėti, kad šioje šeimoje gyvūnai itin mylimi, vos prakalbus apie augintinius šešiametis Vilius atsiveda škotų nulėpausių veislės katę Džiulę. Gyvūnus labai myli ir mama, Švietimo skyriaus specialistė Audronė, ir trylikametė Justina, nuolat padedanti prižiūrėti gyvūnų viešbučio gyventojus.
Tėvo dienos proga – dvyniai
Bartušių namuose veiksmo netrūksta. Čia nuolat zuja kaip du vandens lašai panašūs broliai dvyniai Vilius ir Julius. Tomas sako, kad sūnūs jam buvo geriausia dovana Tėvo dienos proga. Dvyniai gimė gegužės pabaigoje, likus keletui savaičių iki Tėvo dienos ir sukomplektavo gydytojo išsvajotą trijų vaikų šeimos modelį.
– Audronė norėjo dviejų vaikų, o aš visad trijų. Laimėjau, – juokauja Tomas, pripažindamas, kad vienu vargu užaugo du nuostabūs vaikai.
Bartušiai neigia, kad dvynukų auginimas sudėtingesnis nei vieno vaiko. Tiesa, Audronė pripažįsta, kad kartais trūkdavo dar vienų rankų.
– Laimei Tomas grįžęs po darbo daug padėdavo prižiūrėti sūnus. Sudėtingiausia dvynius prižiūrėti, iki jiems sukanka metukai, o po to lengviau. Dviese jie turi ką veikti ir priežiūros reikalauja mažiau nei vienas vaikas, – pasakoja mama, patvirtindama, kad šeimoje labai svarbu geras tėtis.
Tik gimus Viliui ir Juliui Bartušiai sužinojo, kad tolimose jų giminystės šakose jau yra buvę dvynukų. Šeima mano, kad dviejų vaikų laukimas gerokai įdomesnis ir linksmesnis.
Tėtis – šeimos galva
Dvynių Juliaus ir Viliaus pomėgiai tokie patys. Jie mėgsta žaisti, piešti, abu lanko šokių pamokas. Apskritai atskirai jie ilgiausiai yra praleidę gal kokį pusdienį, kai tėtis vieną iš brolių vežėsi į darbą. Mama Audronė sako, kad reikėjo matyti, kaip broliukai pasiilgo vienas kito. Kai šeima vakare susėda žiūrėti televizoriaus, vienas iš dvynukų glaudžiasi prie mamos, kitas – prie tėčio. Netrukus jie apsikeičia vietomis, o paklausus, kurio labiau bijo, Vilius atsako visiškai rimtai:
– Tėčio labiau bijau, jis didesnis.
Tėtis į dažnus dvynių ginčus nesikiša. Kas pirmas sės prie kompiuterio, jie nusprendžia patys.
Išmokyti dalytis
Skirtingai nei vienas augantis vaikas, dvyniai puikiai žino ir supranta, kad viskuo, ką jie turi, privalo dalytis. Sesė Justina juokauja, kad dalybose jai puikiai sekasi, mat iš brolių gauna dvi dalis.
Tomo Bartušio tikinimu, išlaidos auginant dvynius didesnės, abu privalo gauti tiek pat. Žaislai, drabužiai abiem perkami vienodi.
Darželyje Viliaus ir Juliaus draugai tie patys. Turėdami atskiras lovas broliai mėgsta užmigti vienoje. Mama atskleidė vakarais dažnai girdinti, kaip dvynukai ilgai kalba ir diskutuoja prieš užmigdami.
Dvigubas džiaugsmas
Nemažai tėviškos patirties sukaupęs T. Bartušis nemano, kad reikėtų išsigąsti laukiamų dvynukų. Dvigubą vargą atpirks dvigubas džiaugsmas.
Kol kas Julius su Viliumi gudrybių nesiima, ir jei kas juos supainioja, visada pataiso.
– Mes skiriamės, pas mane yra taškiukas, – rodydamas į apgamėlį ant skruosto sako Julius.
Nors dvyniai labai myli gyvūnus, sako, kad žengti tėčio pėdomis nenorėtų. Abu norėtų būti krepšininkai arba futbolininkai.
– Smagu į juos vien tik žiūrėti, – pokalbį baigia mama, pridurdama, kad su dvyniais liūdna niekada nebūna.